2018/05/28

Individualių triatlono ir bėgimo treniruočių planų sudarymas

Turbūt ateina laikas, kai tam tikrą sukauptą patirtį galima perduoti kitiems. Per praleistus metus sporte esu bendravęs su daugybę teoretikų ir mokslo srities atstovų, tačiau supratau viena, kad tai, kas susidėlioja logiškai ant popieriaus lapo, ne visada suveikia praktiškai, kai nulipi nuo dviračio po 180 ar 360 km ir po to turi prabėgti maratoną ar visus du. Kartais tiesiog nėra logikos, nes ir pats triatlono sportas nepasižymi dideliu suderinamumu - visos trys sporto šakos prieštarauja viena kitai. Tad tik kliaudamasis savo organizmo siunčiamais pojūčiais, kartais turėdavau atrasti "nevadovėlines" tiesas. Mano geriausi sportiniai metai turbūt jau yra praeityje, tačiau žinios išliko. Todėl jei galėčiau padėti kitiems siekti savųjų kalno viršūnių, manau, rastume bendrą sprendimą.

Tad jei nori įveikti savo pirmąjį triatloną arba tiesiog pasigerinti savo asmeninį rezultatą, esi iššūkius mėgstantis žmogus, tiki, kad ne tik šiuolaikinės technologijos ir brangus inventorius nulemia galutinį rezultatą, manai, kad vien tik teorinės žinios negali atstoti praktikos, tada – mums pakeliui!
Susisiek ir mes kartu nuspręsime, kaip galime siekti bendrų tikslų!

Kontaktai:
laurynasurbsys@yahoo.com
8 614 17247                                                                                                                                                                                                                             

2018/05/21

"Laukinis trail - Plateliai" 2018-05-19

Po devyniolikos metų praleistų triatlono trasoje šiais metais norėjosi išbandyti kažką naujo, pabūti sau nežinomoje zonoje ir atrasti naujų patyrimų. Jau senokai norėjosi išbandyti trailo bėgimus, bet tam paprasčiausiai neskirdavau laiko, nes prioritetinės varžybos būdavo triatlono trasoje. Apie trailo bėgimus buvau nemažai skaitęs ir žiūrėjęs video medžiagos, tačiau Plateliuose vykusios varžybos man buvo pirmoji patirtis tokio pobūdžio trasoje.
Vienintelis trailo bėgimo panašumas į plento bėgimą yra tas, kad reikia bėgti. Kitų panašumų būtų sunku atrasti. Visų pirma, trailo bėgimai vyksta gamtos prieglobstyje, Lietuvoje juos įprasta organizuoti miškuose, kitur – kalnuose. Tokio pobūdžio bėgimai pasižymi sunkiomis trasomis, kuriose neretai surenkamas ne vienas kilometras bendro sukilimo. Kitas išskirtis bruožas tai, kad trailo bėgikai maistą, gėrimus ir kitą būtiną inventorių nešasi su savimi, t. y. kuprinėje. Čia taip pat būna maitinimo punktai, tačiau jie nebūna išdėstyti kas 5 km, kaip tai yra įprasta plento bėgimuose. Atstumas tarp maitinėlių būna žymiai didesnis.
Ignas Photography

Platelių trailas (30 km) buvo žvalgybinis bėgimas, kuriame norėjau gyvai pajusti tokio bėgimo specifiką, pasižiūrėti bėgikų „ekipuotę“, patirti, ką reiškia bėgti ne plentu, bet miškais ar net pelkėmis. Kaip ir tikėjausi, tokio bėgimo neįmanoma lyginti su plento bėgimu. Bėgdamas plentu aš galvoju tik apie tai, kaip susitarti su savo kūnu, kad jis galėtų įveikti būsimus kilometrus. Bėgdamas aplink Platelių ežerą nusidriekusiais miškais, gana greitai supratau, kad dėmesys turi būti sukoncentruotas ne tik į tai, kas vyksta manyje, bet ir aplink mane, t. y. nuolat žiūrėti po kojomis, kad „neužsiraučiau“ ant kokios šakos, tinkamai peršokčiau rąstą ar neįkrisčiau stačia nosimi į dumblą. Centrinei nervų sistemai tenka žymiai didesnės perkrovos nei bėgant įprastą bėgimą plentu. Kai sužinojau, kad varžybų metu bus du maitinimo punktai, nusprendžiau su savimi neimti gėrimo, nes per treniruotes, bėgdamas iki 2 valandų, dažniausiai nieko su savimi neimu (žinau, kad tai nėra geras pavyzdys). Šiuo atveju pirmas sustojimas buvo po 9 km, o antrasis po 21 km, tad teoriškai tie maitinimo punktai man neturėjo būti sunkiai pasiekiami. Negaliu sakyti, kad buvo kitaip, bet kitą kartą bėgdamas tokį atstumą tikrai su savimi turėsiu gėrimą, visgi besigrumiant su šakomis ir įkalnėmis pulsas pakankamai pakyla ir skysčių atsargos išsieikvoja greičiau nei darant įprastą ilgą bėgimą treniruotės metu. Buvo įdomu, kaip kūnas reaguos į pakilimus. Šioje trasoje buvo apie 450 m vertikalaus sukilimo. Atrodytų, vienas juokas palyginus net ir su Lenkijoje vykstančiais trail bėgimais, bet perskaičius varžybų puslapyje esančią informaciją, kad toks atstumas yra lygus vieno su trečdaliu Vilniaus televizijos bokšto, tai jis nebeatrodo toks jau mažas. Iš tiesų, tai jau 1,5 val. bėgimo pajaučiau, kad esu visiškai nepasiruošęs tokio pobūdžio trasai. Dabar supratau, kodėl trailo bėgikai organizuojasi bendras treniruotes ir nuolat "šlifuoja" Sapieginės kalvas. Treniruojantis tik lygumoje ir bėgant tokį atstumą net ir su sąlyginai nedideliu 450 m pakilimu, tai tampa nelengvu iššūkiu keturgalviams raumenims. Beje, kai kurios kalvelės buvo tokios stačios, kad bėgdamas į viršų (gal veikiau reikėtų sakyti - „bandydamas atlikti bėgimo veiksmą“) ir pamatęs pro šalį gana žvaliai žingsniuojantį bėgiką, supratau, kad kartais yra išmintingiau ne bėgti, o eiti. Šiuo atveju puikiai tinka visiems žinomas posakis - „neskubėk ir būsi pirmas“. Ir, galiausiai, paskutinis paminėtinas dalykas (bet tikrai ne paskutinės svarbos), kurį turėjau "persiprogramuoti" savo galvelėje, buvo tai, kad tempas tokio pobūdžio bėgimuose yra žymiai lėtesnis. 30 km nubėgau per 2 val. 56 min ir vos „įsispraudžiau“ į pirmąjį trisdešimtuką, finišuodamas 27-as.
Pirmoji pažintis su trailu įvyko. Tikiu, kad tikrai ne paskutinė.

2017/11/27

Kalėdos - stebuklų metas

Sakoma, kad Kalėdos yra stebuklų metas. Nutariau savo laimę išmėginti ir aš, kreipdamasis į visus "blogo" skaitytojus bei norinčius tapti mano kelionės dalimi. Jau daugelį metų, palydint senuosius metus prisižadu sau, kad kitais metais pasidovanosiu sau varžybinį dviratį, skirtą ilgų nuotolių triatlono varžyboms, kuris atrodo maždaug taip:
Žmonėms, kurie lankosi šiame "bloge", bet nėra sėdėję ant tokio dviračio, galiu pasakyti, kad jo išskirtiniai bruožai yra specialūs ragai dviračio priekyje ir aerodinamika. Visa tai yra padaryta tam, kad būtų patogiau važiuoti ilgas distancijas ir mažiau vargtų nugara. Neturint tokio dviračio darosi sunku konkuruoti net ir Lietuvoje vykstančiose varžybose, jau nekalbant apie tarptautinius startus. Iki šiol prieš atsakingus startus man visada pagalbos ranką ištiesdavo Panevėžyje dirbantis dviračių treneris ir puikus žmogus - Algimantas Buividas, kuris surasdavo ir paruošdavo dviratį varžyboms.
Tačiau visada kirbėdavo noras turėti savo dviratį. Tai suteiktų daugiau ramybės ir kokybės pasiruošimo procese. Atrodytų, kad praleidus 18 metų šiame sporte, kaip ir turėčiau teisę tą padaryti, bet visada sustabdydavo realios aplinkybės. Tokių dviračių kainos įprastai  prasideda nuo 3000 ir gali kilti iki 15 000 eurų. Visada yra galimybė įsigyti pigesnį dėvėtą dviratį, atvežtą iš užsienio. Visgi niekas negali garantuoti, kad tai nėra vogtas dviratis. O pirkdamas vogtą dviratį, aš remiu vagį. Tai prasilenkia su mano vertybėmis, todėl iki šiol vengdavau tai daryti.
Tikiu, kad galima ir kitais būdais tą padaryti, net ir neturint kišenėje reikiamos pinigų sumos. Kviečiu visus norinčius prisidėti prie šio inventoriaus, padaryti tai šioje nuorodoje:
https://makeachamp.com/laurynasurbsys/29661
Būsiu širdingai dėkingas už Jūsų prisidėjimą.

2017/11/22

Sportas - mano terapija.


Prieš keletą mėnesių grįžęs aplankyti tėvų ir išbėgęs pabėgioti gerai žinomais takais, sutikau seniai matytą pažįstamą, kuris pamatęs mane šyptelėjo ir paklausė:
- Tai vis dar bėgioji?
- Na, taip... - prasikaltęs atsakiau.
- Visą gyvenimą juk negalėsi bėgioti, turėsi ir dirbti ir šeima pasirūpinti. - pamokė mane žmogus.
Tąkart tema pernelyg neišsiplėtojo, nes nedegiau dideliu noru stoviniuoti ir kalbėtis.
Tačiau dar daug kartų po šio susitikimo savęs klausiau, kodėl vis dar bėgioju? Kodėl niekaip nesuaugu ir netampu „normaliu“ žmogumi, kaip kad mano sutiktas pažįstamas? Net ir perkopęs trisdešimtmetį užsiiminėju nesąmonėm. Juk tai man neatneša jokio finansinio gerbūvio, priešingai – kelionės į varžybas, visas sportinis inventorius tik dar labiau patuština piniginę. Tai suryja begales laiko, kurį galbūt galėčiau skirti „normalioms“ veikloms. Šios mintys ilgainiui atslūgo, nes buvau susimobilizavęs į pasiruošimą ultra triatlono pasaulio etapui, kuris vyko rugpjūčio pabaigoje Panevėžyje. Tačiau praėjus varžyboms ir grįžus į Klaipėdą susitikimas su kolege privertė dar kartą susimąstyti.
- Žinai, kai matau kokius nuotolius įveiki, aplanko dvejopas jausmas – viena vertus, tai žavi, kita vertus, pagalvoju, ar tau nereikia psichoterapijos?,-pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė kolegė.
Nors psichoterapijoje esu buvęs ne kartą ir priimu tai, kaip vieną geriausių savęs pažinimo ir suvokimo didinimo formų, visgi šis klausimas mane dar kartą privertė suklusti ir pasinerti į savianalizę. Gal iš tiesų man esmingai kažko trūksta gyvenime ir siekdamas užpildyti šią tuštumą pasitelkiu sportą? Galbūt, viso labo, tai yra bėgimas nuo savęs ir problemų? O gal, priešingai, tai tiesiog man yra reikalinga, kaip maistas, be jokio konkretaus paaiškinimo? Įvairios mintys lindo į galvą ir kuo ilgiau su jomis buvau, tuo labiau suvokiau, kad sportas man ir yra terapija, mano šventykla, kurioje išsigryninu ir atsinaujinu. Tai nėra pabėgimas nuo savęs, tai yra ėjimas į save, kartais skausmingas, gniuždantis, bet, tuo pačiu, ir suteikiantis palaimą bei ramybę.
Todėl pabandžiau sau įsivardinti, kodėl renkuosi būtent tokią terapiją.

Fizinis krūvis man leidžia būti arčiau pirminės žmogaus prigimties. Iki šiol žmogus gyveno taip, kad pabėgtų nuo jos, kurdamas komfortiškas ir greičiau gyventi leidžiančias sąlygas, tačiau už tai jis sumokėjo savąją kainą, neleisdamas organizmui normaliai funkcionuoti. Ko pasekoje, žmogus patiria varginančius psichosomatinius simptomus, o prote pasisėja nerimą keliančios mintys. Įdarbindamas savo kūną aš išsivaduoju iš viso to. Net ir tada, kai patiriu fizines perkrovas, jos būna laikinos, organiškos ir natūralios.

Sportas man padeda įvertinti tai, kas mane supa. Jei ne treniruočių ir varžybų metu patirtos situacijos, aš turbūt niekada nebūčiau įvertinęs išgertos stiklinės vandens reikšmę, sėdėjimo ant patogaus fotelio ar artimo žmogaus buvimo šalia vertę. Vertybių perkainojimas įvyksta per realius patyrimus: kai išgeri paskutinį vandens lašą iš gertuvės, kai trasoje išbūni ilgiau nei parą laiko toli nuo komfortiškų gyvenimo sąlygų, kai grumiesi su savo kūnu tam, kad išliktum ir viskam pasibaigus, sugrįžtum pas tau artimus žmones bei iš naujo įvertintum tai, ką turi. Tuo metu tai, kas įprasta - tampa ypatinga.
Foto: Vygintas Sereika

Sportas įprasmina mano gyvenimą. Kartais, kai atsigręžiu į praėjusius metus arba tam tikrą gyvenimo etapą ir pabandau „ištraukti“ iš jo labiausiai įsimintinus įvykius, didžiąją jų dalį būtent ir sudaro patyrimai iš varžybų. Kasdieniniai darbai ir rūpesčiai, kurie užima didžiąją gyvenimo dalį, retai kada suteikia egzistencinę pilnatvę. Gyvenimas turi susidėti ir iš įsimintinų įvykių, tada jis tampa spalvingesnis ir prasmingesnis. Kartais įsimintinus įvykius padiktuoja gyvenimo situacijos, tačiau daugumą jų – mes galime sukurti patys. Jei nuolat grumsimės tik su gyvenimo iššūkiais, mes pražiopsosime patį gyvenimą.

Sportas man yra terapija. Treniruočių metas turbūt yra vienintelis laikas, kada aš galiu kokybiškai pabūti su savimi. Tuo metu pasilieku vienas su savo mintimis ir kūnu, be jokių išorinių trukdžių. Tai būna pats tinkamiausias metas susidėlioti savo mintis. Dažniausiai, tai vyksta savaime, be jokių ypatingų pastangų. Po treniruotės pasijaučiu tarsi po terapinio seanso, kuomet mintyse padidėja suvokimas apie tam tikrus mano gyvenime vykstančius įvykius, o padidėjęs seratonino kiekis smegenyse suteikia didesnį ramybės ir laimės pojūtį.

Foto: Valentinas Pečininas

Judėjimas man suteikia galimybę būti arčiau gamtos. Kaskart, kai pasineriu į vėsų ežero vandenį ar pasileidžiu miško takeliais, jaučiuosi tarsi sugrįžęs į savo namus. Buvimas su gamta man leidžia nuraminti protą, tarsi pakrauti jį ramybės „baterijomis“. Kai jos pradeda sekti, žinau, kad turiu sugrįžti į Motinos gamtos prieglobstį.

Sportas mano gyvenimą padaro produktyvesnį. Turėdamas tiek pat valandų paroje, kiek ir aplink mane esantys žmonės, aš turiu planuoti savo laiką, kad galėčiau ir pasportuoti, ir atlikti visas kasdienines pareigas. Mano mintys būna labiau susikoncentravusios į tai, ką darau, nes laikas pernelyg brangus, kad galėčiau jį švaistyti beprasmėms veikloms. Tai mano dieną padaro produktyvesnę ir aktyvesnę.

Sportas man leidžia būti žemai. Ruošiantis varžyboms ir dalyvaujant jose, neišvengiamai tenka patirti fizines ir mentalines perkrovas, kurios priverčia susivokti, jog esu, viso labo, tik menka būtybė prieš Gamtą, nuotolį, fizines galimybes. Kaskart, išgyvenus savąjį mūšį ir sugrįžus į įprastas gyvenimo aplinkybes, kyla kur kas mažesnis noras aukštinti savo ego, teisti supančią aplinką ar girtis tariamais laimėjimais. Aš tiesiog žinau savo vietą. Buvimas žemai, man leidžia būti aukštai, pakilus virš bereikšmių ir laikinų vertybių.

2017/11/13

Eko pusmaratonis, 2017-11-04, Klaipėda

Po paskutinio starto pasaulio ultratriatlono taurės etape Panevėžyje mano intensyvios treniruotės baigėsi ir labiau apsistojau ties ramiais bėgimais. Tai buvo laikas, kuriame nebuvo jokių sportinių įsipareigojimų prieš save, tiesiog grožėjimasis gamta ir buvimas koja kojon su savo treniruočių partneriu.
Jau tampa rudeninė tradicija, kad atėjus lapkričio mėnesiui dalyvaujam Klaipėdoje vykstančiame EKO bėgime. Šis bėgimas yra išskirtinis tuo (neminint fakto, jog jis yra nemokamas), kad vieną ratą sudaro 4,2 km. Galima bėgti tiek, kiek nori - daugiausiai 10 ratų (maratoną) arba vieną ratuką. 
Kaip ir praeitais metais, taip ir šiais, su Džiaku bėgome pusmaratonį. Didžiausias išbandymas Džiakui būna ne kilometrai, o masė žmonių ir šunų prieš startą.
Kadangi gyvename truputį toliau nuo miesto šurmulio, Džiakas labai išsibalansuoja, matydamas tiek daug judančių būtybių, tačiau tai trunka tik iki tol, kol pradeda bėgti. Vėliau jam niekas neberūpi ir vedamas savo instinkto bėga nesiblaškydamas. Šis bėgimas tai jau antrasis oficialus pusmaratonis Džiakui, kurį kartu su visais "reikalais" įveikėme per 1 val. 51 min:)

2017/08/29

Dvigubas ultra triatlonas, 7,6 km plaukimas -360 km dviratis - 84 km bėgimas, Panevėžys, 2017-08-25


Kai pakėliau akis į dangų, pirmą kartą pamačiau pro debesis bandantį prasiskverbti mėnulį. Lietus buvo nustojęs, tačiau rudenėjanti žemė alsavo vėsa. Viskas aplinkui buvo nurimę ir sprendžiant iš ištuštėjusios trasos, turėjo būti gili naktis. Tolumoje matėsi kelios mirksinčios raudonos švieselės, suteikiančios jaukumo ir bendrumo jausmą, žinojimo, kad tamsioje naktyje esu ne vienas. Tuo metu jau buvo įveikta apie 200 km dviračių trasoje, laukė – dar 160 km. Iki šios akimirkos viskas klojosi pakankamai gerai: vidutinis greitis siekė apie 30 km/h, skrandis laikėsi stebėtinai gerai, didelio skausmo kūne nejutau, tad nakties tyloje nugrimzdau į savo mintis, pergalvodamas šią dieną.

O viskas prasidėjo 14 val., kuomet antrą kartą savo gyvenime pasiryžau stoti į dvigubo ultra triatlono startą (7,6 km plaukimas, 360 km dviratis, 84 km bėgimas). Plaukimo rungtį sudarė 19 ratų po 400 metrų, iš viso – 7,6 km. Visą pusdienį įkyriai lijęs lietus, prieš startą liovėsi ir netgi išlindo saulutė, kuri šildė adrenalinu persisunkusį kūną. Plaukimo rungtis man kėlė nerimo tik dėl vienos vienintelės priežasties, kad tai nekėlė jokio nerimo. Visos mano mintys buvo sukoncentruotos tik į tai, kas bus po plaukimo, bet ne jo metu. Skirtingai nei dviračių ar bėgimo distancijos, plaukimo nuotolis man nebuvo iššūkis. Todėl kiek nerimavau, kad šis, kiek atsainokas požiūris, man nepateiktų staigmenų. Tolesnė įvykių eiga visgi patvirtino, kad jokių staigmenų nebuvo. Pirmąjį ratą pradėjau atsargiai, norėjau patyrinėti kai kuriuos man nematytus triatlonininkus, kurių lygis man buvo nežinomas. Po pirmojo rato visgi pradėjau plaukti savo tempu ir išplaukiau į pirmąją poziciją. Čia pat, už nugaros, buvo ir šveicaras Beat Knechtle. Po 7 ratų (2,8 km) plaukimo sustoju planuotam pasimaitinimui. Tokie sustojimai netrunka ilgiau nei 1 minutę laiko, bet jie man padeda išlaikyti stabilų plaukimo tempą. Tuo tarpu, Beat Knechtle renkasi kitokią taktiką ir plaukimo metu nestoja, tad per šį sustojimą nukritau į antrąją poziciją. Iki kito planuoto sustojimo po 12 ratų (4,8 km) pavijau vėl patyrusį kolegą, bet jis ir vėl atitolo man geriant arbatą ir užkandžiaujant bananu. Tolesnėje distancijos dalyje viskas klojosi sklandžiai, neskaitant to, kad paskutinius porą kilometrų pradėjo šiek tiek vėsti kūnas, o prasidėjusi stipri liūtis neleido normaliai matyti išdėliotų bujų. Galiausiai, per 2 val. 21 min 31 sek. baigiu plaukimo rungtį, Beat Knechtle atplaukė 9 sek. anksčiau. Palietęs kojomis žemę ir iš horizontalios padėties pakilęs į vertikalią, susvirduliuoju, bet Paulius laiku sugriebęs už rankos palydi mane į persirengimo palapinę. Čia mums pavyksta greičiau persirengti ir pirmas išjudu į dviračių trasą. Ką gi, dabar varžybos jau tikrai prasidėjo.
 
Nuo Senvagės iki parko (kur mūsų laukė 90 ratų trasa - 360 km) dar reikėjo įveikti papildomus 2 km. Įvažiavus į parką ir įveikus apie pusę rato, prie manęs privažiavo teisėjų motociklas bei informavo, kad važiuoju ne į tą pusę. Turėjau grįžti ir iš naujo pradėti ilgą kelionę, tik šįkart pagal laikrodžio rodyklę. Trasa po liūties dar buvo šlapia, tad stengiausi atsargiai įveikinėti posūkius. Asfaltas, kuriuo važiavome, buvo tobulos kokybės, išlietas vos prieš keletą mėnesių, tačiau pati trasa buvo techniška, su daug posūkių bei dviem neilgais, bet „tempiančiais“ pakilimais. Į dviračių trasą išvažiavau, kai laikrodis rodė 17.30, vadinasi, turėjau nepilnas 4 valandas iki tol, kol pradės temti. Norėjau įveikti kuo daugiau kilometrų šviesoje, bet ir neprarasti sveikos nuovokos ir nenužudyti savęs per pirmuosius 100 km. Vidutinis greitis siekė 32-33 km/h, tačiau norvegas Olsrud Henning, vokietis Richard Jung ir broliukas latvis Janis Miezers važiavo žymiai greičiau, todėl buvo tik laiko klausimas kada jie išsiverš į priekį. Apie 20.30 stoju užsidegti šviesas ant dviračio ir apsirengti šiltesnę aprangą. Tai buvo vienintelis sustojimas tą dieną dviračių rungtyje. Laukė ilga naktis. Stengiausi maitintis kuo įvairesniu maistu. Po praeitų metų patirties tose pačiose varžybose su palaikymo komanda buvome įgiję daugiau patirties, kuri tikrai pravertė išsaugant skrandį. Kas vyko, įveikinėjant antrąjį šimtą kilometrų, man sunku prisiminti. Kūnas judėjo mechaniškai, mintys buvo įvairiose vietose, su įvairiais žmonėmis ir situacijomis. Šį jausmą patiriu tik per varžybas, tuomet aplanko jausmas, tarsi pakilčiau virš savo kasdienybės ir pamatyčiau viską kitomis akimis.

Iki pat išnaktų trasoje buvę žiūrovai išsiskirstė ir liko tik ištikimosios palaikymo komandos ir varžybų dalyviai. Apie 1 val. nakties pajutau pirmąją silpnumo bangą, pradėjo migdyti. Šiek tiek sulėtinau tempą ir kaip tik tuo metu privažiavo Alina. Palikęs 10 metrų atstumą keletą ratų važiavau jai iš paskos. Izabelės paprašiau, kad man paruoštų kavos su Snickers šokoladuku. Gana neįprastas maistas varžybų metu, tačiau jis leido man šiek tiek prabusti ir pasijutęs geriau vėl galėjau padidinti tempą. Kūnas pradėjo vėsti, norėjosi apsirengti šilčiau ir sustoti į tualetą, bet šį sustojimą stengiausi atitolinti kuo labiau. Kai kildavo noras sustoti, paklausdavau savęs, ar tikrai dar negaliu pakentėti? Visada būdavo atsakymas, kad dar galiu. Tad sukau ratas po rato kol spidometras parodė 332 km. Tada pirmą kartą savo komandos paklausiau, kiek man liko įveikti ratų. Tikėjausi išgirsti, kad 7-is, na, gal 8-is ratus. Bet kai išgirdau, kad reikės sukti dar 10 ratų, praradau trumpam savitvardą. Gali atrodyti, kad numynus tokį atstumą, nuvažiuoti 2 ar 3 papildomus ratus nėra pernelyg didelio skirtumo, bet tuo metu tai kerta psichologiškai. Nebuvo pasirinkimo, reikėjo minti tuos 10 ratų ir nuo dviračio nulipau po 372 km. Vidutinis greitis siekė 29,4 km/h, o bendrai distancijoje užtrukau 13 val. 12 min ir 13 sek.
Nulipus nuo dviračio, mane pasitiko visa palaikymo komanda, buvau palydėtas iki tualeto, perrengtas ir išlydėtas į trasą. Švito. Pradėjus bėgti mano paties kūnas mane patį nustebino. Tuštuma – būtent taip apibūdinčiau pojūtį, kuris tuo metu buvo mano kojose ir kūne. Atrodė, kad mano rezervai yra nuliniai, menkiausias žingsnis kėlė didžiulį skausmą. Stengiausi nepasiduoti panikai ir savo komandos drąsinamas po mažutį žingsnelį judėjau į priekį. Tą judesį, kurį tuo metu atlikau, buvo sunku pavadinti bėgimu, bet, žinojau, kad jeigu pradėsiu eiti, mano varžybos bus baigtos. Visgi vyliausi, kad ši krizė baigsis. Praslinko pirmoji valanda – jokių pokyčių. Praslinko antroji valanda – situacija pasidarė dar sudėtingesnė, pradėjo guldyti miegas, man sunkiai sekėsi nulaikyti savo kūną ant kojų, tačiau pavyko nepaleisti proto. Priėmiau sprendimą, po 2 valandų, praleistų bėgimo trasoje, sustoti ir prigulti 10-15 minučių bei tokiu būdu "atmušti" miegą. Slapta vyliausi, kad man tai padės atsigauti kojoms ir galėsiu bent jau bandyti judėti. Įžengiu į palapinę, ir pasakau komandai apie savo sprendimą. Pasakau taip, kad nebūtų galimybės manęs perkalbėti. Man reikėjo tų keliolikos minučių. Atsiguliau, užmerkiu akis, alsavau giliai, smegenys truputį atsileido ir nugrimzdau į kažkokią vegetacinę būseną. Visgi tai nebuvo miegas, nes girdėjau komandos nerimastingus pasitarimus. Praeina 10 minučių ir esu keliamas, perrengiamas, apaunamos kitos kojinės. Pats nieko negaliu padaryti, pojūtis tarsi kūnas man nepriklausytų. Vėl išjudu į trasą ir turėjau planą judėti dar 2 valandas, po kurių spręsti - ar tęsiu savąją kovą, ar mano varžybos yra baigtos. 

Tuo metu buvau nukritęs į šeštąją poziciją – žvaliai atrodanti Alina sėkmingai judėjo stabiliu tempu, o šveicaras Marko Bartel taip pat atrodė gana šviežiai. Tačiau mano pozicija man mažiausiai rūpėjo, aš galvojau kaip išgyventi. Praėjo dar 2 valandos ir vis dar nebuvo jokių organizmo atsigavimo požymių. Kentėjau ir dėl savęs ir dėl komandos, kuri stengėsi daryti viską, kad prisikelčiau. Tuo metu buvau įveikęs kiek daugiau nei 30 km ir mintis, kad liko dar daugiau nei 50 km mane žudė. Tokioje būsenoje aš negalėjau nieko padaryti. Tačiau priimti sprendimą sustoti irgi buvo labai sunku. Buvo sunku ne dėl savęs, o dėl mano angelų sargų, kurie visą naktį manimi rūpinosi, maitino ir vis dar stovėjo trasoje, viltingai žingsniais, žiūrėdami į mano sukrypusį kūną, kurio tuo metu aš pats nekenčiau.
Ne tokiam bėgimui aš ruošiausi, buvau praleidęs daug valandų treniruotėse ir tikėjausi bėgti visai kitaip, tačiau realybė buvo tokia, kokia buvo. Praėjo 5 valandos bėgimo ir tik tada pamačiau kažkokį žiburėlį savo kūne, atsirado žiubsnelis jėgų dėlioti kojas greičiau.
Tuo metu šalia buvo Alina, kuri mane jau lenkė 2 ratais ir pradėjome kartu bėgti. Po kelių ratų prisijungė ir latvis bei puikus bičiulis Janis Meizers. Bėgome trise, kartais kalbėjome, kartais tylėjome. Tapo lengviau. Pamačiau, kad ir mano komandos akyse sužibo akys. Nors ratai slinko labai lėtai ir buvo likę bėgti apie 35 km ir tuo metu vis dar netikėjau, kad finišuosiu, bet bent galėjau judėti į priekį. Turėjau judėti..
Likus 20 km man smogė dar viena sunkumo banga, pojūčiai tie patys, kaip ir pradžioje – tuščia. Įdomu, kad tokiose akimirkose neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau įveikei“, „varyk!”, o dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna nepakeliama. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos tarė pavieniai balsai, dažniausiai nestovintys minioje: „netikėk, kad negali“, „mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kažkieno ištarti žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“ Kažkas dėkojo man?! Už ką? Juk tai, kas vyko trasoje, nebuvo tai, apie ką rašo Delfi ar žurnalas „Žmonės“. Visų mūsų kūnai buvo suvargę, visi mes kovojome savąjį mūšį, mes nedėvėjome įstabių rūbų ir negalėjome pasigirti turtais ar statusu. Tada kodėl čia tie visi žmonės stovėjo dieną ir naktį? Sunku buvo rasti atsakymus, bet galbūt per mus, jie išgirdo ir savyje skambančia muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti..
 
Paskendęs apmąstymuose, išgyvenau ir antrąją krizę, kuri šįkart buvo trumpesnė nei pirmoji. Lieka paskutinis ratas, komanda duoda vėliavą ir palydi mane jame. Kertu finišo liniją ir vis dar negaliu patikėti, kad šioje titaniškoje kovoje, padedant ištikimai palaikymo komandai, pavyko pasiekti finišą. Pasirodo, kad bėgti reikėjo ne 84, o beveik 90 km, kuriuose užtrukau net 11 val. 11 minučių ir 20 sek. Finišavau 5-as bendroje įskaitoje, distanciją įveikdamas per 26 val. 45 min.
Tai buvo mano sunkiausias gyvenimo mūšis. Finišą pasiekiau tik dėka savo maitintojų, rūpestėlių, tikrų draugų ir man be galo brangių Žmonių: Arūno, Šarūno, Pauliaus, Tomo, mano mylimos žmonos, mūsų mergaičių ir visų kitų žmonių, kurie tuo metu buvo kartu su mumis. Visų net nepaminėsiu ir net nesistengsiu to daryti. Kiekvienas žinote, kuris tą naktį ir dieną buvo kartu su mumis, jog esate man brangūs ir svarbūs. Didžiausia pagarba Jums.



Nuotraukų autorius: Vygintas Sereika.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dalyvaujant varžybose, pagrindinė jų figūra man visada išlieka patyrimai, kylantis iš fizinių ir emocinių išgyvenimų. Tai yra tai, kas įsispaudžia giliai į atmintį ir išlieka amžinai. Visa kita lieka fone, t. y. tai, kas laikina. Tačiau šį kartą norisi išspjauti tai, kas neskanu, paliekant tai ir nebegrįžtant prie to. Šiose varžybose supratau, kad jei aš nejaučiu jokios konkurencijos dėl saviškių pasirodymo, nuoširdžiai žaviuosi ir džiaugiuosi už jų sėkmę, tai dar nereiškia, kad mano kolegos gyvena tuo pačiu. Pirmą kartą gyvenime buvau „priduotas“ savo tautiečių teisėjams už tai, kad bėgimo rungtyje mano bičiulis, važiuodamas šalia trasos dviračiu, kalbino mane ir skatino nepasiduoti sunkiomis akimirkomis. Buvau "įskųstas" teisėjams dėl, neva, suteikiamos išorinės pagalbos. Akivaizdu, kad dėl nuovargio ar kitų protą užtemdančių dalykų mano tautiečiai nelabai suvokė skirtumo tarp palaikymo, būnant šalia trasos, ir suteikiamos išorinės pagalbos. Laimei, teisėjavę žmonės buvo skaidresnio proto ir į šią situaciją reagavo adekvačiai.


2017/08/21

Padėka rėmėjams

Lieka vos trys dienos iki dvigubo ultra triatlono starto Panevėžyje. Noriu padėkoti rėmėjams, be kurių pagalbos būtų labai sunku stoti į šią trasą.

Geopartneris - tai įmonė, teikianti matavimų inžinerijos paslaugas:statybose žymi projektinius taškus, ašis, reguliuoja inkarinius varžtus,  niveliuoja horizontalius bei vertikalius paviršius, atlieka inžinerinių tinklų geodezines nuotraukas, paruošia ir suderina  inžinerines topografines nuotraukas, atlieka  visų nekilnojamų objektų kadastro bylas.




 UAB „Šildymo sprendimai“ gali pasiūlyti viską, ko reikia šildymo, vėdinimo, vandentiekio ir oro kondicionavimo sistemoms įrengti – nuo profesionalios konsultacijos iki reikiamos įrangos parinkimo, jos montavimo darbų, garantinio ir po garantinio aptarnavimo, bei techninės priežiūros. Didžiausią patirtį ši įmonė turi geoterminio šildymo srityje, šilumos siurblių parinkime. Beveik visuose objektuose gręžia geoterminius gręžinius – iš jų nemažai GRD technologija.

 
UAB “ORO PARAMETRAI” - įmonė yra modernių inžinerinių sistemų projektuotoja ir montuotoja. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos išduotas atestatas Nr. 6286 bendrovei suteikia teisę atlikti statybos darbus ypatingų statinių kategorijoje šiose statybos darbų srityse: žemės darbai, apdailos darbai, statinio vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinių sistemų įrengimas, statinio šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo inžinerinių sistemų įrengimas, statinio elektros inžinerinių sistemų įrengimas, procesų valdymo ir automatizavimo sistemų įrengimas, statinio inžinerinių sistemų paleidimo ir derinimo darbai. 



 UAB „EuroStandard Group“ – sėkmingai auganti statybos ir projektavimo įmonė. Bendrovėje dirba kvalifikuoti, didelę darbo patirtį turintys inžineriniai-techniniai darbuotojai, atestuoti darbų vadovai, kvalifikuoti darbininkai. Įmonė teika šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo paslaugas.

UAB "Alinita" pastato inžinerinių sistemų montavimo ir projektavimo įmonė. Atestuotas ir patyręs montavimo ir projektavimo personalas vėdinimo, oro kondicionavimo, šildymo ir vandentiekio srityse. Ilgalaikė patirtis šiai įmonei leidžia pasiūlyti kokybiškas, konkurencingas ir priimtinas užsakovams paslaugas. Tikslai - kokybė, kompetencija, inovatyvių sprendimų naudojimas.

 
Oriksas "UAB"  teikia buhalterinės apskaitos paslaugas, konsultuoja įmones bei pavienius asmenis mokesčių, buhalterinės apskaitos, bei darbo saugos klausimais. Kruopštumas ir tikslumas, Analizė, nuolatinis kvalifikacijos kėlimas, atsakomybė, atvirumas, konfidiencialumas yra šios įmonės vizitinė kortelė.




 OYSTER & Co, UAB - didmeninė ir mažmeninė darbo drabužių ir batų gamyba ir prekyba. Ši įmonė ne tik gamina aprangą pagal specialius užsakymus, bet ir išsiuvinėja norimos spalvos logotipus. Užsakymai vykdomi individualiai arba internetinėje prekyboje.



 
 "Maistas Sportui“ – tai specializuotų, maisto papildų sportuojantiems bei aktyviai gyvenantiems žmonėms, parduotuvių tinklas Lietuvoje, dirbantis šioje srityje jau daugiau nei 20 metų. Šiuo metu „Maistas Sportui“ tinklą sudaro 9 parduotuvės šešiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Visos Maistas Sportui parduotuvėse esančios prekės yra originalios ir pačios aukščiausios kokybės. 


Trisportas - tai specializuota ištvermės sporto prekių parduotuvė, orientuota į plaukikus, dviratininkus, bėgikus ir triatlonininkus tam, kad būtų galima rasti visą reikiamų prekių asortimentą vienoje vietoje. Trisportas siekia nuolat atnaujinti siūlomų prekių asortimentą bei pateikti tik kokybiškus produktus, kuriais tikima ir pasitikima. 

Taip pat didelį AČIŪ tariu: Justinui Striška, Signei Straubergaitei, Algimantui Buividui ir Arūnui Balčiūnui.