Girdžiai – visiškai naujas vardas triatlono žemėlapyje. Registruodamasis į šias varžybas net nežinojau, kur yra šis kaimelis. Tačiau čia ir yra visas varžybų žavesys, kad jos suteikia galimybę pakeliauti ir pabuvoti tokiose vietose, kuriose niekada iki tol nesu buvęs. Jau nekalbant apie kitus patyrimus. Į šias varžybas užsiregistravau dar balandžio mėnesį. Labai norėjau jose sudalyvauti, nes tai vienintelės pusės Ironman nuotolio varžybos, kurios šiais metais vyko Lietuvoje. Po paskutiniojo plaukimo per Kuršių marias truputį „iškritau“ iš įprasto ritmo ir gyvenau pusiau atostogų rėžimu. Tiesa, likus savaitei iki varžybų nusprendžiau pasitikrinti savo jėgas ir myniau 260 km iš Klaipėdos į Panevėžį. Šis pasivažinėjimas buvo nelengvas dėl labai stipraus priešpriešinio vėjo, kurį gavau tą dieną. Truputį nerimavau, jog nespėsiu per savaitę atsistatyti, tačiau po kelių dienų jau jaučiausi geriau ir pradėjau laukti dar vieno iššūkio. Buvo įdomu, ar dar vis sugebėsiu šią distanciją įveikti per 5 val. Jausmai bandė mane įtikinti, kad tuo net nereikia abejoti, nes per visus sportavimo metus buvo vos vienas kartas, kuomet ekstremaliomis oro sąlygomis užtrukau ilgiau nei 5 val. Tačiau protas bandė priminti, kad šiuo metu mano treniruočių valandų skaičius neviršija net 14 valandų per savaitę.
Su žmona iš namų išjudėjome 6 val ryte, lauke rodė vos 8,5 °C šilumos, bet sinoptikai pranašavo, kad dieną sušils iki 19 °C (kaip vėliau paaiškėjo, taip ir buvo). Prieš 8 val. ryto jau buvome starto vietoje. Turėjau lygiai valandą susiruošti iki starto. Tranzito zona buvo dainų slėnyje, tad kai visi „bolidai“ jau buvo sustatyti, vaizdas iš tiesų buvo pakylėtas.
Plaukimo rungtį sudarė vienas 1,9 km ratas. Startas buvo iš vandens, šįkart užsiėmiau šoninę poziciją, nes pirmas bujus buvo pakankamai toli, tad numačiau, kad spėsiu apiplaukti masę dar iki priplaukiant prie pirmojo bujaus ir nepatekti į grūstį. Taip ir buvo. Plaukime kėliau sau užduotį išnaudoti kiek galima mažiau jėgų, todėl stengiausi „įsitaisyti“ grupelėje, kurios tempas būtų daugmaž panašus į mano. Tai pavyko padaryti tik įveikus maždaug pusę distancijos, kai priplaukiau prie lyderių grupelės. Čia buvo ir Marijus Butrimavičius, ir Laurynas Mykolaitis, ir Tautvydas Barštys. Įsitaisiau grupelės kojūgalyje ir supratau, kad turiu čia ir būti. Bandymas lįsti į grupelės priekį ir diktuoti tempą, man būtų išnaudojęs daug bereikalingos energijos, nes puikiai suvokiau, kad nepraėjus nei 10 min, šie vyrai mane vis tiek būtų pagavę dviračių rungtyje. Plaukimo rungtyje užtrunku 31 min 58 sek. ir penktas lipu iš vandens.
Po ilgo tranzito (apie 300 m) sėdu ant dviračio ir išskubu į trasą. Laukė ilgi 92 kilometrai, todėl stengiausi pačioje pradžioje minti kiek atsargiau ir nors tempas nebuvo greitas, visgi jaučiausi pakankamai sunkiai. Varžovai lėkė vienas po kito, o tai irgi nepridėjo pasitikėjimo ir taip silpniausioje rungtyje. Prieš varžybas planavau važiuoti 34 km/h vidutiniu greičiu, tačiau trasoje palaikiau vos daugiau nei 32 km/h. Guodė tik tai, kad tempas visos distancijos metu išliko stabilus, bet visgi jis buvo pernelyg lėtas, norint bendroje distancijoje išlipti iš penkių valandų. Nuo dviračio nulipau po 2 val 49 min, o bendrai trasoje jau buvau beveik 3 val 17 min. Tai reiškia, kad reikėtų bėgti greičiau nei po 5 min, kad pasiekčiau savo užsibrėžtą tikslą.
Bėgimo rungtį sudarė 7 ratai po 3 km, kuri driekėsi gan nykia vietove – žvirkeliais ir plentu. Buvo tik nedidelė atkarpos dalis, prie maitinimo punkto, kur matydavosi žmonės. Jaučiausi palyginus gerai, tačiau kojos buvo sunkios ir net pačioje bėgimo pradžioje nelengvai sekėsi palaikyti tempą po 5 min. Visgi tikėjausi, kad raumuo „išlaisvės“, tačiau po 12 km bėgimo, supratau, kad šiandien turiu priimti pralaimėjimą prieš save ir tiesiog ramiai pabaigti varžybas. Be to, energijos ištekliai jau buvo išnaudoti, gana skurdokas maitinimo punktas nelabai leido tų energijos išteklių ir papildyti, gerai, kad su savimi buvau pasiėmęs geliuką ir magnį, kurie man ir padėjo ištempti visą likusią distanciją. Paskutinius du ratus jau reikėjo pakentėti ir po 5 val 17 min 31 sek. pasiekiau finišą. Bėgimo distancijoje (kuri buvo kiek ilgesnė - 22 km) užtrukau 1 val 53 min. Tai yra mano prasčiausias laikas iš visų dvylikos iki tol įveiktų pusės Ironman distancijų. Bendroje įskaitoje finišavau 31-as iš 92 dalyvių. Jaučiausi nusivylęs šiuo rezultatu, tačiau tai bus gera paskata pabandyti atrasti daugiau laiko savo dienotvarkėje dviračio treniruotėms, nes ši rungtis pastaruoju metu kiša koją geresniems pasirodymams.
Pabaigai norėčiau pasidalinti žmonos nugirstu pokalbiu šalia trasos.
Prieina prie senuko iš bažnytėlės gal kaimynė ar jaunystės laikų draugė, klausia:
- Vincuk, ko bažnytėlie nebuvà?
Diedukas rimtu veidu linkteli, sako:
- Negalėjau plaukimo praleisti. Žiūrėjau visą laiką.
Močiutė:
- O tai kaip any čia plauki?
- Nu su baidariem, ka tu nieka nežinà...
Prieina prie senuko iš bažnytėlės gal kaimynė ar jaunystės laikų draugė, klausia:
- Vincuk, ko bažnytėlie nebuvà?
Diedukas rimtu veidu linkteli, sako:
- Negalėjau plaukimo praleisti. Žiūrėjau visą laiką.
Močiutė:
- O tai kaip any čia plauki?
- Nu su baidariem, ka tu nieka nežinà...
Daugumos nuotraukų autorius Rokas Lukoševičius.
Powered by TriSportas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą