Plaukimas per Platelių ežerą, 11 km, 2020-07-31

Tą vakarą atidėliojau savo atsigulimą, tarsi laukdamas, kad kažkas pasikeistų. Tačiau priverstas priimti realybę tokią, kokia yra, visgi atsiguliau apie vidurnaktį į lovą, tikėdamasis, kad greitai pavyks užmigti.

     - Pažadėk, kad jei bus didelis vėjas ir pasijusi prastai, įlipsi į laivą.- paprašė žmona, nors, pažinodama mane, turbūt puikiai žinojo kad aš to neįgyvendinsiu.

Susitaikęs, kad ūbaujantis vėjas už lango nerimsta, nepastebimai panirau į miegą. Kai pusę 6 suskambo žadintuvas, pirmas dalykas, kurį bandė išgirsti mano ausys, buvo vėlgi tas pats vėjas.  Esu patyręs, kad jei vėjas įsiūbuoja Platelių ežerą, jis įsibanguoja kaip reikiant. Vėjas buvo šiek tiek aprimęs, bet vis dar pakankamai stiprus. Nieko nepadarysi, kelias dabar buvo tik į priekį, bet ne atgal. Sėdau į automobilį ir jau pusę 8 buvo prie Platelių ežero, kur susitikome su Armandu Roku ir jo tėčiu, kurie atvyko iš Panevėžio. Armandas - mano senas bičiulis, su kuriuo esame įveikę ne vieną šimtą, o gal net tūkstantį kilometrų. Šiandienos mūsų tikslas buvo perplaukti didžiausią Žemaitijos ežerą nuo tolimiausio iki tolimiausio taško.

Mus pasitiko kapitonas Kęstas, geranoriškai sutikęs atvažiuoti iki jachtklubo ir nuvežti mus prie laivo, kuris jau laukė mūsų kitoje ežero pusėje. Kęstui Platelių ežeras yra puikiai pažįstamas, nes jis čia plukdo atvykstančius turistus (https://www.prieziedelio.lt/laivas/). Tiesa, net ir Kapitonas prisipažino, kad jam per visą ežerą dar neteko plaukti, tad visiems tai turėjo būti nauja patirtis. Įlindom į kostiumus, paskutinės nuotraukos prieš išplaukiant ir sušokom į vėsų vandenį. 

Mūsų laukė labai vaizdinga plaukimo pradžia, nes išplaukėm iš Beržoro, kuris yra Platelių ežero uodegoje, tad turėjom praplaukti pro gana siaurus sąsiaurius, kartais net ranka liečiant dugną, kol įplaukėm į patį ežerą, kur mus pasitiko kiek rūstesnės ežero bangos. Nežinau, kaip tuo metu jautėsi Armandas, tačiau aš, skrosdamas rankomis ežero paviršių, jutau euforinį jausmą, kuris man siejosi su laisve, susiliejimu su gamta ir buvimu su savo kūnu. Galbūt pagauti šio pirminio įspūdžio gana greitai pradėjome pirmąjį kilometrą, kurio vidutinis tempas buvo 1.45 min/100 m.

Mūsų optimalus planas buvo plaukti po 3 km į valandą ir kas pusvalandį daryti trumpus sustojimus tam, kad galėtume pasimaitinti ir atsigerti. Už tai buvo atsakingas Armando tėtis Valdas, kuris, kaip tik yra galimybė, visada lydi Armandą panašiuose žygiuose ir varžybose. Man taip pat pasisekė, kad neturėjau visiškai rūpintis maistu, nes kiekvieno sustojimo metu Valdas mus laukė su karšta arbata ir maisto daviniu. 

Pirmoji plaukimo valanda praėjo labai komfortiškai, nejutau jokių nuovargio požymių, gal tik kiek šalo kojos. Per pirmąją valandą nuplaukėm beveik 3,4 km, bet bendru sutarimu su Armandu nutarėm sulėtinti tempą ir grįžti prie ankstesnio plano ir plaukti po 3 km per valandą. Tai nebuvo varžybos, tad mus nereikėjo niekur skubėti ir atiduoti paskutinių jėgų. Tikslas buvo tiesiog perplaukti ežerą, pasigrožėti gamta ir praleisti laiką aktyviai judant. 

Per lietaus talžomą ežerą įplaukėme į antrąj1 valandą. Vanduo siūbavo, bet, tiesą pasakius, tikėjausi blogesnio varianto prieš čia atvykdamas. Visgi miškai, juosiantys Platelių ežerą, blokavo vėją ir bangos buvo tikrai pakenčiamos. Turbūt visada procesas atrodo baisesnis prieš jam prasidedant nei jau esant jame.

Plaukimą lengvino tai, kad nereikėjo naviguoti, šį darbą puikiai atliko kapitonas Kęstas, kuris kreipė laivą į numatytą finišo vietą. Tad tereikėdavo pakelti galvą ir plaukti šalia laivo. Tai buvo „penkių žvaigždučių“ plaukimas, nereikėjo niekuo rūpintis - tik plaukti. Praplaukiant pro salas atsiverdavo nuostabus povandeninis pasaulis, kuriame buvo matomi nežinia kiek metrų siekiantys augalai, akmenys ir kriauklės. Būdami kiekvienas su savo mintimis įveikėme ir antrąją valandą, buvome nuplaukę kiek daugiau nei 6 km ir laukė paskutinė, daug lengvesnė atkarpa, nes išplaukėme iš atviro vandens ir krantai vis labiau siaurėjo.

Nesupratau nei kur esu, nei kiek tiksliai dar liko, tiesiog pasitikėdamas mūsų komanda ant denio sekiau paskui laivą ir tik tada kai pamačiau plojantį Armando tėtį, supratau, kad jau esame visai arti tikslo. Netrukus pamačiau ir dugną, o dar po akimirkos pasiekėme kojomis klampų smėlį. Viskas! Tikslas pasiektas! Laikrodis rodė apie 8,2 km ir 2 val. 38 min.

Smagios emocijos pagauti įsiamžinome jau kitame krante, užkandome ir kadangi dar jėgos nebuvo išnaudotos nusprendėme su Armandu į Jachtklubą, kur buvome priparkavę automobilius, grįžti ne ant denio, bet plaukdami. Mūsų laukė dar 3 km, bet tai jau buvo triumfo kilometrai, kuriuose beliko mėgautis ežeru, nes pagrindinis šios dienos tikslas jau buvo pasiektas. Netrukus tolimoje pasimatė burės, žyminčias, kad artėjame prie išsilaipinimo vietos. Galiausiai, ir šis tikslas buvo pasiektas bei kiek apstingę sulipome į denį. Iš viso šiandien įveikėme 11 km 200 m, o vandenyje praleidome 3 val 37  min. Šiltai apsirengę ir paspaudę kapitonui rankas - atsisveikinome.

Nors Armando vakare laukė lėktuvas į Danija, tačiau jis dar paskyrė laiko išgerti kavos ir aptarti šiandienos įspūdžius. Keturias valandas praleidus tyloje, buvo smagu ir pabendrauti. Turbūt tai ne paskutinis mūsų pakvailiojimas, bet šis buvo tikrai įsimintinas.

Į namus grįžinėjau jau kitoks – tarsi lengvesnis, su švaresnėmis mintimis ir pakylėtu jausmu. Jaučiau, kad diena nenuėjo veltui.

Nuotraukų autorius Valdas Rokas.

Powered by TriSportas