Ilgai vengiau šio įrašo. Galbūt todėl, kad tai reikštų galutinį atsisveikinimą su viena iš savo asmenybės dalių. Tačiau gyvenime svarbu ne tik pradėti, bet ir užbaigti.
Triatlonui paskyriau 20 savo aktyvių gyvenimo metų. Šis “blogas” egzistavo daugiau nei 10-etį. Jį pradėjau rašyti dar tada, kai sportavau Italijoje. Šiek tiek gailiuosi, kad nepradėjau rašyti anksčiau, kai buvo patys aktyviausi mano sportavimo metai, kuomet tekdavo dalyvauti varžybose visoje Europoje. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė: aliuminis dviračius pakeitė karboniniai, kelias dešimtis dalyvių Lietuvoje organizuojamose varžybose pakeitė keli šimtai entuziastų. Triatlonas jau nėra mistinis žodis, net ir taksi vairuotojas žino iš ko susideda ši sporto šaka.
Pastarieji trys metai nebuvo lengvi mano gyvenime. Visus savo resursus turėjau mesti, kad išlaikyčiau balansą gyvenimiškuose posūkiuose. Tuo pačiu, tai buvo patys laimingiausi metai, nes žmona mums padovanojo sūnų. Todėl šiuo gyvenimo periodu noriu susikoncentruoti į savo profesinį kelią ir sūnaus auginimą. Aktyviam sportui aš nebeturiu laiko ir energijos resursų. Taip pat suprantu, kad artėdamas prie 40-ies metų ribos turiu priimti laiko diktuojamus organizmo pokyčius. Aš vis dar galiu išlaikyti sveiką kūną, bet geriausi rezultatai jau liko praeityje. Dabar yra kiti iššūkiai ir ne mažiau įdomios gyvenimiškosios distancijos.
Triatlonas man buvo ne tik sportas, tai ir gyvenimiška filosofija. Dalį savo minčių sudėjau į kitą “blogą” - http://nesibaigiantikelione.blogspot.com/, kuriame galbūt ras daug bendro ir su sportu nesusiję žmonės. Tuo tarpu, šį sporto dienoraštį palieku egzistuoti. Būsiu laimingas, žinodamas, kad koks prašalaitis, užsukęs čia, ras vieną kitą eilutę, kuri palytės jo vidų. Neatsisakau minties, kad ši erdvė turės tęsinį tik jau su kiek kita koncepcija. Sportas, aktyvus laisvalaikio leidimas, gamta, kelionės yra tai, kas mane žavi ir, tikiu, neišnyks iš mano gyvenimo. Galbūt norėsis tuo pasidalinti ir su jumis. Tačiau “Laurynas - sportininkas” jau yra mano praeities gyvenimo puslapis.
Tad dabar atėjo laikas padėti galutinį tašką. Ačiū, kurie skaitėte šį “blogą”, o gal net palikote vieną kitą komentarą. Tai mane motyvuodavo tęsti šiuos įrašus. Ieškokite savojo kelio ir kryptingai juo eikite. Jis visada į kažkur nuves.
"Būsiu laimingas, žinodamas, kad koks prašalaitis, užsukęs čia, ras vieną kitą eilutę, kuri palytės jo vidų"
AtsakytiPanaikintiSėkmės tolimesnėje kelionėje ir ačiū už pasidalintą patirtį!
Ačiū labai už aplankymą ir palinkėjimą!
Panaikinti