Finišas

Ilgai vengiau šio įrašo. Galbūt todėl, kad tai reikštų galutinį atsisveikinimą su viena iš savo asmenybės dalių. Tačiau gyvenime svarbu ne tik pradėti, bet ir užbaigti.

Triatlonui paskyriau 20 savo aktyvių gyvenimo metų. Šis “blogas” egzistavo daugiau nei 10-etį. Jį pradėjau rašyti dar tada, kai sportavau Italijoje. Šiek tiek gailiuosi, kad nepradėjau rašyti anksčiau, kai buvo patys aktyviausi mano sportavimo metai, kuomet tekdavo dalyvauti varžybose visoje Europoje. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė: aliuminis dviračius pakeitė karboniniai, kelias dešimtis dalyvių Lietuvoje organizuojamose varžybose pakeitė keli šimtai entuziastų. Triatlonas jau nėra mistinis žodis, net ir taksi vairuotojas žino iš ko susideda ši sporto šaka.

Pastarieji trys metai nebuvo lengvi mano gyvenime. Visus savo resursus turėjau mesti, kad išlaikyčiau balansą gyvenimiškuose posūkiuose. Tuo pačiu, tai buvo patys laimingiausi metai, nes žmona mums padovanojo sūnų. Todėl šiuo gyvenimo periodu noriu susikoncentruoti į savo profesinį kelią ir sūnaus auginimą. Aktyviam sportui aš nebeturiu laiko ir energijos resursų. Taip pat suprantu, kad artėdamas prie 40-ies metų ribos turiu priimti laiko diktuojamus organizmo pokyčius. Aš vis dar galiu išlaikyti sveiką kūną, bet geriausi rezultatai jau liko praeityje. Dabar yra kiti iššūkiai ir ne mažiau įdomios gyvenimiškosios distancijos.

Triatlonas man buvo ne tik sportas, tai ir gyvenimiška filosofija. Dalį savo minčių sudėjau į kitą “blogą” - http://nesibaigiantikelione.blogspot.com/, kuriame galbūt ras daug bendro ir su sportu nesusiję žmonės. Tuo tarpu, šį sporto dienoraštį palieku egzistuoti. Būsiu laimingas, žinodamas, kad koks prašalaitis, užsukęs čia, ras vieną kitą eilutę, kuri palytės jo vidų. Neatsisakau minties, kad ši erdvė turės tęsinį tik jau su kiek kita koncepcija. Sportas, aktyvus laisvalaikio leidimas, gamta, kelionės yra tai, kas mane žavi ir, tikiu, neišnyks iš mano gyvenimo. Galbūt norėsis tuo pasidalinti ir su jumis. Tačiau “Laurynas - sportininkas” jau yra mano praeities gyvenimo puslapis.

Tad dabar atėjo laikas padėti galutinį tašką. Ačiū, kurie skaitėte šį “blogą”, o gal net palikote vieną kitą komentarą. Tai mane motyvuodavo tęsti šiuos įrašus. Ieškokite savojo kelio ir kryptingai juo eikite. Jis visada į kažkur nuves.

Powered by TriSportas

Plaukimas per Platelių ežerą, 11 km, 2020-07-31

Tą vakarą atidėliojau savo atsigulimą, tarsi laukdamas, kad kažkas pasikeistų. Tačiau priverstas priimti realybę tokią, kokia yra, visgi atsiguliau apie vidurnaktį į lovą, tikėdamasis, kad greitai pavyks užmigti.

     - Pažadėk, kad jei bus didelis vėjas ir pasijusi prastai, įlipsi į laivą.- paprašė žmona, nors, pažinodama mane, turbūt puikiai žinojo kad aš to neįgyvendinsiu.

Susitaikęs, kad ūbaujantis vėjas už lango nerimsta, nepastebimai panirau į miegą. Kai pusę 6 suskambo žadintuvas, pirmas dalykas, kurį bandė išgirsti mano ausys, buvo vėlgi tas pats vėjas.  Esu patyręs, kad jei vėjas įsiūbuoja Platelių ežerą, jis įsibanguoja kaip reikiant. Vėjas buvo šiek tiek aprimęs, bet vis dar pakankamai stiprus. Nieko nepadarysi, kelias dabar buvo tik į priekį, bet ne atgal. Sėdau į automobilį ir jau pusę 8 buvo prie Platelių ežero, kur susitikome su Armandu Roku ir jo tėčiu, kurie atvyko iš Panevėžio. Armandas - mano senas bičiulis, su kuriuo esame įveikę ne vieną šimtą, o gal net tūkstantį kilometrų. Šiandienos mūsų tikslas buvo perplaukti didžiausią Žemaitijos ežerą nuo tolimiausio iki tolimiausio taško.

Mus pasitiko kapitonas Kęstas, geranoriškai sutikęs atvažiuoti iki jachtklubo ir nuvežti mus prie laivo, kuris jau laukė mūsų kitoje ežero pusėje. Kęstui Platelių ežeras yra puikiai pažįstamas, nes jis čia plukdo atvykstančius turistus (https://www.prieziedelio.lt/laivas/). Tiesa, net ir Kapitonas prisipažino, kad jam per visą ežerą dar neteko plaukti, tad visiems tai turėjo būti nauja patirtis. Įlindom į kostiumus, paskutinės nuotraukos prieš išplaukiant ir sušokom į vėsų vandenį. 

Mūsų laukė labai vaizdinga plaukimo pradžia, nes išplaukėm iš Beržoro, kuris yra Platelių ežero uodegoje, tad turėjom praplaukti pro gana siaurus sąsiaurius, kartais net ranka liečiant dugną, kol įplaukėm į patį ežerą, kur mus pasitiko kiek rūstesnės ežero bangos. Nežinau, kaip tuo metu jautėsi Armandas, tačiau aš, skrosdamas rankomis ežero paviršių, jutau euforinį jausmą, kuris man siejosi su laisve, susiliejimu su gamta ir buvimu su savo kūnu. Galbūt pagauti šio pirminio įspūdžio gana greitai pradėjome pirmąjį kilometrą, kurio vidutinis tempas buvo 1.45 min/100 m.

Mūsų optimalus planas buvo plaukti po 3 km į valandą ir kas pusvalandį daryti trumpus sustojimus tam, kad galėtume pasimaitinti ir atsigerti. Už tai buvo atsakingas Armando tėtis Valdas, kuris, kaip tik yra galimybė, visada lydi Armandą panašiuose žygiuose ir varžybose. Man taip pat pasisekė, kad neturėjau visiškai rūpintis maistu, nes kiekvieno sustojimo metu Valdas mus laukė su karšta arbata ir maisto daviniu. 

Pirmoji plaukimo valanda praėjo labai komfortiškai, nejutau jokių nuovargio požymių, gal tik kiek šalo kojos. Per pirmąją valandą nuplaukėm beveik 3,4 km, bet bendru sutarimu su Armandu nutarėm sulėtinti tempą ir grįžti prie ankstesnio plano ir plaukti po 3 km per valandą. Tai nebuvo varžybos, tad mus nereikėjo niekur skubėti ir atiduoti paskutinių jėgų. Tikslas buvo tiesiog perplaukti ežerą, pasigrožėti gamta ir praleisti laiką aktyviai judant. 

Per lietaus talžomą ežerą įplaukėme į antrąj1 valandą. Vanduo siūbavo, bet, tiesą pasakius, tikėjausi blogesnio varianto prieš čia atvykdamas. Visgi miškai, juosiantys Platelių ežerą, blokavo vėją ir bangos buvo tikrai pakenčiamos. Turbūt visada procesas atrodo baisesnis prieš jam prasidedant nei jau esant jame.

Plaukimą lengvino tai, kad nereikėjo naviguoti, šį darbą puikiai atliko kapitonas Kęstas, kuris kreipė laivą į numatytą finišo vietą. Tad tereikėdavo pakelti galvą ir plaukti šalia laivo. Tai buvo „penkių žvaigždučių“ plaukimas, nereikėjo niekuo rūpintis - tik plaukti. Praplaukiant pro salas atsiverdavo nuostabus povandeninis pasaulis, kuriame buvo matomi nežinia kiek metrų siekiantys augalai, akmenys ir kriauklės. Būdami kiekvienas su savo mintimis įveikėme ir antrąją valandą, buvome nuplaukę kiek daugiau nei 6 km ir laukė paskutinė, daug lengvesnė atkarpa, nes išplaukėme iš atviro vandens ir krantai vis labiau siaurėjo.

Nesupratau nei kur esu, nei kiek tiksliai dar liko, tiesiog pasitikėdamas mūsų komanda ant denio sekiau paskui laivą ir tik tada kai pamačiau plojantį Armando tėtį, supratau, kad jau esame visai arti tikslo. Netrukus pamačiau ir dugną, o dar po akimirkos pasiekėme kojomis klampų smėlį. Viskas! Tikslas pasiektas! Laikrodis rodė apie 8,2 km ir 2 val. 38 min.

Smagios emocijos pagauti įsiamžinome jau kitame krante, užkandome ir kadangi dar jėgos nebuvo išnaudotos nusprendėme su Armandu į Jachtklubą, kur buvome priparkavę automobilius, grįžti ne ant denio, bet plaukdami. Mūsų laukė dar 3 km, bet tai jau buvo triumfo kilometrai, kuriuose beliko mėgautis ežeru, nes pagrindinis šios dienos tikslas jau buvo pasiektas. Netrukus tolimoje pasimatė burės, žyminčias, kad artėjame prie išsilaipinimo vietos. Galiausiai, ir šis tikslas buvo pasiektas bei kiek apstingę sulipome į denį. Iš viso šiandien įveikėme 11 km 200 m, o vandenyje praleidome 3 val 37  min. Šiltai apsirengę ir paspaudę kapitonui rankas - atsisveikinome.

Nors Armando vakare laukė lėktuvas į Danija, tačiau jis dar paskyrė laiko išgerti kavos ir aptarti šiandienos įspūdžius. Keturias valandas praleidus tyloje, buvo smagu ir pabendrauti. Turbūt tai ne paskutinis mūsų pakvailiojimas, bet šis buvo tikrai įsimintinas.

Į namus grįžinėjau jau kitoks – tarsi lengvesnis, su švaresnėmis mintimis ir pakylėtu jausmu. Jaučiau, kad diena nenuėjo veltui.

Nuotraukų autorius Valdas Rokas.

Powered by TriSportas

Platelių plaukimo maratonas, 3,5 km, 2020-07-28

Tai pirmasis įrašas po beveik 5 mėnesių pertraukos. Prasidėjęs karantinas nors ir suteikė daugiau laisvo laiko, tačiau visiškai išmušė iš įprasto gyvenimo ir sporto rėžimo. Tuo metu baseinai nustojo dirbti, o vėsus pavasaris neleido anksčiau pradėti atviro vandens plaukimo sezono, todėl apie porą mėnesių visiškai neplaukiau. Tuo tarpu, neaiški ateitis dėl varžybų irgi nepridėjo papildomos motyvacijos sportuoti. Turbūt teisinuosi, bet turiu prisipažinti, kad didelio noro „arti“, nežinant kam ruošiuosi – nejaučiau. Tačiau sportas niekada nebuvo išnykęs, tiesiog  tai darydavau be jokio streso ar išankstinio plano. 

Nuotr. Arlandas Juodeška

Šiais metais nutariau nedalyvauti triatlono varžybose, bet labiau orientuotis į plaukimą, tad Platelių plaukimo maratonas buvo mano akiratyje jau seniai. Esu čia plaukęs turbūt daugiau nei prieš dešimtmetį. Tąkart, beplaukiant, suplyšo mano hidrokostiumas, kurį viduryje ežero padėjo nusimauti valtyje buvę žmonės ir toliau tęsiau plaukimą. Pamenu, buvau taip sušalęs, jog išlipęs iš vandens nesugebėjau nulaikyti arbatos puodelio. Platelių ežeras tąkart paliko labai vėsaus, bet švaraus ežero įspūdį. 

Nuotr. Algirdas Ališauskas

Pasirinkau plaukti 3,5 km distanciją – du ratus iki salos ir atgal. Tik prieš pat startą paaiškėjo, kad dėl vėsaus vandens leis plaukti su hidrokostiumais (tiesa, mažojo maratono dalyviams ši privilegija nebuvo leidžiama). Visai distancijai sau daviau valandą laiko. Ilgiau užtrukti tikrai nesinorėjo, nes trasa buvo nužymėta labai aiškiai matomais bujais kas 200-300 metrų, todėl buvo galima susiorientuoti tik į plaukimą, o ne nuolat stoviniuoti ir akimis ieškoti plaukimo krypties. Tai buvo varžybos po ilgesnės pertraukos, todėl prie sukilusio pulso reikėjo šiek tiek priprasti. Dar nepriartėjus pirmajam posūkiui priekyje atitrūko apie 10 plaukikų grupelė, kurios tempas man buvo per didelis. Maniau, kad plaukiu vienas, tačiau kai apsisukau po posūkio, pamačiau, kad plaukiu ne vienas, o su dar trimis plaukikėmis. Tokioje ištęstoje grandinėje ir pabaigėme pirmą ratą. Prieš išplaukiant į antrąjį ratą sąmoningai praleidau į priekį vieną plaukikę, nes norėjau paplaukti „ant kojų“ ir truputį atsipūsti. Iš pradžių šis planas puikiai suveikė, tačiau vienu metu supratau, kad „burbulai“ išnyko ir pakėlęs galvą pamačiau, kad plaukiu į šoną nuo plūdurų, tad teko greitai sureguliuoti navigaciją ir grįžti į tiesią liniją. Nepaisant šio nesklandumo, antrajame rate jaučiausi žymiai geriau, nes jau buvau prisitaikęs prie pakilusio pulso ir galėjau lengvai kvėpuoti. Prieš finišą merginos privertė kaip reikiant padirbėti, nes tempą stipriai padidino. Distancijoje užtrukau 52 min 35 sek. (vid. 100 m/1.44), o bendroje įskaitoje atplaukiau 14-as.

Nuotr. Arlandas Juodeška

Laikrodis rodė 3040 m., tad iki numatytos distancijos varžybų nuostatuose kaip reikiant pritrūko. Kitą savaitę į šį ežerą sugrįšiu, šįkart - susigrumti su savimi. Apie tai aprašysiu turbūt jau kitame įraše.

Powered by TriSportas

3 val plaukimas, Elektrėnai, 2020-02-16

Kiekvienas žmogus valstybines dienas švenčia savaip arba jų visai nešvenčia. Vykdamas į Elektrėnus susimąsčiau, kad jau daugiau nei 20 metų Lietuvos valstybingumo datas pažymiu man labiausiai patinkančiu ir priimtinu būdu – aktyviai leidžiant laisvalaikį.

Elektrėnuose tradiciškai vasario 16 d. buvo organizuojamas unikalus renginys Lietuvoje (bent jau man nėra žinoma, kad dar kur nors būtų panašios varžybos) - 3 valandų plaukimas. Šių varžybų esmė yra labai paprasta – per 3 val reikia nuplaukti kuo didesnį atstumą. Kadangi šis plaukimas yra pakankamai mazohistinis (turint galvoje valandų skaičių, kurį reikia praleisti plaukiant), todėl nei kiek nenustebau, kad baseino prieigose sutikau daug pažįstamų veidų iš triatlono trasų, kuriose įprastai dalyvauja nemažai šį sutrikimą turinčių atstovų.

Galbūt nieko nuostabaus, kad kai nuėjome papildomai užsiregistruoti (beje, registracija į šį renginį užsidarė likus daugiau nei 2 savaitėms iki varžybų pradžios), varžybų organizatoriai atkreipė dėmesį, kad dauguma veidų jau yra matyti. 

Elektrėnų sporto centro nuotrauka

Plaukimo sąlygos šiose varžybose visada sudaromos labai komfortiškos – kiekviename takelyje plaukia po du dalyvius, tad nėra jokios grūsties ir galima pilnai susikoncentruoti į plaukimą. Nors dar prieš važiuodamas į varžybas stengiausi sau priminti, kad pradėčiau plaukti ramiu tempu, visgi pirmasis kilometras gavosi gana greitas – 16 min 30 sek. Savąjį ritmą pradėjau atradinėti gal tik po 3 km, kai mintys buvo ten kur ir kūnas. Ši būsena man labai patinka ir jos savotiškai laukiu per kiekvieną ilgą plaukimą. Per pirmąją valandą nuplaukiau 3 km 600 m ir sustojau pirmai atokvėpio minutei atsigerti ir suvalgyti batonėlį. Jaučiausi gerai, bet buvo įdomu, kaip jausiuosi antrąją valandą, nes daugiau kaip 1 val ir 15 min nebuvau plaukęs nuo pat rugsėjo. 

Kitas mano sustojimas turėjo būti po dar 45 minučių. Ir šįkart pajutau, kad to sustojimo jau pradėjau laukti. 6500 m – toks buvo įveiktas atstumas po 1 val 45 sek. Atsigėriu keletą gurkšnių izotoninio gėrimo, suvalgau pusę banano ir „įplaukiu“ į trečią valandą. Čia prasidėjo linksmoji dalis, nes iš pradžių pradėjo traukti kairę pėdą, kuri man jau kėlė problemų pernai metais plaukiant per Kuršių marias. Didesnį krūvį stengiausi perimti dešine pėda, o kairę koją palikau tiesiog vilktis vandens paviršiumi. Labai nukrito tempas, bet neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik plaukti su viena koja. Mano nuostabai, po vieno iš atsispyrimų nuo sienelės, sutraukė ir dešinę pėdą. Tad iš rikiuotės išėjus abiem kojoms, beliko tik rankomis irtis į priekį. Nenorėjau stoti, nes jau pradėjau atsilikinėti nuo grafiko ir būtų rizika netilpti į minimalią sau keltą užduotį – įveikti bent 10 km atstumą. Šiaip ne taip išlaukus paskutinio sustojimo, kuris buvo po 2 val 30 min, sustojau ir pabandžiau ištampyti sustingusias pėdas. Tai tikrai padėjo, ir stengdamasis nedaryti labai stiprių judesių išplaukiau į paskutinį pusvalandį. Tuo metu buvau nuplaukęs 8500 m. Reikėjo per likusį pusvalandį nuplaukti dar bent 1500 m. 

Elektrėnų sporto centro nuotrauka

Mano džiaugsmui tai pavyko padaryti ir po 3 val bendras įveiktas atstumas buvo 10 km 50 m, o bendroje įskaitoje užėmiau penktąją vietą. 

Powered by TriSportas

Eko bėgimas, 21 km, 2019-11-02, Klaipėda

Pastarieji du mėnesiai po Ironman’o Lenkijoje buvo skirti gyvenimui už sporto ribų. Dar vasarą, kai laisvas poilsiui valandas išnaudodavau sportui, pagalvodavau, jog būtų smagu nuvažiuoti prie jūros, aplankyti močiutę ar daugiau laiko praleisti su šeima savaitgalio rytais. Tiesiog neskubėti ir būti dėmesingesniam aplinkai. Todėl pastarieji du mėnesiai buvo skirti sugrįžimui į gyvenimą, nekeliant sau jokių sportinių tikslų. Jei likdavo laiko, pabėgiodavau ar paplaukiodavau. Tuo tarpu, dviratį, su kuriuo man šį sezoną niekaip nepavyko susidraugauti, atrėmiau į garažo sieną. Galbūt šis laikinas išsiskyrimas padės labiau vienas kito pasiilgti. 

Buvo ir tokių bėgikų:) Nuotr. autorius Asta Za

Nepaisant to, kad sporto sezonas baigėsi, visgi labai norėjau prabėgti Klaipėdoje prie vasaros estrados organizuojamame eko bėgime, kuriame bėgau jau ketvirtus metus iš eilės. Šis bėgimas yra labai liberalus, nes jame galima bėgti tiek, kiek norisi (daugiausia maratoną) ir su kuo norisi. Tad šiame bėgime stengiuosi atiduoti duoklę savo partneriui, kuris visus metus bėga kartu su manimi per treniruotes, bet privilegiją dalyvauti varžybose turiu tik aš. Kaip ir kiekvienais metais, bėgome pusę maratono – 21km. Ir nors Džiakas paskutinę savaitę nesijautė labai gerai, nes turėjo virškinimo problemų, tačiau nuvykus į varžybų vietą, niekaip nepavyko jo įtikinti, kad gal šiais metais patenkinam mažesne distancija. Savame kailyje netveriantis kūnas man aiškiai rodė nusiteikimą bėgti visą užsibrėžtą distanciją. Išbėgome paskutiniai, kad nereikėtų trukdyti kitiems dalyviams, kurie bėga be augintinių. Tad pačioje pradžioje nebuvo lengva brautis kelią pro kelis šimtus bėgikų, vietomis susidarydavo kamščiai ir reikėdavo palūkuriuoti, kol vėl galėsime bėgti, tad pirmąjį kilometrą užtrukome ilgiau nei 8 min. Savo tempu pradėjome bėgti gal tik nuo 3 km, kai didžioji bėgikų masė buvo prasisklaidžiusi. Džiakas jautėsi labai gerai, diktuodamas stabilų tempą ir nerodydamas jokių nuovargio požymių. Temperatūra siekė apie 5°C, todėl tai buvo puikios sąlygos sibiriečiui. Esant tokiai temperatūrai, manau, būtume galėję bėgti ir kur kas ilgesnį atstumą, tačiau vandens atsargas tiek sau, tiek Džiakui buvau pasiruošęs tik pusei maratono. Todėl prabėgus numatytus 5 ratus nutariau sustoti. Ir nors partneris nelabai buvo patenkintas mano sprendimu, bet sutarėme, kad jei kitais metais bus tokios pat palankios oro sąlygos, bėgsime daugiau.
Iš viso distancijoje užtrukome 1 val 48 min ir 40 sek. Pernai šiame bėgime irgi subėgome panašiai - 1 val 48 min ir 10 sek.

Powered by TriSportas

Ironman triatlonas, 3,8-180-42 km, Malbork, Lenkija, 2019-09-08

Malborko mieste vykstančios Ironman triatlono varžybos buvo pagrindinis šio sporto sezono akcentas. Rinkausi tarp dviejų to paties nuotolio varžybų Lenkijoje, bet visgi išsirinkau Malborką. Sprendimą nulėmė tai, jog varžybos vyko rugsėjo pradžioje, o tai yra metas, kuomet mano organizmas jaučiasi geriausiai. Taip pat ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir varžybų vieta, kuri siejasi ir su LDK istorija. Malborke stūkso XIV a. pastatyta Marienburgo pilis, kurioje buvo kalinamas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, o po Žalgirio mūšio, Marienburgo pilį buvo apgulusi LDK ir Lenkijos kariuomenė, nes būtent čia buvo pagrindinė Kryžiuočių ordino pilis.

Marienburgo pilis

Mano pasiruošimas šioms varžyboms buvo kryptingas ir visi šio sezono startai buvo orientuoti būtent į šį tikslą (galbūt išskyrus Kuršių marių plaukimą). Tačiau mano laiko resursai treniruotėms buvo labai riboti. Per savaitę treniruotėms galėdavau skirti 11-14 valandų, todėl turėjau rasti būdą, kaip optimaliai išnaudoti šias valandas, kad pasiruoščiau Ironman nuotoliui. Kai jau tirpo paskutinės treniruočių savaitės daugmaž galėjau suprasti į kokį distancijos įveikimo laiką galiu orientuotis. Geriausiai, ką galėjau padaryti, tai pabandyti įveikti distanciją šiek tiek greičiau nei per 11 valandų. Tai buvo tikslas, į kurį save nuteikinėjau.

Prieš priduodant dviratį į tranzito zoną

Nors paskutinės rugpjūčio dienos buvo karštos, bet kai atvykom į Lenkiją (šioje kelionėje mane lydėjo kolega ir bičiulis Tomas), mus pasitiko žvarbokas rudeniškas oras. Likus dienai iki varžybų visą dieną lijo ir temperatūra nesiekė 15 laipsnių. Labiausiai nerimavau dėl dviračių rungties, nes esant tokiai temperatūrai ir lietui labai svarbu tinkamai pasirinkti aprangą. Nors varžybų organizatoriai briefingą (kuris vyko po atviru dangumi) vedė be jokių lietsargių ir šiltesnių rūbų, taip, veikiausiai, mėgindami įpūsti kovinės dvasios, visgi daugumos dalyvių veiduose mačiau baimę ir nerimą. Likus valandai iki vidurnakčio, paskutinį kartą pakalbėjęs su šeima telefonu, atsiguliau ir gana greitai užmigau. Antrą valandą nakties prabudau ir pradėjau klausytis, kas vyksta už lango. Tyla. Vadinasi, lietus nustojo. Pasiėmiau telefoną ir pasitikrinau orų prognozes. Jos buvo pasikeitusios – rodė, kad lietus pirmoje dienos pusėje nebepranašaujama. Su palengvėjimu dar kartą pabandžiau panirti į miegą. Tos dvi valandos gana ilgai slinko: kartais užmigdavau, kartais prabusdavau. Bet kai 4 val. suskambo žadintuvas, jaučiausi, kad kažkiek pavyko pamiegoti. Šiek tiek krėtė lengvas drebulys, kuriam nesuteikiau didelės reikšmės, nes žinojau, kad kelio atgal nėra. Greitai ir tyloje susiruošę, 5 val. jau buvome prie tranzito zonos, kurioje laukė iš vakaro padėti „žirgai“. Paskutinį kartą patikrinau dviratį, susikroviau aprangą, kurios šįkart buvo neįprastai daug, ir išėjau ruoštis plaukimo startui. Lauke buvo 9 laipsniai, bet svarbiausia, kad lietus buvo nustojęs. Paskutinį kartą papozavimas prieš startą, atsisveikinau su Tomu ir stojau į savąjį mūšį.

 

Startas! Pasinėrus į Nogato upės vandenį dar buvo prieblanda, todėl bujai buvo vos matomi. Nusprendžiau sekti paskui priekyje plaukiančius dalyvius. Tai buvo teisingas sprendimas, nes gana greitai pamačiau bujų. Laukė 3,8 km (4 ratai). Stengiausi „įsėsti“ į kokią nors grupelę, kad nereikėtų plaukti vienam. Priekyje pamačiau 5-6 plaukikus ir nesibaigus pirmam ratui jau buvau kartu su jais. Jaučiau, kad tempas man buvo tinkamas, nereikėjo tinginiauti, bet ir nereikėjo atiduoti paskutinių jėgų. 
 

Mūšis prasidėjo (organizatorių foto)

Besibaigiant antram ratui, pavijom pirmuosius žmones, kuriuos jau lenkėm ratu. Šiek tiek pradėjo vėsti kojos ir likusią distanciją nuolat „matavau“ savo kūno temperatūrą, nes tranzito zonoje buvau pasilikęs bent tris aprangos komplektus tam, kad galėčiau išsirinkti tinkamą aprangą pagal savo „sušalimo“ laipsnį. Pirmą variantą – minti su trumpa apranga, iš karto atmečiau - kūnas vėso. Po 1 val. 3 min ir 32 sek. lipu iš vandens (17-a vieta po plaukimo) ir bėgu į tranzitinę zoną. Pasiimu maišą su savo numeriu ir įbėgu į persirengimo palapinę. Paskui mane įbėga savanoris ir lenkiškai duoda suprasti, kad pataikiau į moterų palapinę. Galiausiai, įbėgęs į vyrų palapinę, suprantu, kad pasiėmiau bėgimo aprangos maišą, o ne dviračių, tada vėl bėgu atgal ir pasiimu reikiamą maišą. Su visais tokiais palakstymais tranzite užtrunku net 5 min ir tik tada užsėdu ant dviračio.

Prieš akis - 180 km

Laukė ilga 180 km kelionė. Užsėdęs ant dviračio sukertu batonėlį ir užgulęs vairą bandau atrasti ritmą. Bendra savijauta buvo gera, tik kojų raumenys vis dar buvo sustingę po plaukimo. Vyliausi, kad greitai sušilsiu ir galėsiu stipriau sukti pedalus. Dviračių trasą sudarė 4 ratai po 45 km, kuri driekėsi lyguma, tačiau nors buvo ankstus rytas, jautėsi nuo jūros pučiantis vėjas, kuris įdienojus turėjo dar labiau sustiprėti. Šioje rungtyje turėjau dirbti daugiau galva nei kūnu: tolygiai maitintis ir nevažiuoti didesniu nei 32 km/h vidutiniu greičiu, nes vėliau maratone už tai tektų sumokėti savąją kainą. Pirmąjį ratą įveikiau per 1:26:23 (31 km/h vid.). Šiek tiek lėčiau nei tikėjausi, bet vyliausi, kad antrame rate truputį padidinsiu tempą. Visgi tam nebuvo lemta išsipildyti, kojų raumenys vis dar buvo apstingę ir niekaip negalėjau sušilti. Be to, pradėjo lyti lietus ir kilti vėjas. Tad stengiausi išlaikyti bent jau panašų tempą. Baigiantis antram ratui didžiulis dalyvių srautas pasipylė į trasą. Supratau, kad tai trejomis valandomis vėliau startavę pusės Ironman distancijos dalyviai. Tuo metu paklausiau savęs, ar norėčiau apsikeisti su jais vietomis? Ir kiek pačiam buvo netikėta išgirsti viduje nuskambėjusį atsakymą, kad "ne – esu ten, kur ir turiu būti". Visu savo kūnu ir protu buvau susitelkęs būtent į Ironman distanciją ir į jokią kitą. Antrąjį ratą įveikiau labai panašiu tempu kaip ir pirmąjį - 1:27:12 (31 km/h vid.). Trečiajame rate jau turėjo prasidėti tikrasis Ironman’as. Organizmas tuo metu jau keturias valandas buvo trasoje ir turėjo aplankyti pirmieji nuovargio požymiai. Buvo aišku, kad 32 km/h vidutinį greitį šiandien tikrai nepadarysiu, todėl stengiausi, kad tempas bent jau pernelyg nekristų. Trečiajame rate nuotaiką pakėlė vienas iš varžybų dalyvių, kuris pravažiuodamas sako:

„In the beggining it was ok, but now it is not so good“ (pradžioje viskas buvo gerai, bet dabar ne visai“). 
 

Apie kažką labai susimąstęs :)

Tarsi nieko ypatingo nepasakė, bet ta neginčijama tiesa, kad jei pradžioje jautiesi gerai, dar nežinia, kaip bus įveikus daugiau nei pusę distancijos, prajuokino mus abu. Trečiasis ratas pasidavė per 1:29:38 (30 km/h vid.). Paskutiniame rate reikėjo jau truputį pakentėti, ypatingai minant prieš vėją, kuris su kiekvienu ratu vis labiau stiprėjo. Paskutinis ratas buvo lėčiausias 1:31:38 ir, pagaliau, po 5 val 55 min pasiekiau žemę. Sunkiausia rungtis liko praeityje.

Įbėgau į tranzitinę zoną, pėdos buvo aptirpusios, todėl jaučiausi kaip ne su savo kojomis. Antrajame tranzite užtrukau trumpiau, susimojuoju su Tomu ir išbėgu į maratono trasą. Turėjau būtinai stoti į tualetą, nes buvau persipildęs skysčiais. Bėgimo trasą sudarė 6 ratai po 7 km, kurie driekėsi parku ir palei Marienburgo pilies sienas. Rate buvo net trys maitinimo punktai, kuriuose maisto ir gėrimų pasirinkimas buvo tikrai gausus. Mano tikslas buvo pabandyti išlaikyti 6 min/km vidutinį tempą. Šio plano pavyko laikytis pirmoje distancijos dalyje (po pusės maratono laikrodis rodė 2 val 2 min), bet maždaug nuo 25 km jau pradėjo „sėsti“ baterijos. Įdomiausia, kad viduje dar jaučiausi pakankamai gerai, skrandis stebėtinai irgi gerai laikėsi, tačiau nebelaikė keturgalviai raumenys. Žingsnis labai sutrumpėjo ir tapo skausmingas. 

Bėgimo trasa driekėsi pilies pašonėje

Kai įveikiau keturis ratus, patikėjau, kad įveiksiu ir visą distanciją. Buvo likę dar 14 km ir šį atstumą pradėjau matuoti tomis vietomis, kur bėgu namuose. „Dabar nubėgsiu iki Palangos plento, ten apsisuksiu ir bėgsiu iki ežero. Ten bus jau 8 km, o tada dar padarysiu kilpą ir laukais grįšiu į namus“, - mintimis perkėlęs save į namus ir pažįstamas bėgimo trasas išgyvenau paskutiniuosius kilometrus. Paskutinis ratas buvo labai sunkus, bet kai išbėgau iš parko ir pamačiau pilį (žyminčią, kad liko bėgti ne daugiau kaip du kilometrai), gerklę užspaudė emocija. Likus keliems šimtams metrų Tomas paduoda trispalvę ir finišuoju Malborko pilyje. 11 val 23 min ir 19 sek. - tiek truko mano šiandienos mūšis (maratoną subėgau per 4 val 15 min). Iš 289 dalyvių finišavau 98-as.

Finišas!

Ir nors iki tikslo kiek pritrūko, tačiau jokio liūdesio nejaučiau, Įsisėdus į automobilį ir grįžtant atgal į viešbutį galvojau apie šiltą dušą, lovą, šeimą, namus. Viskas išsigrynino ir nebeliko vietos mintims, kuriose tariamai egzistuoja laimė. Pilnatvę jutau čia ir dabar. 
Nuotraukų autorius Tomas Borisas 

Powered by TriSportas

Pusės Ironman triatlonas, 1,9-90-21 km, Girdžiai, 2019-08-04

Girdžiai – visiškai naujas vardas triatlono žemėlapyje. Registruodamasis į šias varžybas net nežinojau, kur yra šis kaimelis. Tačiau čia ir yra visas varžybų žavesys, kad jos suteikia galimybę pakeliauti ir pabuvoti tokiose vietose, kuriose niekada iki tol nesu buvęs. Jau nekalbant apie kitus patyrimus. Į šias varžybas užsiregistravau dar balandžio mėnesį. Labai norėjau jose sudalyvauti, nes tai vienintelės pusės Ironman nuotolio varžybos, kurios šiais metais vyko Lietuvoje. Po paskutiniojo plaukimo per Kuršių marias truputį „iškritau“ iš įprasto ritmo ir gyvenau pusiau atostogų rėžimu. Tiesa, likus savaitei iki varžybų nusprendžiau pasitikrinti savo jėgas ir myniau 260 km iš Klaipėdos į Panevėžį. Šis pasivažinėjimas buvo nelengvas dėl labai stipraus priešpriešinio vėjo, kurį gavau tą dieną. Truputį nerimavau, jog nespėsiu per savaitę atsistatyti, tačiau po kelių dienų jau jaučiausi geriau ir pradėjau laukti dar vieno iššūkio. Buvo įdomu, ar dar vis sugebėsiu šią distanciją įveikti per 5 val. Jausmai bandė mane įtikinti, kad tuo net nereikia abejoti, nes per visus sportavimo metus buvo vos vienas kartas, kuomet ekstremaliomis oro sąlygomis užtrukau ilgiau nei 5 val. Tačiau protas bandė priminti, kad šiuo metu mano treniruočių valandų skaičius neviršija net 14 valandų per savaitę.

Su žmona iš namų išjudėjome 6 val ryte, lauke rodė vos 8,5 °C  šilumos, bet sinoptikai pranašavo, kad dieną sušils iki 19 °C (kaip vėliau paaiškėjo, taip ir buvo). Prieš 8 val. ryto jau buvome starto vietoje. Turėjau lygiai valandą susiruošti iki starto. Tranzito zona buvo dainų slėnyje, tad kai visi „bolidai“ jau buvo sustatyti, vaizdas iš tiesų buvo pakylėtas. 

Plaukimo rungtį sudarė vienas 1,9 km ratas. Startas buvo iš vandens, šįkart užsiėmiau šoninę poziciją, nes pirmas bujus buvo pakankamai toli, tad numačiau, kad spėsiu apiplaukti masę dar iki priplaukiant prie pirmojo bujaus ir nepatekti į grūstį. Taip ir buvo. Plaukime kėliau sau užduotį išnaudoti kiek galima mažiau jėgų, todėl stengiausi „įsitaisyti“ grupelėje, kurios tempas būtų daugmaž panašus į mano. Tai pavyko padaryti tik įveikus maždaug pusę distancijos, kai priplaukiau prie lyderių grupelės. Čia buvo ir Marijus Butrimavičius, ir Laurynas Mykolaitis, ir Tautvydas Barštys. Įsitaisiau grupelės kojūgalyje ir supratau, kad turiu čia ir būti. Bandymas lįsti į grupelės priekį ir diktuoti tempą, man būtų išnaudojęs daug bereikalingos energijos, nes puikiai suvokiau, kad nepraėjus nei 10 min, šie vyrai mane vis tiek būtų pagavę dviračių rungtyje. Plaukimo rungtyje užtrunku 31 min 58 sek. ir penktas lipu iš vandens.

Po ilgo tranzito (apie 300 m) sėdu ant dviračio ir išskubu į trasą. Laukė ilgi 92 kilometrai, todėl stengiausi pačioje pradžioje minti kiek atsargiau ir nors tempas nebuvo greitas, visgi jaučiausi pakankamai sunkiai. Varžovai lėkė vienas po kito, o tai irgi nepridėjo pasitikėjimo ir taip silpniausioje rungtyje. Prieš varžybas planavau važiuoti 34 km/h vidutiniu greičiu, tačiau trasoje palaikiau vos daugiau nei 32 km/h. Guodė tik tai, kad tempas visos distancijos metu išliko stabilus, bet visgi jis buvo pernelyg lėtas, norint bendroje distancijoje išlipti iš penkių valandų. Nuo dviračio nulipau po 2 val 49 min, o bendrai trasoje jau buvau beveik 3 val 17 min. Tai reiškia, kad reikėtų bėgti greičiau nei po 5 min, kad pasiekčiau savo užsibrėžtą tikslą.

Bėgimo rungtį sudarė 7 ratai po 3 km, kuri driekėsi gan nykia vietove – žvirkeliais ir plentu. Buvo tik nedidelė atkarpos dalis, prie maitinimo punkto, kur matydavosi žmonės. Jaučiausi palyginus gerai, tačiau kojos buvo sunkios ir net pačioje bėgimo pradžioje nelengvai sekėsi palaikyti tempą po 5 min. Visgi tikėjausi, kad raumuo „išlaisvės“, tačiau po 12 km bėgimo, supratau, kad šiandien turiu priimti pralaimėjimą prieš save ir tiesiog ramiai pabaigti varžybas. Be to, energijos ištekliai jau buvo išnaudoti, gana skurdokas maitinimo punktas nelabai leido tų energijos išteklių ir papildyti, gerai, kad su savimi buvau pasiėmęs geliuką ir magnį, kurie man ir padėjo ištempti visą likusią distanciją. Paskutinius du ratus jau reikėjo pakentėti ir po 5 val 17 min 31 sek. pasiekiau finišą. Bėgimo distancijoje (kuri buvo kiek ilgesnė - 22 km) užtrukau 1 val 53 min. Tai yra mano prasčiausias laikas iš visų dvylikos iki tol įveiktų pusės Ironman distancijų. Bendroje įskaitoje finišavau 31-as iš 92 dalyvių. Jaučiausi nusivylęs šiuo rezultatu, tačiau tai bus gera paskata pabandyti atrasti daugiau laiko savo dienotvarkėje dviračio treniruotėms, nes ši rungtis pastaruoju metu kiša koją geresniems pasirodymams. 

Pabaigai norėčiau pasidalinti žmonos nugirstu pokalbiu šalia trasos.
Prieina prie senuko iš bažnytėlės gal kaimynė ar jaunystės laikų draugė, klausia:
- Vincuk, ko bažnytėlie nebuvà?
Diedukas rimtu veidu linkteli, sako:
- Negalėjau plaukimo praleisti. Žiūrėjau visą laiką.
Močiutė:
- O tai kaip any čia plauki?
- Nu su baidariem, ka tu nieka nežinà...

Daugumos nuotraukų autorius Rokas Lukoševičius.

Powered by TriSportas