Paskutinį liepos savaitgalį planavau padaryti ilgesnę treniruotę
su dviračiu. Tokios treniruotės būna ypatingos, nes tai - savotiška meditacija, kuri ilgam įsimena. Galvojau minti iš Klaipėdos į Panevėžį, bet kai
Vitalis Gricius pakvietė į jo organizuojamą renginuką "Gran fondo Kaunas-Klaipėda", nutariau geriau prisijungti prie šios iniciatyvos, tuo
labiau, kad kilometražas būtų labai panašus – 240 km.
Atvykau į Kauną penktadienį, t. y. iš vakaro, tad turėjau puikią
progą pasivaikščioti po senamiestį bei susitikti su klasioku
Mindaugu, su kuriuo prisiminėme prieš porą metų vykusį ultra triatloną. Jau senokai nebuvau lankęsis Kaune, tad maloniai stebino atgijęs
laikinosios sostinės senamiestis. Grįžtant į nakvynės vietą,
prie Kauno pilies, stabtelėjau prie lauko kino teatro, kuriame, mano
nuostabai, pradėjo rodyti Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai“,
kuris puikiai atitiko rytojaus žygio tematiką.
Šeštadienį atsikėliau 6 ryte, ramiai papusryčiavau ir 7.30 jau
buvau prie Kauno traukinių stoties, į kurią turėjo atvykti
vilniečių desantas. Jų buvo net vienuolika!
Pasisveikinom, pasidarėm bendrą nuotrauką
(pajuokavom, kad bus įdomu palyginti mūsų veidelius „prieš“
ir „po“) bei leidomės Raudondvario link, už kurio driekėsi
gražus kelias Panemune.
Dangus buvo debesuotas, todėl kaitra
nealino ir kas labiausiai džiugino – vėjas, nors ir ne stiprus,
bet pūtė į nugaras. Tai nėra būdinga vidurio Lietuvoje, kurioje
labiau vyrauja vakarų vėjai. Susėdę į grupę po du, leidomės
jūros link. Kelionės pradžioje stengiausi pasaugoti savo
energetiką, mažiau kalbėti, tolygiai maitintis, nebūti grupės
priekyje ilgiau nei priklauso. Jaučiausi puikiai, tačiau turėdamas
panašių ilgų minimų patirtį žinojau, kad tikroji organizmo
būklė paaiškėja po maždaug 4 valandų minimo.
Todėl jei
jautiesi gerai iki tol, tai dar nieko nereiškia. Su savimi turėjau
maisto atsargas, kurių turėjo užtekti visai kelionei, tačiau man
jų neprireikė, nes darydavome sustojimus kas maždaug 2 valandas.
Pirmas ilgesnis sustojimas po 88 km (15-20 min) buvo Jurbarke, kur
išgėrę rytinę kavą degalinėje leidomės toliau į kelią.
Vidutinis greitis siekė 34 km/h, visa grupė šauniai dirbo ir
laikėsi vienas už kito nugarų. Įprastai minant ilgus nuotolius,
turėdavau problemų su skrandžiu, tačiau šįkart visos kelionės
metu skrandis veikė kaip laikrodis, apie jį net nepagalvojau.
Bandydamas suprasti, ką dariau kitaip šios treniruotės metu,
nesunkiai atėjo atsakymai: sustojimai ir „normalus“ maistas bei
geliukų sumažinimas iki minimumo, kurie veikiausiai ir padarydavo
savo „darbą“ skrandžiui.
Antrasis sustojimas buvo Pagėgiuose, kur jau buvo
įveikta 150 km, o trasoje praleista 4 val. ir 20 min. Jau buvo pietų
metas, tad dauguma žygio dalyvių nusprendė pasistiprinti kebabais.
Neatsisakiau ir aš. Suprantu, kad tai ne visai tinkamas maistas
fizinio krūvio metu, bet nusprendžiau surizikuoti, manydamas, kad
tai mažesnis blogis nei geliukai. Pasirodo - neklydau. Pagėgių
kebabus puikiai priėmė skrandis ir toliau leidomės į Žemaitiją.
Vidutinis greitis vis dar siekė 34 km/h, jaučiausi gerai ir stengiausi labiau laikytis grupės priekyje, dažniau leisdamas pailsėti puikiai iki
tol dirbusiems kolegoms. Šalia buvo ir Ignas (su Ignu paskutinį
kartą buvome susitikę 2015 m. Trakų triatlone),
su kuriuo smagiai traukėme grupę. Šioje atkarpoje prie mūsų
prisijungė ir Justinas Striška, kuris važiavo iš Klaipėdos
priešinga kryptimi ir susitiko mus pakeliui Katyčiuose (70 km nuo
Klaipėdos).
Egzotinės transporto priemonės Švėkšnoje itin domino banko atstovus :) |
Paskutinis mūsų sustojimas buvo Švėkšnoje
(lygiai po 200 km), kur sukirtę po ledų porciją šturmavome
paskutinius 40 km. Šioje atkarpoje prie mūsų pasijungė dar 4
dviratininkai iš Klaipėdos, tad mūsų buvo jau 17, o tai jau gana
didelė grupė dviratininkų, retai matoma Lietuvos keliuose.
Klaipėdos apylinkės mus pasveikino stiprus, bet gaivus lietus ir
visi sėkmingai pasiekėm kelionės tikslą.
Veideliai "po" |
Čia mūsų laukė finišuotojų „Pergalės“
šokoladas ir padengtas kavinės stalas su šašlykais ir alumi. Šis renginukas buvo puikus pavyzdys, kaip be startinių mokesčių ir kitokių investicijų galima sau pasidovanoti produktyvų laiką. Kiekvienas savaip renkamės, kaip leisti savo laiką, o mes šiandieną jį leidome 240 km trindami užpakalius ant kietų dviračio sėdynių, trasoje užtrukome 7val 11 min, o
vidutinis greitis siekė 33,5 km/h.
Užtarnautas alus :) |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą