Daugiau nei 10 mėnesių. Būtent tiek praėjo laiko nuo mano paskutinio triatlono. Per daugiau nei 15 metų tai buvo pati ilgiausia padaryta treniruočių pertrauka, jau nekalbant apie varžybas. Tai buvo laikas, kai norėjosi susidėlioti kitus savo gyvenime dalykus, o tam reikėjo truputį atsitraukti ir sustoti. Sportas man visada būdavo tai, kas teikdavo didžiulę prasmę: man patikdavo rytais pasinerti į vėsų baseino ar ežero vandenį, užsėdus ant dviračio gainioti vėją laukuose ar įsispyrus į sportinius batelius pasileisti žinomais ir nežinomais takais. Tačiau vis dažniau ateidavo rytas, kai nesinorėdavo anksti lipti iš šiltos lovos, o ilgos valandos, praleistos ant dviračio, atrodydavo beprasmės. Pastarąjį laiką norėjosi skirti artimiems žmonėms, savo profesinei veiklai ar knygai, kuriai vis nerasdavau laiko.
Trakų triatlonui pradėjau ruoštis likus maždaug 4 savaitėms iki varžybų. Buvo keista, nes turėjau suvokti, kad mano kūnas nebėra toks, koks buvo anksčiau. Turėjau jį priimti ir prisitaikyti, nepaisant to, kad smegenys bandė jį vyti toliau, greičiau ir stipriau, tačiau jis judėjo savo tempu, aiškiai pabrėždamas savo galimybių ribas.
 |
| Nuotr. Augustas Didžgalvis |
Varžybų rytas buvo ūkanotas ir turbūt vargiai siekė 14 laipsnių. Startas buvo iš vandens. Neturėjau jokio plano šiose varžybose, nenorėjau prisirišti prie nieko, buvau pasiruošęs pasitikti viską taip, kaip bus. Visgi būdamas vandenyje akimis pradėjau ieškoti Lauryno Mykolaičio, manydamas, kad mūsų tempas plaukime turėtų būti panašus. Starto šurmulyje „pamečiau“ savo bendravardį, tačiau gana greitai susiformavusi plaukikų grupelė diktavo man tinkamą tempą ir stengiausi joje išsilaikyti. Šalia plaukė Ignas Daugėla, o priekyje kitas plaukikas, kurio mačiau tik kojas. Stengiausi plaukti arti, kad šios kojos mane trauktų, o ne muštų atgal. Nežinau, ar dėl varžybų praktikos stokos, ar dėl to, kad antrąją plaukimo dalį teko pakentėti kaip reikiant ir nebelabai mačiau, kas vyko aplinkui - priekyje plaukiančiam plaukikui rankomis sėkmingai vis kabindavau už kojų. Žinodamas, kaip tai erzina, stebėjausi kolegos kantrybe ir taktiškumu netrenki man tomis pačiomis kojomis per nosį.
 |
| Nuotr. Ingrida Narušytė-Daugėlienė |
Iš tranzitinės zonos išbėgom kartu su Ignu ir įveikus pirmąją įkalnę, bandžiau atgauti kvėpavimą bei užsilaikyti už Igno nugaros. Pirmieji kilometrai slinko labai lėtai, Igno tempas man buvo per greitas ir vargiai stengiausi išsėdėti jam „ant rato“, bandydamas save įtikinti, kad sunkumas yra laikinas ir greitai, pasijutęs geriau, galėsiu prisidėti prie bendro darbo. Deja. Ignas kartas nuo karto atsisukdavo ir paprašydavo „išeiti“ į priekį bei leisti jam pailsėti, bet kad ir kaip tai neįtikinamai skambėjo – aš to padaryti negalėjau. Baigiantis pirmajam ratui mus pavijo du estafečių dviratininkai ir dar vienas kolega, važiuojantis su ragais. Minti tapo kiek lengviau, tačiau vos tik įvažiavus į antrąjį ratą, mūsų grupelė pradėjo „tampytis“, o priekyje besiblaškantis dviratininkas vertė mane manevruoti, kad išvengčiau susidūrimo. Galiausiai nebesugebėjau palaikyti grupelės tempo ir atsilikau. Bandžiau nesiblaškyti ir susikaupti likusiai distancijos daliai, tačiau jėgų jau likę buvo nedaug. Nusprendžiau važiuoti savo tempu ir žūtbūt nebesistengti užsilaikyti už pro šalį važiuojančių greitesnių kolegų, turėjau galvoti apie bėgimo rungtį. Po dviračių rungties turbūt buvau 10-11 vietoje.
 |
| Nuotr. Augustas Didžgalvis |
Mano nuostabai bėgimo rungtyje jaučiausi pakankamai gerai. Žinoma, tempas nebuvo didelis, bet paskutinėje rungtyje tai turbūt buvo pirmasis momentas tą dieną, kai pradėjau mėgautis varžybų atmosfera, matydamas vis daugiau dalyvių, plūstančių į bėgimo trasą. Finišavau 16-as, vargais negalais pasiekęs finišą per 2 val. 29 min 36 sek.
Po varžybų priėjo L.Mykolaitis ir draugiškai pasiteiravo, ar ne aš jam kabinausi už kojų plaukimo rungtyje. Pasirodo, buvom šalia visą plaukimo rungtį, nors vienas kito ir nematėm. Džiaugiuosi Lauryno rezultatais, jis puikiai patobulėjo per pastaruosius metus ir, manau, pelnytai Trakuose užlipo ant trečiojo pakylos laiptelio. Sveikinu Martyną, kuris eilinį kartą įrodė savo pranašumą, iškovojęs pirmąją vietą. Turbūt labiausiai visus nustebino antrąją vietą laimėjęs Marijus Butrimavičius. Šiam žmogui iki šiol dar neteko paspausti rankos, o tai tik įrodo, kad į triatloną ateina nauji ir stiprūs žmonės.
Tai buvo lėčiausia mano įveikta Olimpinė distancija, tačiau nejutau jokio liūdesio ar nusivylimo. Buvo gera po šitiek laiko vėl sugrįžti į varžybų trasą, šįkart gal kitaip, bet kažkuo ir taip pat.
Įveikti kilometrai, nutrintos pūslės bei mažesnės miego valandos vėl pradeda įgauti prasmę. Kol kas negalvoju apie šio sezono planus, leisiu sau būti, o jei bebūnant šaus kokia mintis vėl pajusti varžybų jaudulį- ten ir susitiksim :)
Po varžybų priėjo L.Mykolaitis ir draugiškai pasiteiravo, ar ne aš jam kabinausi už kojų plaukimo rungtyje. Pasirodo, buvom šalia visą plaukimo rungtį, nors vienas kito ir nematėm. Džiaugiuosi Lauryno rezultatais, jis puikiai patobulėjo per pastaruosius metus ir, manau, pelnytai Trakuose užlipo ant trečiojo pakylos laiptelio. Sveikinu Martyną, kuris eilinį kartą įrodė savo pranašumą, iškovojęs pirmąją vietą. Turbūt labiausiai visus nustebino antrąją vietą laimėjęs Marijus Butrimavičius. Šiam žmogui iki šiol dar neteko paspausti rankos, o tai tik įrodo, kad į triatloną ateina nauji ir stiprūs žmonės.
Tai buvo lėčiausia mano įveikta Olimpinė distancija, tačiau nejutau jokio liūdesio ar nusivylimo. Buvo gera po šitiek laiko vėl sugrįžti į varžybų trasą, šįkart gal kitaip, bet kažkuo ir taip pat.
Įveikti kilometrai, nutrintos pūslės bei mažesnės miego valandos vėl pradeda įgauti prasmę. Kol kas negalvoju apie šio sezono planus, leisiu sau būti, o jei bebūnant šaus kokia mintis vėl pajusti varžybų jaudulį- ten ir susitiksim :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą