Trakų triatlonas, 1,5 km plaukimas - 40 km dviratis - 10 km bėgimas, 2013-07-14

Trakai – nauja vieta Lietuvos triatlono žemėlapyje, turbūt įsirėšianti daugelio dalyvių atmintyje.

Niekada sąmoningai nežiūriu į startinį sąrašą prieš vykdamas į varžybas. Nuo to nesikeičia mano pasirodymas, bet keistis gali nusiteikimas. Tačiau, kai varžybų išvakarėse vakarieniavome su bičiuliu Rimu Jankūnu (kuris taip pat dalyvavo šiose varžybose) pokalbio metu sužinojau, kad čia bus ir latvis Locmelis Krists. Puikus ilgų nuotolių meistras, dažniausiai dalyvaujantis komercinėse varžybose ir praktiškai neturintis silpnų rungčių. Kiek nustebino jo būvimas čia, bet taip viską ir palikau, puikiai suvokdamas, jog bet kokias strategijas varžybų diena gali iš esmės pakoreguoti.

Varžybų išvakarėse visą dieną pylė lietus, tačiau varžybų rytas išaušo sausas ir netgi pro debesis matėsi lendanti saulė. Plaukimo startas buvo duotas nuo pantono ir nors jis nebuvo pakankamai ilgas, kad ant jo vienoje linijoje tilptų visi dalyviai, tačiau nejutau jokio sąmyšio ar stumdymosi, tiesiog patys dalyviai, jaučiantys, kad plaukimas nėra jų stipriausia rungtis, atsistojo antroje linijoje. Atrodytų smulkmena, bet tai daug pasako apie žmogaus sąmoningumą ir jo vidinę kultūrą. 

 

Nors prieš startą stengiausi padaryti gerą apšilimą ir taip paruošti organizmą greitam plaukimo startui, tačiau turėjau pakentėti kaip reikiant. Kaip ir Kupiškyje, maždaug tik po kilometro pajutau, kad pradedu plaukti savo įprastu ritmu. Už 15 – 20 m priekyje mačiau savo plaukimo treniruočių partnerį Šarūną Kalinaitį. Paskutines dvi savaites Šarūnas puikiai jautėsi plaukimo takelyje, tad nelabai stebino jo greitas plaukimas tą dieną. Man rodos, iš vandens lipau šeštas, priekyje buvo trys estafetės rungties plaukikai bei jau minėtas Šarūnas su latviu Krists Locmelis.

Kiek greičiau „susitvarkęs“ tranzitinėje zonoje į dviračių trasą išvažiavau pirmiau nei Šarūnas. Tačiau, net neturėjau minčių bėgti, vienam pavyti Krists būtų buvę labai sunku. Nenuvažiavus nei 3 km mes jau buvome trise. Po pirmojo posūkio galėjome įvertinti situaciją, nes buvo matyti priešais atvažiuojantys varžovai. Nors dar nebuvo aiškiai susiformavusi jokia grupelė, bet labai nedideliu atstumu vienas nuo kito važiavo keletas dviratininkų, kurių dauguma buvo iš estafečių komandų, tad buvo aišku, jog lengvo pasivažinėjimo šiandien neturėsime, nes iš paskos važiuojanti grupelė artės link mūsų. 

Vos tik įvažiavus į antrąjį ratą, į trasą iš kažkur įžengė keletas Tamstos festivalio dalyvių (taip spėju). Man ir Krists kažkokiu būdu pavyko išvengti susidūrimo, tačiau Šarūnas, vengdamas susidūrimo, rėžėsi į pakelėje stovintį skiriamąjį kelio ženklą. Išgirdau tik garsą, o kai atsisukau - Šarūno jau nebuvo matyti. Tik vėliau sužinojau, kad draugui lūžo dviračio ratas, dėl ko jis nebegalėjo tęsti varžybų. Likome dviese. Dirbome pasikeisdami ir stengėmės išsaugoti kuo didesnį atstumą nuo grėsmingai artėjančios grupelės. 

Į bėgimo trasą išbėgau pirmiau nei Krists, bet nenubėgus nei kilometro, kolega iš Latvijos "praėjo" pro šoną, tempas man buvo pernelyg didelis, tad tik akimis palydėjau tolstantį varžovą. Po Lietuvos čempionato stengiausi daugiau padirbėti bėgime ir nors Trakuose jaučiausi jau kur kas geriau, tačiau dar vis nebėgu taip, kaip norėčiau. Pozicijos liko nepakitusios iki pat finišo, Krists laimėjo pirmąjį Trakų triatloną, aš likau antras. Trečias finišo liniją kirto Martynas Džiaugys.

 

Norėčiau duoti atgalinį ryšį organizatoriams, tuo labiau, kad tai jiems buvo pirmas rimtas išbandymas ir jie tikrai pagirtinai jį atlaikė.

Manau, kad buvo puikiai pasinaudota plaukimo vieta, pasirenkant irklavimo bazę. Visa trasa ne tik buvo sužymėta kas keliolika metrų, bet ir po vandeniu buvo matyti einanti juosta (taip ir nesupratau, kaip ji pritvirtinta), tad nereikėjo kiloti galvos, norint susiorientuoti, kur plaukti. Tiesiog baseinas po atviru dangumi!

Dviračių trasa labai įdomi ir nenuobodi. Pakilimai ir nusileidimai visada suteikia papildomo žavesio ir „atsijoja“ stipresnius dviratininkus nuo silpnesnių. Vietomis trasa dėl važiuojančio transporto ir vaikščiojančių žmonių buvo nesaugi. Laimei pavyko išvengti rimtų incidentų ir sužeidimų (gaila tik Šarūno, kuriam dėl susidūrimo nepavyko baigti varžybų).

Bėgimo trasa taip pat įdomi, su pakilimais ir nusileidimais. Tačiau vėlgi, trasoje važinėjantis transportas, užtveriantis kelią, kelia ne tik pavojų, bet ir papildomai eikvoja dalyvių energiją. Na, taip jau sutapo, kad tą patį savaitgalį vyko ir Tamstos muzikos festivalis.

Tikra varžybų puošmena tapo patys varžybų dalyviai, kurių šypsenos ir gera nuotaika sukūrė puikią varžybų atmosferą. Negalima buvo nesišypsoti, matant jų džiugius veidus, skriejančius finišo link:) Džiugu, kad Lietuvoje triatloną atranda vis daugiau žmonių, norinčių save išbandyti kur kas labiau universalumo reikalaujančioje trasoje. 

Nuotraukas “pasiskolinau” iš Roberto Bajorūno ir Trakų triatlono facebook profilių.