Lietuvos triatlono čempionatas, 1,5 km plaukimas - 40 km dviratis - 10 km bėgimas, 2013-06-22, Kupiškis

Prieš vykdamas į Kupiškį bandžiau suskaičiuoti kelintą kartą teks dalyvauti čia jau dešimtą kartą rengiamame Lietuvos triatlono čempionate. Tikslaus skaičiaus negalėjau prisiminti. Keletą čempionatų praleidau, nes tuo metu būdavau Italijoje, bet manau, kad tai turėtų būti septintas arba aštuntas kartas. Nors trasa liko nepakitusi, tačiau emocija čia visada būdavo skirtinga, tad ir šįkart vykau, tikėdamasis kažko naujo ir nepatirto.

Taip jau susiklostė aplinkybės, jog varžybų dieną turėjau galimybę pavalgyti 7 val. ryte, o startas buvo 16 val. po pietų. Bet dėl to nedariau tragedijos ir blokavau bet kokias mintis, kad tai gali būti nesėkmingo starto priežastis. Per varžybas niekas niekada nevyksta pagal planą, tą supratau jau anksčiau. O kai kas nors vyksta ne pagal planą, galima arba nervintis ir ieškoti pasiteisinimų, arba pasistengti padaryti tai, ką tuo momentu ir tomis aplinkybėmis galima padaryti geriausia.

Vandens temperatūra buvo 22 laipsniai, o tai reiškė, jog plaukti reikėjo be plaukimo kostiumų. Olimpinė triatlono distancija yra unikali tuo, jog ji nėra trumpa, bet ir nėra pakankamai ilga, kad joje būtų galima taupyti jėgas kitai rungčiai. Didelis varžybų tempas prasideda jau nuo pat pirmųjų varžybų minučių. Tai žinodamas buvau nusiteikęs greitai plaukimo pradžiai ir ji išties buvo greita, tačiau man niekaip nesisekė „pagauti“ savojo plaukimo, jaučiau, jog tik „daužau“ vandenį, bet nesiiriu juo. Tik antrajame rate pajutau, kad pradedu „pagauti“ grybšnį, tačiau plaukimo rungtis jau ėjo į pabaigą ir viską, ką galėjau padaryti, tai tik sumažinti atstumą tarp manęs ir priekyje buvusių varžovų.

Iš vandens lipu septintas ir antras tarp lietuvių. Priekyje buvo Paulius Dapkus ir turbūt tai nieko nestebino. Plaukimas yra Pauliaus stichija ir tą jis įrodė dar kartą. Čia pat, vos už keliolikos metrų, paskui mane į tranzitinę zoną atbėgo du Latvijos sportininkai. Pamaniau, jog galėsime dirbti kartu dviračių rungtyje ir manęs jų kompanija nė kiek neliūdino. Turbūt panašios mintys sukosi ir jų galvose. Visgi trasoje tapo aišku, jog nebuvau jiems lygiavertis partneris tą dieną. Jei vos tik išeidavau į grupelės priekį, iš karto krisdavo grupelės tempas ir būdavau greitai pakeičiamas. Dėl to, žinoma, pernelyg nepriekaištaudavau. Po maždaug 20 km mūsų jau buvo 6 žmonių grupelė: prie mūsų prisijungė du ratu pavyti dalyviai ir po plaukimo rungties priekyje buvęs dar vienas latvis. Tyliai sėdėjau grupelės gale, nes daugiau nieko negalėjau padaryti.

Kai baigėme dviračius, bėgimo trasoje jau buvo Paulius, vienas latvis ir du Baltarusijos atstovai. Vis dar buvau antras tarp lietuvių. Nežinojau, kaip sekasi Tomui Šalnai, bet numaniau, kad būtent jis turėtų būti trečias tarp mūsiškių. Tomas yra puikus bėgikas, o bėgimas tikrai nėra mano stiprioji pusė. Nebuvo ji ir šįkart, nepamenu kada paskutinį kartą taip sunkiai jaučiausi bėgimo trasoje. Guodė tai, jog Tomas buvo pakankamai toli ir kažkaip turėjau kapanotis iki finišo. Jaučiau didelį žiūrovų palaikymą ir po truputį stūmiausi į priekį. Finišavau antras Lietuvos čempionate ir septintas bendroje įskaitoje.

Atsiprašau savo kolegų dviračių rungtyje, jog niekuo neprisidėjau minant pedalus, pasistengsiu reabilituotis kitą kartą :)