"Half Ironman" (1,9 km swim - 90 km bike - 21 km run), Sierakow - Poland, 2013 - 06 - 01

Paskutiniu metu iš aplinkos vis dažniau girdėdavau klausimus: „kodėl tu tai darai?“, „kiek dar žadi užsiiminėti šiuo sportu?“. Išgirdęs tokius klausimus, suirzdavau, gal net pykdavau ant tų žmonių, kurie užduodavo juos. Bet kai bandydavau suprasti kylančio pykčio priežastis, suvokdavau, jog pykstu, nes pats nežinau atsakymų į šiuos klausimus. Išties – kodėl tai darau? Kodėl tiek laiko ir finansų skiriu šiai veiklai? Gal išties vertėtų „surimtėti“ ir nebeužsiiminėti „nesąmonėm“? Išvyka į dar vieną mūšio lauką su savimi buvo atsakymų ieškojimų metas. Šįkart „mūšio laukas“ buvo half Ironman triatlono distancija (1,9 km – 90 km – 21 km) Lenkijos Sierakow miestelyje.

Visada jaudinantis patyrimas yra plaukimo startas. Ta atmosfera tarsi tvyro ore ir šįkart prieš startą sąmoningai ieškojau žmonių akių, stojusių į tą pačią starto liniją su kitais 400 dalyvių bei mintyse jų klausiau: „ar jūs žinote kodėl čia esate?“ 

Patrankos šūvis - startas duotas. Vandens purslai, rankų ir kojų smūgiai į įvairias į kūno vietas. Aš taip pat nelieku skolingas ir rankomis bei kojomis kabindamasis iriuosi ne tik per vandenį, bet ir per kitų galvas. Tačiau žinau, tikiuosi, kad visa tai baigsis, tik reikia dar truputį pakentėti ir viskas nurims. Po audros ateina ramybė. Pagaliau išplaukiau iš masės, aplinkui tapo kur kas ramiau ir pradėjau dairytis kur ir su kuo esu. Mūsų turbūt buvo apie 15 žmonių, priekyje buvo panašaus dydžio grupelė. Jaučiausi gerai ir grupelės tempas man buvo tinkamas. Pirmoji grupelė ilgainiui pradėjo po truputį tolti ir kažkaip nesąmoningai įšokęs į priekį, bandydamas „prisitraukti“ tolstančius mušamų kojų purslus. Distancijai baigiantis jau buvau čia pat. „Vienuoliktas!“,- sušuko pažįstamas balsas, vos tik išlindus vandens. Iki dviračių tranzitinės zonos reikėjo bėgti apie 400 m. Bebėgant pačiam buvo keista, jog vos gaudau kvapą, nors plaukime, atrodė, kad neatidaviau daug jėgų. Kartais sunku pajausti save, kai esu procese, ir tik atsitraukus pasimato tai, kas yra iš tikrųjų.

Dviračių rungties pradžioje nuolat stengiausi sau priminti, jog nėra ko draskytis, kad svarbiausia atrasti savo tempą ir nežiūrėti į pro šalį lekiančius varžovus. Būti su savimi ir savame mūšyje. Dažniausiai ilgų nuotolių triatlono varžybos vyksta  plynuose laukuose, kur nėra, kas patraukia dėmesį, nėra tūkstantinių sirgalių, geriančių alų ir aptarinėjančių taktikos manevrus bei galimą varžybų baigtį. Esi vienas. Bet kai esi vienas, supranti, ką reiškia kiti. Baigiantis pirmajam ratui pasimato žmonės. Tai žmonės, kurie atlydėjo savo artimus tam, kad palydėtų juos į savąjį mūšį bei pabūtų šalia jų. Tada supranti, ką reiškia turėti artimą žmogų, kuris lyjant lietui tavęs laukia, net ir būdamas toli sugeba būti arti. 

Ne kalno viršūnė yra svarbiausia...

Pravažiavus maždaug 70 km pajuntu, kad ilgos ir “tempiančios“ įkalnės išvargino, norisi greičiau įveikti paskutinį – ketvirtąjį ratą ir išbėgti į bėgimo trasą. Dviračių rungtyje turbūt praradau apie 20 pozicijų, buvo sunku suprasti, kurie varžovai yra „mano“, o kurie „ne mano“, nes įvažiavus į antrąjį ratą pradėjome ratu lenkti lėtesnius sportininkus.

Po 2 val. 35 minučių, praleistų ant dviračio, kojomis paliečiu žemę ir atrodo, jog nuovargis jau nebe toks didelis. Kartais nedidelis pasikeitimas keičia ir jauseną. 90 procentų bėgimo trasos driekėsi mišku, vietovė buvo labai raižyta ir nors tai buvo lėčiausias mano įveiktas pusės maratonas (1 val 46 min), tačiau buvo nenuobodu bėgti tokia trasa: daug posūkių, nusileidimų, pakilimų.. Įdomu, jog organizatoriai ypatingai stačių įkalnių pabaigoje buvo iškabinę didelius plakatus su įvairiais užrašais, pradedant L. Armstrong‘o - „Pain is temporary.“ ir baigiant - „This is Sparta Sierakow triathlon!“. Atrodo, maži dalykai, bet tuo metu jie reiškė daug. Maždaug po 15 km pajuntu, kad pradedu “plaukti”. Įprasta būsena ir jau niekuo nebegąsdinanti, kai tiesiog reikia judėti į priekį, puikiai suvokiant, kad ta būsena netaps geresnė. Energijos  likučiai tuo metu būna pasiekę dugną. 

-Laurynas!,- kažkas sušunka už nugaros, pliaukštelėdamas man per petį ir pabudindamas iš „miego“.

-Maciej!,- lygiai taip pat nusistebėjęs sušunku ir aš. Kaip buvo gera išvysti šį pažįstamą veidą, kurį ne kartą teko sutikti įvairiose ilgo nuotolio triatlono varžybose!

-How are you?,- žiūrėdamas man į akis, klausia kolega.

-Done.- atsakau.

-Take it,- ištiesęs ranką Maciej paduoda natrio druskos kapsulę.

Praryju. Bandau palaikyti Maciej tempą, bet jis tolsta. Likus maždaug 3 km lyg ir vėl viskas prašviesėja, žinau, kad finišas jau čia pat. Įbėgu į finišo zoną. Matau daug žmonių, žinau, kad čia yra ir Saulius su Jurgita. Kertu finišo juostą. Viskas.. 
Savame mūšyje išbuvau 4 val. 55 minutes, užėmiau 32-ąją vietą. Tai antras pagal lėtumą laikas mano half Ironman istorijoje. Bet esu laimingas. Rodos, jog buvau ir jutau kiekvieną minutę, „gėriau“ į save viską, kas buvo aplink mane ir manyje. Nežinau, kas yra nušvitimas, bet tąkart aš jaučiausi nušvitęs, jaučiau ramybę. Galbūt dėl to aš tą ir darau, kad dar kartą sugrįžčiau į save.

Širdingai dėkoju – Algiui Buividui už dviratį, Gintarui Jankeliūnui už ratus, Sauliui ir Jurgitai už palydą, Aivai už būvimą arti, būnant toli.

Spaudžiu dešinę – Armandui Rokui.