In memoriam Bronius Kraujelis

Šių metų gruodžio 3 d. buvo lygiai metai nuo tos dienos, kai šį pasaulį paliko mano ilgametis treneris Bronius Kraujelis. Turbūt tik dabar galiu apie tai kalbėti, nes iki šiol šią netektį buvau nugrūdęs į tolimiausius savo pasąmonės stalčius.

Pirmą kartą su treneriu susipažinau, kai man buvo 14 metų, kuomet jis pradėjo vesti plaukimo treniruotes. Dar prieš patenkant į B.Kraujelio rankas, apie jo treniruočių metodiką ir griežtumą sklisdavo legendos. Apie tai, ką tekdavo patirti per treniruotes, čia nepasakosiu, pasakysiu gal tik tiek, kad B.Kraujeliui perėmus plaukimo treniruočių vairą, iš maždaug 30 vaikų ir suaugusiųjų grupės, galiausiai likome trise: aš, Alina Ranceva ir Dainius Kopūstas. Nedaug trūko, kad būčiau viską metęs ir aš. Pamenu, kad kai po vienos treniruotės vargais negalais nusvirduliavau iki dušo, atėjo treneris ir pasakė:

-Tu esi grybų grybas. Daugiau į treniruotes gali nebeiti.
Grįžęs į namus supratau, kad jei rytoj į treniruotę nenueisiu, tai nebeisiu niekada. Visgi kitą dieną grybų grybas, kupinas baimės jausmo, nuėjo į treniruotę. Tąkart treneris mane priėmė ir kartu dirbome dar artimiausią dešimtmetį.

Nuotraukos autorius: Vygintas Sereika

Su treneriu nebuvo lengva ne tik dėl alinančių treniruočių, bet ir dėl jo ūmaus būdo. Tačiau jo atsidavimas, meilė sportui ir vaikams buvo tai, kas versdavo šlietis prie šio žmogaus. Su šiuo žmogumi sieju visas didžiausias savo sportines pergales: 2009 m. tapau šalies triatlono čempionu, tris kartus - vicečempionu (2011, 2012 ir 2013 m.), Europos ilgo nuotolio čempionate iškovojau antrąją vietą 20-24 m. amžiaus grupėje (2009 m.)

Su treneriu visada išliko ypatingas ryšys, net ir sportuojant Italijoje ar persikėlus gyventi į kitą miestą Lietuvoje visada palaikydavome ryšį. Treneris buvo neabejotinas savo darbo fanatas, viską atiduodavo savo auklėtiniams: laiką, energiją, pašlijusią sveikatą, net asmeninius savo finansus aukodavo auklėtiniams (pirkdavo vaikams aprangą, dviračius, už savo lėšas lydėdavo vaikus autobusiuku į dviračių treniruotes plente, neretai pats savo iniciatyva veždavo vaikus į varžybas).

Pamenu, kai likus savaitei iki trenerio išėjimo, kalbėjome telefonu, jis puikiai suvokė, kas jo laukė, drąsiai žvelgė ne tik į mirtį, bet ir į praėjusį gyvenimą:

„Aš dėl nieko nesigailiu, nugyvenau gyvenimą taip, kaip norėjau“,-tąkart atsisveikindamas pasakė treneris.

Ir iš tiesų – dėl ko gailėtis? Klaidų mes visi padarome, kiekvienas gyvename su savo demonais, tačiau, kiek iš mūsų iš tiesų nugyvename savo gyvenimą? Treneris gyveno ne tik sau prasmingą gyvenimą, bet ir įspaudė gilų pėdsaką daugelyje iš mūsų. Bent manyje tai tikrai. Kiekvieną kartą, kai plaukiu, rodos, matau savo trenerį ant kranto ir šaukiantį savo skardžiu balsu:

-"Alkūnės, alkūnės!...Ei, grybšnį, pabaik grybšnį!...Negailėk savęs!",-tai tik nedaugelis frazių, kurios skambės mano galvoje visą likusį gyvenimą. Esu tuo tikras.

Gyventi taip, kad net ir palikę šį pasaulį, mes gyventume kituose. Turbūt tai yra tikroji prasmė.

Ilsėkitės ramybėje, Treneri. Jūs to nusipelnėte.