Etnos ugnikalnis, 2026-08-26

 „Esu tokio amžiaus, kai jau žinau, kas man patinka, o kas – ne. Tuo, kas patinka, aš mėgaujuosi su didžiuliu malonumu. To, kas nepatinka, tiesiog negaliu pakęsti.“ Tai Erkiulio Puaro pasakyta frazė filme „Žmogžudystė Rytų eksprese“, kuri puikiai atitinka mano požiūrį į gyvenimą.

Italijos „sėkla“ manyje pasisėjo jau seniai, vėliau ji tik vis labiau įsišaknijo ir nežinau, ar pavyktų kam nors ją iš manęs kada nors išrauti.

Šioje šalyje man patinka viskas: žmonės, architektūra, gamta, klimatas, na, ir, žinoma, maistas. Su Italija taip pat siejasi labai daug nuostabių patirčių, todėl atėjus atostogų metui visada žinau, kad noriu sugrįžti būtent čia.

Nors teko aplankyti nemažai vietų Šiaurės Italijoje, tačiau niekada neteko būti Sicilijoje. Tad važiavau su protu „nežinau“, neturėdamas jokių lūkesčių. Na, gal tik vienintelį – gauti kuo daugiau šilumos. Pasirinkome nedidelį, vos apie 10 tūkstančių gyventojų turintį Giardini Naxos miestelį. Iš karto sudomino šio miestelio pavadinimas, nes „X“ raidės italų kalboje nėra. Pasidomėjus paaiškėjo, kad Giardini Naxos pavadinime savotiškai susijungia du laikotarpiai.

Naxos – pirmoji graikų kolonija Sicilijoje (įsikūrusi 734 m. pr. Kr. ir gyvavusi iki 403 m. pr. Kr.).

Giardini – vėlesnė gyvenvietė, italų kalboje šis žodis reiškia „sodai“.

Pakrantėje matosi Giardini Naxos, o už jo - Etna

Šiame krašte yra ne tik graikų kultūros pėdsakų, bet ir arabų, kurie IX–X a. buvo užėmę didžiąją salos dalį. Nors čia arabų įtaka nebuvo tokia didelė kaip Palermo regione, kai kuriuose aplinkiniuose miestelių pavadinimuose ar vietovardžiuose iki pat dabar yra išlikę arabiškų žodžių ir architektūros bruožų.

Jonijos jūra labai šilta ir skaidri. Nepaprastai kontrastinga, palyginti su mūsų atšiauria Baltijos jūra. Tikra terapija kūnui, kai vandens temperatūra siekia 28 laipsnius, o oro – 35–38 laipsnius. Aš niekada nebuvau vėsaus klimato mėgėjas, todėl gėriau į save visą aplink tvyrančią šilumą su didžiausiu malonumu. Nežinau, ar dėl to (bet, manau, kad klimatas tikrai turi įtakos), stebint net ir garbaus amžiaus italus nesunku pastebėti, kad jų sąnariai yra kur kas lankstesni nei mūsų klimato zonoje gyvenančių senolių.

Etnos ugnikalnis buvo mano gyvenimo taikiklyje, bet neturėjau šimtaprocentinio tikslo jį aplankyti.

Tačiau šįkart aktyviausias Europos ugnikalnis buvo pernelyg arti, kad jo neaplankyčiau. Svarsčiau rinktis tarp 2000 m ir 3000 m aukščio žygio. Kadangi niekada nesu buvęs aukštikalnėse, nežinojau, kaip reaguos mano kūnas, todėl šįkart pasirinkau žemesnį aukštį.

Prieš aplankant Etnos ugnikalnį, mūsų 12 žmonių grupė, kurią sudarė olandai, danai, anglai ir aš – vienas lietuvis, nuvykome į Alkantaros tarpeklį (Gole dell’Alcantara), kur teka upė tarp Etnos vulkaninių uolienų. Gidas pasiūlė nusiauti batus (prieš tai nuraminęs, kad niekas jų neims, nes esame saugomi Sicilijos mafijos) ir pasivaikščioti po Alkantaros upę, kurioje karštą dieną buvo gera įmerkti kojas į 10 laipsnių vandenį. Gailėjausi, kad nepasiėmiau tinkamos avalynės, nes aštrūs akmenys labai badė pėdas ir neleido ilgiau paėjėti tarpeklio link.

Alcantara tarpeklis

Pasigrožėję įspūdingais vaizdais, su 90-ųjų „Land Rover“ pradėjome kilti į viršų. 1500 m aukštyje palikome paskutines gyvenvietes ir patekome į zoną, kurioje karaliauja Etnos ugnikalnis. Stovykloje mus pasitiko jau kitas gidas, vardu Gian. Atletiškas jo kūnas, kalnų įdegis ir saulės nublukinti rūbai kėlė saugumo ir patikimumo pojūtį. Pati stovykla priminė nedidelę kalnų bazę, kur buvo kavinukė ir galimybė išsinuomoti žygiams pritaikytus batus, aprangą ir net šalmus, kurie buvo skirti kylantiems į 3000 m aukštį. Gidas mums patarė išsinuomoti žygiams pritaikytus batus. Nedvejodamas sutikau – tai kainavo vos 7 €. Išgėręs espresso puodelį ir nuėjęs į tualetą, jame išvydau, bene, labiausiai motyvuojantį užrašą, kokį kada nors teko matyti, raginantį tualete elgtis atsakingai („Po savęs tualetą palikite švarų, nes jį valo tos pačios rankos, kurios daro jums kavą“).

Kai visi formalumai buvo baigti, pajudėjome į žygį. Nužvelgęs bendrakeleivius pagalvojau, kad arba aš pasirinkau pernelyg lengvą maršrutą, arba kai kurie mano kolegos tinkamai neįvertino savo jėgų. Dalis jų neatrodė turintys daug bendro su fiziniu krūviu.

Maršruto pradžia driekėsi vietove, kur 2002 m. vyko stiprus ugnikalnio išsiveržimas, palaidojęs buvusią bazinę stovyklą ir viešbutį, kurio liekanos vis dar buvo matomos po sustingusios lavos sluoksniu. Tąkart visi žmonės buvo evakuoti dar dieną prieš ugnikalnio išsiveržimą. To išsiveržimo metu žuvo tik vienas žmogus, kuris atsitraukimo metu patyrė širdies smūgį. Kaip sakė gidas, Etna pražudo tik kvailus žmones: elgiantis protingai ir klausant rekomendacijų, nesiartinant pernelyg arti ten, kur nereikėtų artintis, Etna tokius žmones palieka ramybėje.

Buvusio viešbučio liekanos

Sustingusi lava buvo aštri ir grublėta, reikėjo atsargiai statyti kojas. Ėjome kraterių pakraščiais, kai kurie jų buvo panašūs į urvus, iš kurių kažkada ištryško magma. Tose vietose gidas skatino būti atsargiais, nes, jo žodžiais tariant, įkritus į tokį urvą būtų „finito la comedia“ (liet. „Komedijos pabaiga“). Tokios atsivėrusios ertmės tampa itin pavojingos žiemą, kai yra daug sniego ir slidininkai, mėgstantys laukines trasas, rizikuoja į jas įkristi, leisdamiesi žemyn. Nors pati lava savye turi daug mineralų, tačiau augmenija skurdoka. Jai nėra lengva prasimušti pro kietą lavos sluoksnį. Daugiausia auga pušys ir vaistiniai augalai. Tiesa, aptikome ir vieną beržą, kuris kažkokiu būdu sugebėjo išaugti itin jam nepalankiose sąlygose. Tai buvo vienintelis beržas, kurį mačiau ne tik Etnoje, bet ir apskritai šioje Italijos zonoje. 

Didžioji dalis grupės pradėjo atsilikinėti, tad, stabtelėjus palaukti, būdavo puiki proga šnektelėti su Gian'u, kuris Etnos instruktoriumi dirbo jau aštuonerius metus ir yra sukaupęs įdomių pasakojimų. Be to, jis yra atvirų vandenų plaukimo entuziastas, tad greitai radome bendrą kalbą.

Kartu su Gidu bazinėje stovykloje

Mūsų tikslas buvo milžiniškas krateris 2 km aukštyje, kurio gylis siekė 50–80 metrų. Labai didelį įspūdį paliekanti vieta, bet ir kelianti didelę pagarbą neįtikėtinai gamtos jėgai. Čia mūsų maršrutas baigėsi ir turėjome leistis žemyn kitu šlaitu. Šiame kelio ruože viena bendrakeleivė keletą kartų parklupo, atrodė, kad jos orientacija šiek tiek sutrikusi. Vis dėlto visi saugiai pasiekėme bazinę stovyklą, iš kurios ir startavome.

Štai tokiais "akmenukais" svaidosi Etna

Mano didžiausias iššūkis laukė vėliau, kai serpantinais leidomės žemyn. Nežinau, ar dėl to, kad išgėriau dar vieną espresso lungo į tuščią skrandį, ar dėl kitų priežasčių, bet tie staigūs posūkiai labai užsupo. Turėjau maksimaliai susikoncentruoti į kvėpavimą, kad savo skrandžio turinio nepalikčiau automobilyje. Visgi viskas baigėsi laimingai.

Tai buvo pirmas mano apsiuostymas tokio pobūdžio žygyje didesniame aukštyje. Tikrai patiko ir norėčiau kažką panašaus pakartoti. Tokiame žygyje nereikia jokios specifinės aprangos, tiesiog ji turi būti patogi, kuo mažiau judesius varžanti. Žygio batai būtini, nes sustingusi lava labai aštri, įprasta sportinė avalynė nėra tinkama. Minimalus fizinis pasiruošimas visgi yra būtinas: žygiavimo tempas nėra didelis, bet vis tiek reikia ir kilti, ir leistis, o 2000 m aukštis irgi duoda tam tikro lengvo svaigimo. O leidžiantis automobiliu iš stovyklos, plastikiniai maišeliai nepamaišytų. Dėl visa ko 🙂

Powered by Trisportas

Vištyčio ežero plaukimas, 10 km , 2026-08-08

Šiandien jau trečia diena po plaukimo Vištyčio ežere, bet dar dabar matau ant rankos pažymėtą varžybų numerį. Sąmoningai jo nenuplaunu, noriu, kad jis nuo mano rankos odos išnyktų natūraliai, kaip ir šie vis dar gyvi įspūdžiai ilgainiui nuguls į gyvenimo foną.

Pabaigęs triatlono etapą, savo gyvenime pasilikau plaukimą. Turiu pripažinti, kad kartais turiu įdėti daug pastangų, jog prastumdyčiau gyvenime prisiimtus įsipareigojimus tam, kad galėčiau pasinerti bent valandai į baseiną ar atvirą vandenį kartą ar du kartus į savaitę. Kai tą padarau, jaučiu, kad mano kūnas už tai atsidėkoja: jis tampa lengvesnis, minčių srautas sulėtėja, viskas tampa kur kas paprasčiau. Po to vėl prisikaupiu gyvenimo rutinos ir rūpesčių, bet, vėl pasinėrus į vandenį, išorinis pasaulis trumpam išnyksta. Kažkiek atsinaujinu.

Šiais metais norėjau praplaukti Vištyčio ežere 10 km. Šis ežeras išskirtinis tuo, kad jame susikerta net 3 valstybių sienos: Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos. Prieš tai plaukiau Šveicarijos (Kauno r.) plaukime 4 km ir Plateliuose 3,5 km. Šie plaukimai buvo kaip geras testas, priminimas, kad Vištytyje bus kur kas sudėtingiau. Su tokiu nusiteikimu ir važiavau.

Nors kėliausi anksti, iš Klaipėdos laukė ne menkas kelias iki Lietuvos pasienio, bet jaučiausi žvalus ir pailsėjęs, užmigau dar iki vidurnakčio ir naktį išmiegojau be prabudimų. Tai mane džiugina. Pasitraukus iš aktyvaus sporto, jis man tapo labiau draugiškas, labiau tai, kas yra man ir dėl manęs, o ne aš jam ir dėl jo. Dingo įtampa, kuri dažnai būdavo iki tol, ruošiantis varžyboms.

Nuvykus į varžybų vietą, viskas priminė kamerinę aplinką – jokios pompastikos, tik tai, kas būtina. Vis dėlto joje buvo kažkas labai jaukaus ir sava, galbūt tokia atmosfera atrodė labai tinkama būtent atviram vandeniui, kuriame mes esame tik jo svečiai, o ne gamtos darkytojai.

Prieš startą jaučiausi ramiai, buvau susitelkęs į save ir nekantravau prisiliesti prie vandens. Autobusiuku buvome nuvežti į starto vietą, kur mūsų laukė 10 km trasa palei Lietuvos pasienį. Galiausiai, ilgai laukta akimirka atėjo – pasinėriau į vandenį ir pradėjau dėlioti pirmuosius grybšnius.

Ties pirmuoju posūkiu pajutau, kad prie kojos prilipo ilga žolė. Nenorėjau su ja plaukti likusią distancijos dalį, tad sustojau jos nusiimti. Ji kažkokiu būdu palindo po kostiumu ir taip lengvai nepasidavė. Kai jau išsilaisvinau, pamačiau, kad esu vienas. Lyderių grupelė tolo, o kiti plaukikai buvo gerokai atsilikę. Visada smagiau plaukti kompanijoje, bet to ypatingai nesureikšminau. Treniruotėse plaukiu vienas, tad ir čia man nebuvo didelio skirtumo.

Tačiau susidūriau su kitu, kiek labiau netikėtu iššūkiu – plaukikus lydinčios irklentės taip pat nuplaukė, o likusios liko gale. Taigi likau ir be palydos.

Neptūnas buvo kaip reikiant įsiūbavęs ežero vandenį (tą dieną pūtė 16 m/s vėjas), ir darant įkvėpimą toje pusėje, kur buvo išdėlioti Lietuvos sieną žymintys plūdurai, jų beveik nesimatė, nes bangos užstojo matomumą. Mano vienintelis orientyras buvo kiek toliau plaukiantis plaukikas, kuris plaukė su ryškiu oranžiniu plūduru. Pakėlęs galvą stengdavausi jį užfiksuoti ir plaukti ta trajektorija. Galvos pakėlimas, trys įkvėpimai, galvos pakėlimas – tokiu ritmu tęsiau plaukimą.

Tai nebuvo man įprastas plaukimas, negalėjau normaliai pagauti savo ritmo. Bet tuo ir yra žavus atviras vanduo, kad jame beveik niekada nebūna idealių sąlygų. Aš čia buvau tik svečias, naudodamasis savo įgūdžiais tęsiau plaukimą ir gan greitai pamačiau pirmąją valtį, kuri žymėjo 3 km ribą.

Greitai suvartoju geliuką, užgeriu vandeniu ir, negaišdamas laiko, toliau plaukiu. Nenoriu paleisti iš akių oranžinio plūduro (kaip vėliau paaiškėjo, ten buvo svečias iš Australijos), kuris tolygiai nuo manęs tolo. Įjungiu stipriau kojas, jaučiu, kaip gera būti ten, kur esu, kovoti su iššūkiais.

Šoninė banga plakė kaip reikiant, turėjau labiau įtempti kūną, kad manęs pernelyg neverstų į šoną ir išsilaikyčiau tiesioje trajektorijoje. Priplaukiu 6 km žymą, vėl pasimaitinu, jaučiuosi vis dar labai gerai, bet orientuotis tampa vis sudėtingiau. Mano oranžinis orientyras dar labiau atitolo ir, pakėlus galvą, jo nebematau – užstoja ežero bangos.

Ties maždaug 7 km pradedu jausti, kad dešinę pėdą truputį traukia mėšlungis. Labiau dirbu kairiąja, dešinę iš lėto tampau, suriesdamas pirštus ir neleisdamas jai sustabarėti. Trumpam aplanko mintis, kad būtų apmaudu, jei dabar sutrauktų ir negalėčiau dėl to baigti plaukimo. Bet, laimei, to nenutinka.

Mano nuostabai, vieno įkvėpimo metu pamatau už keliasdešimt metrų irklentę. Šūkteliu. Prie manęs priplaukė mergaitė savanorė, paprašau jos plaukti šiek tiek priekyje manęs ir rodyti kelią. Tai buvo geriausia plaukimo atkarpa, nes galėjau ne taip dažnai kelti galvą, tiesiog daryti savo įkvėpimą.

Pagaunu ritmą, susikoncentruoju į grybšnį ir jaučiu, kad plaukiu taip, kaip tuo metu gali mano kūnas. Pamatau finišo arką, bet tai dar ne finišas. Dar reikia padaryti papildomą 2 km kilpą, kad susidarytų 10 km ir tik tada finišuoti.

Orientavimosi požiūriu tai tapo sudėtingiausia atkarpa. Jei ne mane lydėjusi savanorė, tikrai nebūčiau susigaudęs, kur plaukti. Galiausiai pasiekiu trečiąją valtį, kuri žymi apsisukimo vietą. Ten išgeriu magnį ir jau sukuosi link finišo.

Lieka apie 1 km ir jau tolumoje aiškiai matau tą pačią finišo arką, kuri tampa puikiu orientyru. Tačiau čia Neptūnas nusprendė išmėginti paskutinį kartą – paskutinėje atkarpoje laukė priešpriešinė banga, kuri buvo tikrai pakankamai stipri, primenanti Kuršių marių bangas.

Pirmą kartą tą dieną pajaučiau nuovargį, jaučiau, kad mano kūnas pavargo, bet liko taip nedaug! Ta paskutinė atkarpa atrodė pati ilgiausia, finišo arka artėjo labai iš lėto, o iš kažkur atsiradęs plaukikas mane pradėjo vytis. Atpažinau, kad tai svečias iš Islandijos.

Tačiau tą akimirką man jau buvo nebesvarbu. Sau pasakiau, kad tikrai nesidraskysiu dėl vietos, tiesiog plauksiu savo tempu link finišo. Likus maždaug 100 m islandas mane aplenkė, bet man tai visiškai nesugadino nuotaikos.

Paliečiau žemę ir laimingas išlipau iš vandens. Mano nuostabai, prie manęs priėjo brandaus amžiaus moteris ir sako:

– Jūsų niekas nepasitiko, bet aš noriu jus apkabinti ir pasveikinti.
– Tai, kad šlapias esu, sušlapsit ir jūs.
– Tai nieko, išdžius.

Ir apkabino.

Labiausiai nuginkluojantis žmonių elgesys – nuoširdumas. Atrodo, toks gestas labiau užpildė nei šimtai plojančių žmonių.

Nuėjau persirengti, jaučiau tokį išsiilgtą malonų kūno nuovargį. Finišo vietoje laukė nenusakomo skonio šilta sriuba, ledai ir kava. Visiška pilnatvė.

Kadangi plaukiau be laikrodžio, maloniai nustebau, kad praplaukiau per 3 val. 10 min. Kažkada tokį atstumą plaukdavau iš trijų valandų, bet dabar mane tenkina ir toks tempas. Dar net antrą vietą savo amžiaus grupėje užėmiau (bendroje įskaitoje - devintą), pirmoji atiteko mano jau minėtam islandui. Nors ne dėl to čia važiavau, bet vis tiek malonu.

Turėjau garbės susipažinti su australu - Murray Chapman, patyrusiu ilgų nuotolių plaukiku, kuris dar šį vasarį Australijoje nuplaukė 45 km. Apie tai pasakojo paprastai, visiškai to nesureikšmindamas. Nors pagal dabartinę Lietuvos temperatūrą jam būtų žiemos metas Australijoje, tačiau jis liko ištikimas sau ir Vištyčio ežere plaukė be hidrokostiumo. Tikras „openwateris“.

Šis plaukimas buvo patyrimas, kuris giliai įsirėš mano atmintyje. Turiu pripažinti, kad iš teschninės pusės tai vienas sudėtingesnių plaukimų, kuriuose man teko dalyvauti. Kai kurie renginiai turi savo aurą ir dvasią. Tai vienas iš jų. Jaučiu didelį dėkingumą Benui & Co, kuris kadaise, išmokęs plaukti šiame ežere, paklausė savo vidinio balso ir pradėjo organizuoti šį renginį.

Jam dar tik treji metai, o į jį jau atvyksta dalyviai iš Ukrainos, Lenkijos, Islandijos, Italijos, Australijos... Ir tai yra ne pabaiga, tai tik didelės istorijos pradžia.

Nuotraukų autorius Tomas Mačiulaitis

Powered by Trisportas

Gyvenimo tranzitinė zona

Praėjo nemažai laiko nuo paskutinio įrašo ir dar daugiau - nuo paskutinių mano startų. Šiais metais man sukako 40 metų, todėl pagalvojau, kad būtų įdomu pareflektuoti, kaip man sekėsi pereidinėti nuo aktyvaus sporto laikotarpio prie labiau sėslesnio gyvenimo. Nors sportas viso labo buvo tik hobis, bet į tai žiūrėjau pakankamai rimtai, todėl šis perėjimas buvo visapusiškai naujas etapas.

Fizinis kūnas

Pirminis dalykas, su kuriuo susidūriau – kūno svoris. Niekada nesu turėjęs problemų su antsvoriu. Mano „kovinis svoris“, su kuriuo pasiekdavau geriausius rezultatus olimpinėje distancijoje, būdavo 68–72 kg. Ilgame nuotolyje komfortiškas kūno svoris būdavo 75–78 kg. Visa mityba buvo paremta angliavandeniais, o jei svoris pradėdavo kristi, pavartodavau daugiau baltymų turinčio maisto. Iš esmės „mesdavau“ į save viską kaip į šulinį, ir viskas būdavo panaudojama energijos gavybai. Baigus aktyviai sportuoti, treniruočių valandų skaičius drastiškai sumažėjo, o mitybos įpročiai išliko tie patys. To iš pradžių net nesupratau, bet kai užsisagstant marškinius tarp sagų pasirodė iki tol nematytas tarpas, supratau, kad kažkas mano kūne pasikeitė. Ir tai įvyko labai greitai. Užlipus ant svarstyklių tąkart pamačiau 87 kg (mano ūgis 184 cm). Suprantu, nieko dramatiško, bet visgi priėmiau tai kaip ženklą, kad tendencija linkusi keistis ne mano kūno naudai. Pradėjau eksperimentuoti, bet vis neradau sau optimalios mitybos. Bandymai riboti kalorijas dienos metu baigdavosi vakariniais persivalgymais.

Galiausiai supratau, kad turiu ne tiek riboti kalorijas, kiek mažiau vartoti angliavandenių. Sunkiausia buvo su greitaisiais angliavandeniais – turėjau pripažinti, kad turiu didelę priklausomybę cukrui. Iki tol cinamonu apibarstytos bandelės buvo kasdieninis užkandis, kurias gardžiai kirsdavau, užgerdamas kava, pasaldinta cukrumi. Pirkinių krepšelyje visada būdavo „kažkas skanaus“. Dabar kepyklėlėse esu retas svečias, įėjęs į parduotuvę įkvepiu oro, kad praeičiau bandelėmis kvepiantį skyrių, kavą jau geriu be cukraus, o „kažką skanaus“ cukraus pavidale pakeitė riešutai arba vaisiai. Netapau visišku abstinentu – savaitgaliniai blynai ar rudeninis obuolių pyragas vis dar yra mano gyvenime, bet „laužiantis“ cukraus poveikis jau nebėra toks stiprus. Labiau tai liko kaip psichologinė priklausomybė, bet fiziologiškai kūnas to taip stipriai nebereikalauja.

Į mitybos racioną įtraukiau daugiau baltymų turinčio maisto – kiaušiniai, sūris, avokadai tapo beveik kasdieniais produktais. Nors vis dar esu optimalios mitybos derinimo procese, bet apribojus cukrų bendra savijauta tikrai tapo geresnė. Svoris laikosi apie 83 kg ir nors dar yra nereikalingo riebalo, manau, kad tai jau pakankamai optimalu.

Šiuo metu judu 2–3 kartus per savaitę, vienos treniruotės trukmė – iki valandos. Įprastai tai būna bėgimas + jėgos pratimai su savo kūno svoriu arba tik plaukimas. Vasarą, jei tik leidžia oro sąlygos, nemažai laiko su sūnumi praleidžiame ant dviračio.

„Pamatysi, senatvei tau atsilieps“ – labai dažnai girdėdavau šią frazę iš aplinkinių. Nors dar ne senatvė, bet jau galiu įvertinti, ar mano kūne liko kokių nors neigiamų padarinių po intensyvių 20 metų praleistų sporte. Visi bendrieji kraujo, šlapimo, kardiogramos tyrimai yra geri. Darausi kasmet. Nežymiai pakilęs cholesterolis, bet čia jau sportas niekuo dėtas.

Labiausiai turbūt nukentėjo sąnariai. Sąnarius pradėjau jausti prieš trejus metus, kai apsirgau Laimo liga. Tačiau pasveikus skausmas visiškai neatsitraukė, netgi pradėjo blogėti. Išsityrus paaiškėjo, kad abiejų kelių meniskai yra pažeisti. Reikia pripažinti, kad kilometrų per tuos 20 metų buvo surinkta tiek, kiek dauguma turbūt nesurenka per visą savo gyvenimą, tad sąnariams teko nelengvas krūvis. Gyventi tai netrukdo, bet kadangi kuo ilgesnę gyvenimo dalį noriu išlikti fiziškai aktyvus, čia jau reikės tam tikro remonto. Iš dabartinio taško žiūrint, turbūt labiausiai pakenkusi sporto šaka buvo bėgimas. Nuolatinės atatrankos su kadaise buvusia ne visada kokybiška avalyne, daug kilometrų surinktų ant kieto paviršiaus ir ne visai teisinga bėgimo technika, kuri išsikraipydavo ilgų nuotolių metu, turbūt padarė savo.

Tačiau imant visumos vaizdą, į kurį žvelgiu tik per savo subjektyvius akinius, manau, kad sportas man padėjo išsaugoti sveikesnį kūną nei daugumos mano bendraamžių.

Psichika

Paskutiniais metais sportą tapdavo vis sunkiau derinti su likusiu gyvenimu. Nuolatinis galvojimas, kaip įterpti treniruotes į savo gyvenimo rutiną, išvargindavo centrinę nervų sistemą. Todėl nusprendus uždaryti šį gyvenimo etapą, pajaučiau, kaip po truputį atsileidžia smegenys. Išbėgti pabėgioti be laikrodžio, stabtelėti prie upelio ir nieko nebeįkelinėti į „Stravą“ buvo tai, ko tikrai man reikėjo.

Keletą metų vis dar sapnuodavau varžybas, dabar irgi dar pasitaiko, tačiau rečiau. Džiaugiuosi, kad sportuoti pradėjau vaikystėje ir baigiau viduriniame amžiuje. Kažkiek su atjauta stebiu tuos, kurie pradeda triatlonu užsiiminėti vos ne nuo nulio būtent šitame gyvenimo laikotarpyje. Darau prielaidą, kad tai jau ne tik apie sportą, bet apie kažką žymiai daugiau. Apie kažką, kas turi būti išskaudėta ir išrėkta. Kita vertus, sportas ne pati blogiausia terapijos forma. Savo ruožtu, jaučiuosi užsidaręs laiku ir vietoje. Nebeturiu poreikio rinkti daugybės kilometrų ir vidurio amžiaus krizės požymių kol kas nejaučiu.

Tačiau esu įsitikinęs, kad žmogus turi nuolat judėti. Jis nebuvo sutvertas tam, kad valandų valandas tūnotų telefone, džiovindamas savo smegenis.

Greitai pajutau, kad be fizinio krūvio ilgai negaliu išbūti. Patyriau, kad neįtikėtinai keičiasi ne tik fizinio kūno savijauta, bet ir psichika, ilgesnį laiko tarpą negaunant fizinio krūvio – mintys pasidaro klampios, protas nebe toks aštrus, jau nekalbant apie bendrą organizmo energetiką. Įsitikinau, kad mano atveju geriausia iškrova yra nepertraukiamas aerobinis darbas, įdarbinantis prakaito liaukas ir suaktyvinantis bendrą organizmo sistemą.

Jausdamas didesnį poreikį krūviui, šią vasarą pradėjau vėl plaukioti atvirame vandenyje. Gal todėl, kad esu disciplinos žmogus, nusprendžiau sudalyvauti ir keliuose plaukimuose. Su dideliu malonumu praplaukiau Platelių (4 km) ir Vilniaus plaukimuose (5 km). O rugpjūtį su Klaipėdos triatlono klubu sudalyvavome estafetėje Lietuvos ilgo nuotolio triatlono čempionate Panevėžyje, kur man buvo patikėta įveikti plaukimo rungtį Nevėžio upėje (1,9 km). Startinį jaudulį pajaučiau tik prieš estafetės startą, nes jaučiau atsakomybę prieš komandą (likome ketvirti iš šešių komandų). Tuo tarpu Plateliuose ir Vilniaus plaukimuose jaučiausi ramus kaip valgydamas rytinę košę. Buvo gera pamatyti senus veidus ir jau su kitokiu santykiu pabūti varžybų atmosferoje.

Su pusbroliu Osvaldu po estafetės starto

Po plaukimo Vilniuje nebelaukiau renginio pabaigos. Jau išvykus sulaukiau Ernesto, „Darnos“ klubo vadovo, žinutės, kad paėmė man priklausantį prizą. Iš pradžių nesupratau, apie ką eina kalba. Pasirodo, užėmiau antrąją vietą savo amžiaus grupėje. Seniau, jei atplaukdavau dvidešimtas, vadinasi, esu dvidešimtas. Dabar atplaukus dvidešimtoje pozicijoje galiu tapti antru – veteranų grupėje. Teks matuotis naują realybę – veterano realybę. Priimu ją su dėkingumu ir pagarba savo kūnui, kad galiu judėti.

Powered by TriSportas

Finišas

Ilgai vengiau šio įrašo. Galbūt todėl, kad tai reikštų galutinį atsisveikinimą su viena iš savo asmenybės dalių. Tačiau gyvenime svarbu ne tik pradėti, bet ir užbaigti.

Triatlonui paskyriau 20 savo aktyvių gyvenimo metų. Šis “blogas” egzistavo daugiau nei 10-etį. Jį pradėjau rašyti dar tada, kai sportavau Italijoje. Šiek tiek gailiuosi, kad nepradėjau rašyti anksčiau, kai buvo patys aktyviausi mano sportavimo metai, kuomet tekdavo dalyvauti varžybose visoje Europoje. Per šį laikotarpį daug kas pasikeitė: aliuminis dviračius pakeitė karboniniai, kelias dešimtis dalyvių Lietuvoje organizuojamose varžybose pakeitė keli šimtai entuziastų. Triatlonas jau nėra mistinis žodis, net ir taksi vairuotojas žino iš ko susideda ši sporto šaka.

Pastarieji trys metai nebuvo lengvi mano gyvenime. Visus savo resursus turėjau mesti, kad išlaikyčiau balansą gyvenimiškuose posūkiuose. Tuo pačiu, tai buvo patys laimingiausi metai, nes žmona mums padovanojo sūnų. Todėl šiuo gyvenimo periodu noriu susikoncentruoti į savo profesinį kelią ir sūnaus auginimą. Aktyviam sportui aš nebeturiu laiko ir energijos resursų. Taip pat suprantu, kad artėdamas prie 40-ies metų ribos turiu priimti laiko diktuojamus organizmo pokyčius. Aš vis dar galiu išlaikyti sveiką kūną, bet geriausi rezultatai jau liko praeityje. Dabar yra kiti iššūkiai ir ne mažiau įdomios gyvenimiškosios distancijos.

Triatlonas man buvo ne tik sportas, tai ir gyvenimiška filosofija. Dalį savo minčių sudėjau į kitą “blogą” - http://nesibaigiantikelione.blogspot.com/, kuriame galbūt ras daug bendro ir su sportu nesusiję žmonės. Tuo tarpu, šį sporto dienoraštį palieku egzistuoti. Būsiu laimingas, žinodamas, kad koks prašalaitis, užsukęs čia, ras vieną kitą eilutę, kuri palytės jo vidų. Neatsisakau minties, kad ši erdvė turės tęsinį tik jau su kiek kita koncepcija. Sportas, aktyvus laisvalaikio leidimas, gamta, kelionės yra tai, kas mane žavi ir, tikiu, neišnyks iš mano gyvenimo. Galbūt norėsis tuo pasidalinti ir su jumis. Tačiau “Laurynas - sportininkas” jau yra mano praeities gyvenimo puslapis.

Tad dabar atėjo laikas padėti galutinį tašką. Ačiū, kurie skaitėte šį “blogą”, o gal net palikote vieną kitą komentarą. Tai mane motyvuodavo tęsti šiuos įrašus. Ieškokite savojo kelio ir kryptingai juo eikite. Jis visada į kažkur nuves.

Powered by TriSportas

Plaukimas per Platelių ežerą, 11 km, 2020-07-31

Tą vakarą atidėliojau savo atsigulimą, tarsi laukdamas, kad kažkas pasikeistų. Tačiau priverstas priimti realybę tokią, kokia yra, visgi atsiguliau apie vidurnaktį į lovą, tikėdamasis, kad greitai pavyks užmigti.

     - Pažadėk, kad jei bus didelis vėjas ir pasijusi prastai, įlipsi į laivą.- paprašė žmona, nors, pažinodama mane, turbūt puikiai žinojo kad aš to neįgyvendinsiu.

Susitaikęs, kad ūbaujantis vėjas už lango nerimsta, nepastebimai panirau į miegą. Kai pusę 6 suskambo žadintuvas, pirmas dalykas, kurį bandė išgirsti mano ausys, buvo vėlgi tas pats vėjas.  Esu patyręs, kad jei vėjas įsiūbuoja Platelių ežerą, jis įsibanguoja kaip reikiant. Vėjas buvo šiek tiek aprimęs, bet vis dar pakankamai stiprus. Nieko nepadarysi, kelias dabar buvo tik į priekį, bet ne atgal. Sėdau į automobilį ir jau pusę 8 buvo prie Platelių ežero, kur susitikome su Armandu Roku ir jo tėčiu, kurie atvyko iš Panevėžio. Armandas - mano senas bičiulis, su kuriuo esame įveikę ne vieną šimtą, o gal net tūkstantį kilometrų. Šiandienos mūsų tikslas buvo perplaukti didžiausią Žemaitijos ežerą nuo tolimiausio iki tolimiausio taško.

Mus pasitiko kapitonas Kęstas, geranoriškai sutikęs atvažiuoti iki jachtklubo ir nuvežti mus prie laivo, kuris jau laukė mūsų kitoje ežero pusėje. Kęstui Platelių ežeras yra puikiai pažįstamas, nes jis čia plukdo atvykstančius turistus (https://www.prieziedelio.lt/laivas/). Tiesa, net ir Kapitonas prisipažino, kad jam per visą ežerą dar neteko plaukti, tad visiems tai turėjo būti nauja patirtis. Įlindom į kostiumus, paskutinės nuotraukos prieš išplaukiant ir sušokom į vėsų vandenį. 

Mūsų laukė labai vaizdinga plaukimo pradžia, nes išplaukėm iš Beržoro, kuris yra Platelių ežero uodegoje, tad turėjom praplaukti pro gana siaurus sąsiaurius, kartais net ranka liečiant dugną, kol įplaukėm į patį ežerą, kur mus pasitiko kiek rūstesnės ežero bangos. Nežinau, kaip tuo metu jautėsi Armandas, tačiau aš, skrosdamas rankomis ežero paviršių, jutau euforinį jausmą, kuris man siejosi su laisve, susiliejimu su gamta ir buvimu su savo kūnu. Galbūt pagauti šio pirminio įspūdžio gana greitai pradėjome pirmąjį kilometrą, kurio vidutinis tempas buvo 1.45 min/100 m.

Mūsų optimalus planas buvo plaukti po 3 km į valandą ir kas pusvalandį daryti trumpus sustojimus tam, kad galėtume pasimaitinti ir atsigerti. Už tai buvo atsakingas Armando tėtis Valdas, kuris, kaip tik yra galimybė, visada lydi Armandą panašiuose žygiuose ir varžybose. Man taip pat pasisekė, kad neturėjau visiškai rūpintis maistu, nes kiekvieno sustojimo metu Valdas mus laukė su karšta arbata ir maisto daviniu. 

Pirmoji plaukimo valanda praėjo labai komfortiškai, nejutau jokių nuovargio požymių, gal tik kiek šalo kojos. Per pirmąją valandą nuplaukėm beveik 3,4 km, bet bendru sutarimu su Armandu nutarėm sulėtinti tempą ir grįžti prie ankstesnio plano ir plaukti po 3 km per valandą. Tai nebuvo varžybos, tad mus nereikėjo niekur skubėti ir atiduoti paskutinių jėgų. Tikslas buvo tiesiog perplaukti ežerą, pasigrožėti gamta ir praleisti laiką aktyviai judant. 

Per lietaus talžomą ežerą įplaukėme į antrąj1 valandą. Vanduo siūbavo, bet, tiesą pasakius, tikėjausi blogesnio varianto prieš čia atvykdamas. Visgi miškai, juosiantys Platelių ežerą, blokavo vėją ir bangos buvo tikrai pakenčiamos. Turbūt visada procesas atrodo baisesnis prieš jam prasidedant nei jau esant jame.

Plaukimą lengvino tai, kad nereikėjo naviguoti, šį darbą puikiai atliko kapitonas Kęstas, kuris kreipė laivą į numatytą finišo vietą. Tad tereikėdavo pakelti galvą ir plaukti šalia laivo. Tai buvo „penkių žvaigždučių“ plaukimas, nereikėjo niekuo rūpintis - tik plaukti. Praplaukiant pro salas atsiverdavo nuostabus povandeninis pasaulis, kuriame buvo matomi nežinia kiek metrų siekiantys augalai, akmenys ir kriauklės. Būdami kiekvienas su savo mintimis įveikėme ir antrąją valandą, buvome nuplaukę kiek daugiau nei 6 km ir laukė paskutinė, daug lengvesnė atkarpa, nes išplaukėme iš atviro vandens ir krantai vis labiau siaurėjo.

Nesupratau nei kur esu, nei kiek tiksliai dar liko, tiesiog pasitikėdamas mūsų komanda ant denio sekiau paskui laivą ir tik tada kai pamačiau plojantį Armando tėtį, supratau, kad jau esame visai arti tikslo. Netrukus pamačiau ir dugną, o dar po akimirkos pasiekėme kojomis klampų smėlį. Viskas! Tikslas pasiektas! Laikrodis rodė apie 8,2 km ir 2 val. 38 min.

Smagios emocijos pagauti įsiamžinome jau kitame krante, užkandome ir kadangi dar jėgos nebuvo išnaudotos nusprendėme su Armandu į Jachtklubą, kur buvome priparkavę automobilius, grįžti ne ant denio, bet plaukdami. Mūsų laukė dar 3 km, bet tai jau buvo triumfo kilometrai, kuriuose beliko mėgautis ežeru, nes pagrindinis šios dienos tikslas jau buvo pasiektas. Netrukus tolimoje pasimatė burės, žyminčias, kad artėjame prie išsilaipinimo vietos. Galiausiai, ir šis tikslas buvo pasiektas bei kiek apstingę sulipome į denį. Iš viso šiandien įveikėme 11 km 200 m, o vandenyje praleidome 3 val 37  min. Šiltai apsirengę ir paspaudę kapitonui rankas - atsisveikinome.

Nors Armando vakare laukė lėktuvas į Danija, tačiau jis dar paskyrė laiko išgerti kavos ir aptarti šiandienos įspūdžius. Keturias valandas praleidus tyloje, buvo smagu ir pabendrauti. Turbūt tai ne paskutinis mūsų pakvailiojimas, bet šis buvo tikrai įsimintinas.

Į namus grįžinėjau jau kitoks – tarsi lengvesnis, su švaresnėmis mintimis ir pakylėtu jausmu. Jaučiau, kad diena nenuėjo veltui.

Nuotraukų autorius Valdas Rokas.

Powered by TriSportas

Platelių plaukimo maratonas, 3,5 km, 2020-07-28

Tai pirmasis įrašas po beveik 5 mėnesių pertraukos. Prasidėjęs karantinas nors ir suteikė daugiau laisvo laiko, tačiau visiškai išmušė iš įprasto gyvenimo ir sporto rėžimo. Tuo metu baseinai nustojo dirbti, o vėsus pavasaris neleido anksčiau pradėti atviro vandens plaukimo sezono, todėl apie porą mėnesių visiškai neplaukiau. Tuo tarpu, neaiški ateitis dėl varžybų irgi nepridėjo papildomos motyvacijos sportuoti. Turbūt teisinuosi, bet turiu prisipažinti, kad didelio noro „arti“, nežinant kam ruošiuosi – nejaučiau. Tačiau sportas niekada nebuvo išnykęs, tiesiog  tai darydavau be jokio streso ar išankstinio plano. 

Nuotr. Arlandas Juodeška

Šiais metais nutariau nedalyvauti triatlono varžybose, bet labiau orientuotis į plaukimą, tad Platelių plaukimo maratonas buvo mano akiratyje jau seniai. Esu čia plaukęs turbūt daugiau nei prieš dešimtmetį. Tąkart, beplaukiant, suplyšo mano hidrokostiumas, kurį viduryje ežero padėjo nusimauti valtyje buvę žmonės ir toliau tęsiau plaukimą. Pamenu, buvau taip sušalęs, jog išlipęs iš vandens nesugebėjau nulaikyti arbatos puodelio. Platelių ežeras tąkart paliko labai vėsaus, bet švaraus ežero įspūdį. 

Nuotr. Algirdas Ališauskas

Pasirinkau plaukti 3,5 km distanciją – du ratus iki salos ir atgal. Tik prieš pat startą paaiškėjo, kad dėl vėsaus vandens leis plaukti su hidrokostiumais (tiesa, mažojo maratono dalyviams ši privilegija nebuvo leidžiama). Visai distancijai sau daviau valandą laiko. Ilgiau užtrukti tikrai nesinorėjo, nes trasa buvo nužymėta labai aiškiai matomais bujais kas 200-300 metrų, todėl buvo galima susiorientuoti tik į plaukimą, o ne nuolat stoviniuoti ir akimis ieškoti plaukimo krypties. Tai buvo varžybos po ilgesnės pertraukos, todėl prie sukilusio pulso reikėjo šiek tiek priprasti. Dar nepriartėjus pirmajam posūkiui priekyje atitrūko apie 10 plaukikų grupelė, kurios tempas man buvo per didelis. Maniau, kad plaukiu vienas, tačiau kai apsisukau po posūkio, pamačiau, kad plaukiu ne vienas, o su dar trimis plaukikėmis. Tokioje ištęstoje grandinėje ir pabaigėme pirmą ratą. Prieš išplaukiant į antrąjį ratą sąmoningai praleidau į priekį vieną plaukikę, nes norėjau paplaukti „ant kojų“ ir truputį atsipūsti. Iš pradžių šis planas puikiai suveikė, tačiau vienu metu supratau, kad „burbulai“ išnyko ir pakėlęs galvą pamačiau, kad plaukiu į šoną nuo plūdurų, tad teko greitai sureguliuoti navigaciją ir grįžti į tiesią liniją. Nepaisant šio nesklandumo, antrajame rate jaučiausi žymiai geriau, nes jau buvau prisitaikęs prie pakilusio pulso ir galėjau lengvai kvėpuoti. Prieš finišą merginos privertė kaip reikiant padirbėti, nes tempą stipriai padidino. Distancijoje užtrukau 52 min 35 sek. (vid. 100 m/1.44), o bendroje įskaitoje atplaukiau 14-as.

Nuotr. Arlandas Juodeška

Laikrodis rodė 3040 m., tad iki numatytos distancijos varžybų nuostatuose kaip reikiant pritrūko. Kitą savaitę į šį ežerą sugrįšiu, šįkart - susigrumti su savimi. Apie tai aprašysiu turbūt jau kitame įraše.

Powered by TriSportas

3 val plaukimas, Elektrėnai, 2020-02-16

Kiekvienas žmogus valstybines dienas švenčia savaip arba jų visai nešvenčia. Vykdamas į Elektrėnus susimąsčiau, kad jau daugiau nei 20 metų Lietuvos valstybingumo datas pažymiu man labiausiai patinkančiu ir priimtinu būdu – aktyviai leidžiant laisvalaikį.

Elektrėnuose tradiciškai vasario 16 d. buvo organizuojamas unikalus renginys Lietuvoje (bent jau man nėra žinoma, kad dar kur nors būtų panašios varžybos) - 3 valandų plaukimas. Šių varžybų esmė yra labai paprasta – per 3 val reikia nuplaukti kuo didesnį atstumą. Kadangi šis plaukimas yra pakankamai mazohistinis (turint galvoje valandų skaičių, kurį reikia praleisti plaukiant), todėl nei kiek nenustebau, kad baseino prieigose sutikau daug pažįstamų veidų iš triatlono trasų, kuriose įprastai dalyvauja nemažai šį sutrikimą turinčių atstovų.

Galbūt nieko nuostabaus, kad kai nuėjome papildomai užsiregistruoti (beje, registracija į šį renginį užsidarė likus daugiau nei 2 savaitėms iki varžybų pradžios), varžybų organizatoriai atkreipė dėmesį, kad dauguma veidų jau yra matyti. 

Elektrėnų sporto centro nuotrauka

Plaukimo sąlygos šiose varžybose visada sudaromos labai komfortiškos – kiekviename takelyje plaukia po du dalyvius, tad nėra jokios grūsties ir galima pilnai susikoncentruoti į plaukimą. Nors dar prieš važiuodamas į varžybas stengiausi sau priminti, kad pradėčiau plaukti ramiu tempu, visgi pirmasis kilometras gavosi gana greitas – 16 min 30 sek. Savąjį ritmą pradėjau atradinėti gal tik po 3 km, kai mintys buvo ten kur ir kūnas. Ši būsena man labai patinka ir jos savotiškai laukiu per kiekvieną ilgą plaukimą. Per pirmąją valandą nuplaukiau 3 km 600 m ir sustojau pirmai atokvėpio minutei atsigerti ir suvalgyti batonėlį. Jaučiausi gerai, bet buvo įdomu, kaip jausiuosi antrąją valandą, nes daugiau kaip 1 val ir 15 min nebuvau plaukęs nuo pat rugsėjo. 

Kitas mano sustojimas turėjo būti po dar 45 minučių. Ir šįkart pajutau, kad to sustojimo jau pradėjau laukti. 6500 m – toks buvo įveiktas atstumas po 1 val 45 sek. Atsigėriu keletą gurkšnių izotoninio gėrimo, suvalgau pusę banano ir „įplaukiu“ į trečią valandą. Čia prasidėjo linksmoji dalis, nes iš pradžių pradėjo traukti kairę pėdą, kuri man jau kėlė problemų pernai metais plaukiant per Kuršių marias. Didesnį krūvį stengiausi perimti dešine pėda, o kairę koją palikau tiesiog vilktis vandens paviršiumi. Labai nukrito tempas, bet neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik plaukti su viena koja. Mano nuostabai, po vieno iš atsispyrimų nuo sienelės, sutraukė ir dešinę pėdą. Tad iš rikiuotės išėjus abiem kojoms, beliko tik rankomis irtis į priekį. Nenorėjau stoti, nes jau pradėjau atsilikinėti nuo grafiko ir būtų rizika netilpti į minimalią sau keltą užduotį – įveikti bent 10 km atstumą. Šiaip ne taip išlaukus paskutinio sustojimo, kuris buvo po 2 val 30 min, sustojau ir pabandžiau ištampyti sustingusias pėdas. Tai tikrai padėjo, ir stengdamasis nedaryti labai stiprių judesių išplaukiau į paskutinį pusvalandį. Tuo metu buvau nuplaukęs 8500 m. Reikėjo per likusį pusvalandį nuplaukti dar bent 1500 m. 

Elektrėnų sporto centro nuotrauka

Mano džiaugsmui tai pavyko padaryti ir po 3 val bendras įveiktas atstumas buvo 10 km 50 m, o bendroje įskaitoje užėmiau penktąją vietą. 

Powered by TriSportas