2017/07/25

Lietuvos triatlono čempionatas, 1,5 km - 40 km - 10 km, Panevėžys, 2017-07-16

Sakoma, kad reikia atsargiai įvardinti savo norus, nes jie gali išsipildyti. Mano slaptas noras prieš šalies triatlono čempionatą buvo pagerinti prieš dvi savaites įveiktą Trakų Olimpinės distancijos rezultatą (2 val. 25 min) ir pabandyti patekti į pirmąjį dešimtuką. Visgi matydamas, kokie susirinko žmonės starto linijoje, turėjau priimti faktą, kad tai sunkiai įkandamas tikslas.
Startas, kaip ir prieš dvi dienas akvatlono čempionate, buvo duodamas nuo pantono. Vos tik įšokus į vandenį, aplankė deja vu jausmas, nes ir vėl prisėmiau plaukimo akinukus.
 
Priešais save nieko nebemačiau, tad turėjau sustoti ir juos susitvarkyti, kad galėčiau normaliai plaukti. Tai neilgai trunkanti procedūra, bet ji tampa gana brangi plaukimo pradžioje, nes tada vėl iš naujo tenka perkrauti raumenyną maksimalioms apsukoms. Užsimaukšlinęs akinukus vėl pradėjau sukti rankas. Labiausiai ko nesinorėjo, tai atsilikti nuo grupės. Tačiau mano baimė nepasitvirtino, nes gana greitai priartėjau prie grupelės plaukikų. Po pirmojo posūkio kilstelėjau galvą ir priekyje pamačiau dar 6 varžovus, kurie jau buvo tolokai atitrūkę. Ten buvo Alberto Casillas, Tautvydas Kopūstas, Titas Pumputis, Jaunius Strazdas, Žilvinas Grigaitis bei vienas stipriausių savo amžiaus plaukikų Lietuvoje - Šarūnas Kalinaitis. Viso plaukimo metu situacija nepasikeitė, iš vandens išlipau, būdamas septintoje vietoje. 
 
Dviračių rungtį sudarė 14 ratų centrinėmis Panevėžio miesto gatvėmis. Prieš šias varžybas 9 dienas negalėjau treniruotis su dviračiu, nes varžybose Trakuose skilo dviračio rėmas, kurį ne taip paprasta buvo prikelti naujam gyvenimui. Visgi stengiausi vyti šias mintis ir neieškoti pasiteisinimų, pradėjus kopti į pirmąją įkalnę ir susidūrus su pirmaisiais sunkumais. Iš už nugaros greitai priartėjo Marijus Butrimavičius, bandžiau į jį kabintis, bet tesugebėjau išsilaikyti vos pusę rato. Tačiau Marijus man padėjo priartėti prie bendraklubio Šarūno Kalinaičio, po ilgesnės pertraukos grįžusio į triatlono trasą. Su Šarūnu ėmėmės darbo, nors tempas nebuvo didelis, tačiau tai geriau nei minti vienam.
 
Nuvažiavus 3 ar 4 ratus prie mūsų privažiavo Mantas Marcinkevičius ir Gediminas Pajėda, kurie diktavo solidų tempą. Nors protas suvokė, kad turiu prisidėti prie bendro komandos darbo, tačiau kojų raumenynas tam priešinosi, vos tik išvažiuodavau į grupelės priekį, aplankydavo jausmas, kad deguonis pastringa pusiaukelėje. Taip važiavome keturiese keletą ratų, kol, galiausiai, vienoje įkalnėje G.Pajėda spustelėjo stipriau ir jau atrodė, kad liksim trise, tačiau Mantas sugebėjo mobilizuotis ir šoko jam iš paskos. Pajutau didžiulį nusivylimą savimi ir koneveikdamas save įvairiais žodžiais, turėjau priimti faktą, kad likome vėl dviese su Šarūnu. Turėjau suimti save į rankas, nes dar laukė maždaug pusė dviračių distancijos. Laimei buvau ne vienas, tad kartu su kolega ir atvargome likusią distancijos dalį. 

 
Nulipęs nuo dviračio bandžiau laikyti stabilų bėgimo tempą. Viduje jaučiausi gerai, tačiau kojos buvo „užkaltos“ po dviračių rungties. Kadangi bėgimo rungtį sudarė 8 ratai, buvo sunku susigaudyti kokioje pozicijoje esu, nes kai kurie atletai atsilikinėjo ratu, o kai kurie - negailestingai lenkė mane ratu. Visgi jaučiau, kad iš dešimtuko jau esu iškritęs, tad beliko pabandyti įgyvendinti kitą tikslą – išlipti iš 2 val. 25 min. Labiausiai iš bėgimo rungties įsiminė Armandas, kuris milžiniškais žingsniais pasivijęs mane bėgimo trasoje, sako: „Aš truputį pasilaikysiu.“ Žodis „pasilaikysiu“ toje situacijoje nuskambėjo juokingai, nes Armando tempas buvo akivaizdžiai greitesnis nei manasis, tad „laikydamasis“ už manęs jis būtų tik nusimušęs nuo savojo tempo. Visgi pavyko įtikinti Armandą, kad šiandien aš nesu tas žmogus, už kurio reikėtų laikytis :) 


Tai nebuvo vienintelis malonus susitikimas trasoje tą dieną. Likus maždaug 400 m iki finišo prie manęs priartėjo Vytautas Vaičiulis, kuris šiais metais negali pilna jėga treniruotis dėl turimos traumos, tačiau visgi užtikrintai artėjo finišo link. Pabandžiau užsilaikyti ir kuo mažiau atsilikti nuo Vytauto, tačiau kai liko vos keli metrai iki finišo, Vytautas sustojo, palaukė manęs ir kartu kirtom finišo liniją! Čia tai bent! Kartais net akimirka gali nusakyti labai daug savybių apie žmogų.
Iš viso distancijoje užtrukau 2 val. 23 min ir 51 sek., tad savo rezultatą Trakuose pavyko pagerinti. Kaip vėliau paaiškėjo, pavyko įgyvendinti ir antrąjį savo tikslą – Lietuvos čempionate užėmiau 8-ąją vietą, tačiau taip nutiko todėl, kad keturi pirmi finišavę sportininkai: Alberto Casillas, Tautvydas Kopūstas, Jaunius Strazdas ir Žilvinas Grigaitis buvo diskvalifikuoti dėl per mažai įveiktų ratų skaičiaus. Labai gaila, kad taip nutiko. Taigi visi mano norai išsipildė, nors ir ne tokiu scenarijumi, kokiu tikėjausi.
Po šešių dienų startuosiu dar vienoje Olimpinėje distancijoje, šįkart – Jonavoje.
Nuotraukų autorius: Vygintas Sereika (http://www.vs-foto.lt/)




2017/07/16

Lietuvos akvatlono čempionatas, 1 km plaukimas - 5 km bėgimas, 2017-07-14, Panevėžys

Kelionė į Panevėžį man visada būna ypatinga, nes tai mano gimtasis miestas, kuriam jaučiu daug sentimentų. Šįkart triatlono sostinėje vyko tikra šios sporto šakos fiesta, kurios metu buvo organizuojamas Europos jaunių triatlono čempionatas bei Lietuvos akvatlono, sprinto ir Olimpinės distancijos triatlono čempionatai. Aš nusprendžiau startuoti penktadienį – akvatlone, šeštadienį - padėti teisėjauti Europos jaunimo čempionate, o sekmadienį – savo jėgas pasitikrinti su stipriausiais šalies triatlonininkais Olimpinėje distancijoje.
Taigi penktadienį, susikrovęs mantą, atvykau į Panevėžį, kur pusę aštuonių vakaro turėjo būti duodamas startas akvatlono čempionatui. Akvatlonas yra gimininga sporto šaka triatlonui, tik čia vietoje trijų rungčių, varžomasi dvejose: plaukimo ir bėgimo.
 Plaukimo startas turėjo būti duodamas nuo pantono. Man tai niekada nebūna palankus startas, nes dėl gilių akiduobių, dažniausiai nukrenta akinukai arba jie paprasčiausiai prisisemia vandens. Kadangi buvau beveik tikras, kad ir šįkart taip nutiks, tiesiog tam nusiteikiau iš anksto. Taip ir buvo - kai tik mano galva palietė vandenį, pajaučiau, kad akys prisipildė vandens, o akinukai liko kaboti ant nosies. Turėjau sustoti ir kaip įmanoma greičiau atstatyti akinukus į jiems priklausančią vietą. Praradau kelias brangias sekundes plaukimo pradžioje, todėl turėjau vėl skintis kelią per plaukikų rankas. Plaukimo distanciją sudarė 5 ratai po 200 m. Kadangi vanduo buvo šiltas – 22,5 laipsniai, tai plaukti reikėjo be hidrokostiumų. Po pirmojo rato išryškėjo lyderiai: puikius plaukimo įgūdžius turintis Kęstutis Steponavičius įsitaisė priekyje, už jo plaukė kiti žinomi atletai: Titas Pumputis, Žilvinas Grigaitis, Jaunius Strazdas ir svečias iš Estijos Siim Vollmer. Kad ir kaip bandžiau pavyti priekyje plaukusius plaukikus, visgi plaukimo rungtį baigiau, būdamas 6-oje pozicijoje. 
 
Buvo įdomu, kaip sureaguos kojų raumenys, kai reikės pradėti bėgti, nes, įprastai po plaukimo tenka persėsti ant dviračio, o šįkart – pereiti į bėgimo rungtį. Tačiau kojos buvo pakankamai laisvos, mamos paruošti šonkauliukai, likus 3 val iki starto, irgi jau buvo pakankamai apvirškinti, tad bėgimo tempas mane tenkino. 

5 km distancijoje pavijau K.Steponvičių ir priekyje nuolat mačiau estą, tačiau paskutiniame rate jis padidino tempą ir užtikrintai finišavo ketvirtoje vietoje, man palikęs penktąją. Iš viso distancijoje sugaišau 39 min 49 sek. Buvo gera repeticija prieš sekmadienio startą, dabar reikia atgauti jėgas ir kauptis Olimpinei distancijai.
Su Armandu :)

2017/07/04

Trakų triatlonas, 1,5 - 40 - 10 km, 2017-07-02

Trakuose vykstantis triatlonas buvo pirmasis šių metų startas. Tai taip pat buvo pirmasis rimtas testas, ruošiantis pasaulio dvigubo ultra triatlono etapui Panevėžyje, kuris vyks rugpjūčio pabaigoje. Specialiai šioms varžyboms nesiruošiau, tiesiog dariau įprastas ilgesnes treniruotes, kurių įprastai likus savaitei iki varžybų nedarau.

Varžybų rytą pradėjęs lyti lietus nenustojo iki pat starto, kuris turėjo būti duotas pakankamai anksti – 8 val. ryte. Beveik 200 raudonomis kepurėlėmis pasidabinusių triatletų, įsmeigę žvilgsnius į lietaus lašais nuklotą Galvės ežero paviršių, laukė plaukimo pradžios. Startas buvo gana chaotiškas, nes nesigirdėjo jokio šūvio ar švilpuko. Todėl mano planas kuo greičiau startuoti bei išvengti mėsmalės, neišdegė ir pasinėriau į vandenį, jau išplaukus pirmiesiems plaukikams, kurie kažkokiu būdu suprato, kad varžybos jau prasidėjo. 
Foto Sostinės Olimpas
 Na, ką gi, dabar beliko saugotis smūgių ir pasistengti kuo greičiau ištrūkti iš plaukikų masės. Čia nevyko nieko naujo: prasileidau keletą smūgių į galvą ir korpusą, kartą kažkas patempė už kojos, bet, galiausiai, sugebėjau išplaukti į ramesnius vandenis be didelių nuostolių. Kilstelėjau galvą – priekyje buvo daug plaukikų. Pernelyg daug. Vadinasi, ten, priekyje, yra arba daug estafečių plaukikų, arba aš tiesiog per silpnai plaukiu. Bandau susiimti ir padidinti grybšnių apsisukimus. Vargais negalais „prisitraukiu“ keletą priekyje plaukusių plaukikų ir tempas tampa tolygus. Visgi turėjau dirbti kaip reikiant ir įprastos palengvėjimo būsenos, kuri ateina po kurio laiko, šįkart nepajutau iki pat plaukimo finišo. 20 min 48 sek. sugaištu maždaug 200 m trumpesnėje plaukimo distancijoje ir vargais negalais įsispraudžiu į pirmąjį dešimtuką. 

Didelio skirtumo tarp buvimo vandenyje ir žemėje, išlipus iš vandens, nelabai pajutau, nes lietaus lašai toliau krito ant šlapio kūno. Sėdu ant dviračio ir bandau įsibėgėti į kalvotą Trakų triatlono dviračių trasą. Nuvažiavus ne daugiau kaip kilometrą iš už nugaros išgirstu balsą: „aš jau čia!”. Gerai, kad tai tik kovingojo Marijaus Butrimavičiaus balsas, o nežinia iš kur žmogų aplankančios giltinės. Jokių vilčių net nepuoselėju užsilaikyti už kovingojo Marijaus tolstančios nugaros. Turiu važiuoti savo tempu. Greitai pasirodo ir Mantas Marcinkevičius, kurio mikliai susitraukinėjanti Ironman simbolikos ženklo tatuiruotė ant blauzdos taip pat greitai dingo kalvos viršūnėje. Toliau galėčiau tęsti didelį sąrašą žmonių, kurie buvo žymiai greitesni už mane dviračių trasoje, tačiau tai užimtų daug vietos. Negaliu sakyti, kad jaučiausi sunkiai: man nemaišė nei lietus, nei vėjas, kuris negali būti lyginamas su Klaipėdoje siaučiančiais vėjais, tiesiog toks buvo mano dabartinis pasiruošimas. Nepanikavau, žiūrėjau į tai, kaip į gerą treniruotę nelengvoje trasoje ir ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis. Dviračių rungtį baigiau per 1 val. 15 minučių.

 Prieš varžybas truputį neramino dešinės kojų venų skausmas, kuris atsinaujino po praeitą savaitgalį bėgtų 53 km. Tačiau nulipus nuo dviračio nejaučiau nei raumenų sąstingio, nei jokio skausmo. Tad skambant bažnyčios varpams, gana gerai nusiteikęs išbėgau į paskutiniąją bėgimo rungtį. Galėjau laikyti tempą po maždaug 4 min 30 sek., bet labai lėtai įveikinėdavau stačias įkalnes, kurių Trakų apylinkėse yra pakankamai, o Klaipėdoje jų reikia paieškoti. O to daryti treniruočių laikotarpyje aš pernelyg nesivarginau. Jei dviračių rungtyje manęs pernelyg nestebino geriau pasiruošę varžovai, tai bėgdamas vis stebėjausi, kad nors mano tempas ir nebuvo didelis, bet jis buvo ženkliai per lėtas mane lenkiantiems kolegoms. Lietus nesiliovė, bet nuotaikos tai negadino, nes, kaip taikliai pastebėjo pro šalį bėgantis Laurynas, tik ne Urbšys, o Bertašavičius – „bent kartą nėra karšta“. Aišku, karščio sąvoka Lietuvos platumoje yra gana sąlyginė, bet kolega turbūt norėjo pasakyti, kad „na, ir kas kad lyja, mes juk triatlonininkai, kas mums darbo?“ (o gal ir ne tai, aš čia tik interpretuoju). Ir, iš tiesų, jei iškylai į gamtą toks oras nebūtų dovanėlė, tai Olimpinėje distancijoje jis nuotaikos nesugadino. 
Foto Sostinės Olimpas
 
Bėgimo rungtyje užtrunku lėčiau nei tikėjausi – 46 min 45 sek. Tempas mėgėjiškas, bet guodžiu save, kad tai tik treniruočių pradžia. Tikiuosi, kad po dviejų savaičių Lietuvos čempionate bėgsiu 2 minutėmis greičiau. Iš viso distancijoje užtrunku 2 val. 25 min 4 sek. ir nors tai niekuo neįspūdingas laikas, bet jeigu prieš keletą metų Lietuvoje rengiamose varžybose su tokiu laiku galėdavai tikėtis patekti į pirmąjį dešimtuką, tai šiandien finišavau tik 31-as. Maloniai stebina lietuvaičių pasiruošimas ir investicijos į šį sportą. Sveikinu Marijų Butrimavičių, kuris laimėjo varžybas savame krašte!
Ką gi, pradžia padaryta. Per artimiausias dvi savaites planuoju toliau rinktis kilometrus ir norėtųsi šiek tiek pakelti greitį bėgime, kurio prireiks po dviejų savaičių Panevėžyje vykstančiame Lietuvos čempionate, kur varžybų lygis bus dar aukštesnis.
Ačiū savo žmonai, kuri ir džiaugsme, ir varge palaiko ir nuo pat ankstyvo ryto, pliaupiant lietui, buvo šalia trasos :)

2017/07/01

Antrą kartą į tą patį kalną

Po praeitų metų pasaulio čempionato turėjo praeiti nemažai laiko, kol sugebėjau visus patyrimus integruoti į save. Ko gero, šią patirtį galėčiau įvardinti, kaip vieną stipriausių emocinių ir fizinių patirčių savo gyvenime.
Kuo daugiau laiko slinko nuo finišo dienos, tuo dažniau pastebėdavau savyje kylantį norą sugrįžti į trasą ir dar kartą išgyventi tai, ką patyriau šiame ultra triatlono nuotolyje. Tuo pačiu, apnikdavo abejonės, nes jaučiau kūne nusėdusį nuovargį, o treniruotes vis sunkiau sekdavosi suderinti su darbu. Ilgainiui, šis neapsisprendimas - pabandyti įveikti dvigubą ultra triatlono nuotolį ar padaryti pertrauką, pradėjo sekinti, todėl pastarąjį mėnesį atsakymų pradėjau ieškoti ilgose treniruotėse: plaukdamas 10 km, bėgdamas 20, 30 ar 50 km. Sunkumo akimirkose savęs klausdavau – AR TU TO NORI? Ar tikrai nori tai patirti dar kartą, tik keletą kartų sunkiau nei patiri dabar? Ar esi pasiruošęs vėl miegoti po kelias valandas tam, kad sugebėtum atlikti bent dalį kasdieninių pareigų ir atrasti laiko treniruotėms? Ar ištversi kaltės pojūtį, kuris aplanko, kai palieki šeimą namuose, o pats išmini pusdieniui į laukus? Ir galiausiai – ar atlaikysi dar vieną ultra nuotolį? Į visus šiuos klausimus, mane lydėjo vienas atsakymas – NEŽINAU. 
Bet ši nežinomybė verčia mane pabandyti užkopti į tą patį kalną, nuo kurio jau buvau nusileidęs. Noriu užkopti, kad dar kartą pakilčiau virš savęs, kuomet protas, vaikščiodamas ant fizinio kūno galimybių ribų, nuskaidrėja ir viskas tampa gryna, kaip kristalas. Noriu suprasti, ar mano psichika ir fizinis kūnas galės dar kartą moblizuotis ir atversti naują patyrimo lapą.


Liepos mėnesį planuoju startuoti Trakų triatlone (1,5-40-10), Lietuvos triatlono čempionate Panevėžyje (1,5-40-10), Jonavos triatlone (1,5-40-10) ir mėnesį pabaigsiu Iron TourPanevėžys-Palanga-Klaipėda (3-260-30), po kurio galutinai paaiškės, ar esu pasiruošęs pasaulio ultra triatlono taurės etapui (7,6 km plaukimas – 360 km dviratis – 84 km bėgimas), kuris vyks Panevėžyje rugpjūčio pabaigose.
Pernai šiose varžybose nebūčiau galėjęs startuoti be rėmėjų ir geros valios žmonių pagalbos. Todėl ir šį kartą, tikiuosi, kad atsiras žmonių, kuriems bus artimas šis tikslas ir turės galimybių prisidėti finansiškai arba kitokiu būdu prie pasiruošimo išlaidų. Vertinu bet kokią paramą ir prisidėjimą. Gauta parama iš įmonių būtų įforminama oficialiai. Turiu vilties, kad pavyks surinkti lėšas startiniam mokesčiui (400 eurų) ir bent dalį lėšų - dviračiui, kurio labai reikia, norint kokybiškai pasiruošti ir sustartuoti šiose varžybose.

Jei norite prisidėti asmeniškai, paramą galite pervesti į žemiau nurodytą sąskaitą:
LT447300010149626614
LAURYNAS URBŠYS
Swedbank

Dėkoju.

2017/01/24

Iron Tour Panevėžys-Klaipėda 2017

Norėčiau šiais metais įspausti dar vieną man svarbų pėdsaką, kuris, tikiuosi, apjungs ir daugiau žmonių. Seniai kirbėjo mintis apjungti du man labai brangius miestus: Panevėžį ir Klaipėdą. Tik galvojau, kaip tą padaryti, juk šių miestų kaip ir nelabai kas sieja. Bet po to supratau, kad ta jungiamoji jungtis yra žmonės. Juk tiek Klaipėdoje galima būtų surasti panevėžiečių, savo šaknis įleidusių šiame mieste, tiek klaipėdiečių, apsigyvenusių Panevėžyje. 
Todėl vienas iš šios akcijos tikslų - pasidalinti informacija apie šiuos žmones, kurių profesiniais pasiekimais, gražiais ir prasmingais darbais didžiuojasi Klaipėdos ir Panevėžio miestų bendruomenės. Planuojame kiekvieną savaitę paviešinti po vieną žmogų, interviu forma.
Akciją vainikuos liepos 28 d. simbolinis ištvermės žygis iš Panevėžio į Klaipėdą.
Tą dieną planuoju startuoti Panevėžio Ekrano mariose, kuriose nuplauksiu 3 km, po to dviračiu važiuosiu 250 km iš Panevėžio į Klaipėdą ir jau uostamiestyje įveiksiu 30 km bėgdamas. 

 Akcijos tikslai:
* paskatinti abiejų miestų glaudesnį bendradarbiavimą;
* Atkreipti dėmesį į šiuose miestuose gyvenančius žmones, savo darbais, prasminga profesine veikla garsinančius tiek Klaipėdą, tiek Panevėžį;
* Populiarinti triatlono sporto šaką Klaipėdoje;

 Visa informacija bus pasiekiama FB puslapyje: https://www.facebook.com/IronTour2017/.



2016/12/29

Pastebėjimai



Pastebiu, kad mano požiūris į sportą paskutiniu metu stipriai keičiasi. Jei seniau į sportą žiūrėdavau tik per tikslo prizmę, siekdamas praplėsti savo organizmo ribas, norėdamas pasiekti kuo geresnį rezultatą, tai dabar sportas man yra daugiau filosofija, per kurią aš užsipildau ir kuri man padeda suprasti tai, kas vyksta manyje ir aplink mane.
Pastebiu, kad pradedu daugiau atsižvelgti į savo poreikius: bėgu ten, kur man norisi ir taip, kaip norisi, o ne taip, kaip to reikalauja treniruočių planas. Neprofesionalu? Galbūt. Tačiau iš to gaunu kur kas daugiau malonumo nei iki tol. Kita vertus, vis labiau įsitikinu, kad esu žmogus, kuriam reikia rėžimo, tam tikro plano ir žinojimo, kur einu, nes tuo metu protas būna linkęs mažiau užželti piktžolėmis.
Nebekeliu sau tikslo žūtbūt pralenkti savo varžovų ir nebeužsiimu saviapgaule, sakydamas, kad man tai nesvarbu. Dabar suprantu, kad, man tai būdavo tik priemonė, padedanti patenkinti savo ego, įveikiant kitą, išaukštinti save. Dabar man kur kas svarbiau patirti ramybę kūne ir prote, kuri ateina per fizinio kūno nuovargį. Būtent tada, kai fizinis kūnas mobilizuojasi, nukrenta kaukės, nerimas atsitraukia, o tai, kas iki tol atrodė svarbu, netenka prasmės ir išsigrynina tie tikrieji kristalai dėl kurių išties verta gyventi.
Nebesu fanatas, aukojantis viską aplinkui, stengdamasis būti panašus į savo susikurtą paveikslą ir nebematantis nieko aplinkui. Šalinuosi fanatizmo ir  vengiu bendravimo su žmonėmis, kurių mintys ir kalbos tesisuka vien tik apie savo aistrą, kuri atrodo veikiau susikurta nei natūrali, nors ir padedanti kuriam laikui atitolti nuo nuobodžios kasdienybės.  Nebesinori, kad mano meditacijoje, kai pasileidžiu į laukus ar pasineriu į vandenį, tylą drumstų pašaliniai balsai. Noriu klausytis tylos. Ji kartais pasako kur kas daugiau nei žmonės.

2016/09/18

Treniruočių partneris

Sveiki,  
Aš - Džiakas iš haskių giminės. Man jau greitai bus metai ir man labai patinka bėgioti. Dar man labai patinka graužti būdą, bet apie tai kitą kartą. 

Jaučiuosi kiek pasipiktinęs, nes šeimininkas, aprašydamas savo nuotykius varžybose, nei karto neužsiminė apie mane. O kaip manot, su kuo jis bėgioja, būdamas namuose? Taip, taip, visiškai teisingai - su manimi. Liūdniausia man būna, kai visa šeima išvyksta į varžybas, tada aš lieku vienas ir kaip reikiant neduodu ramybės kaimynams. O jums ar patiktų likti vieniems namuose? Taigi, nepatinka ir man. Tada man dingsta apetitas ir nuotaikos  nebūna, bet viskas pasitaiso šeimai sugrįžus į namus. 

Grįžus šeimininkui, kartu bėgame beveik kiekvieną dieną. Jei nepabėgioju, susigalvoju kitų pramogų, pavyzdžiui, galiu išlupti būdos lentas, nuplėšti nuo jos stogą ar išrauti stulpą, prie kurio esu pririštas. Kai pabėgioju, jaučiuosi ramesnis. Daugiausiai be sustojimo esu nubėgęs 2 valandas, bet šeimininkas sako, kad galėčiau bėgti ir ilgiau, jei oro sąlygos būtų tinkamos. Karštis man nelabai patinka, o šaltis ir sniego pusnys - visai kas kita. Mes mėgstame bėgioti gamtoje, ten, kur nėra žmonių. Žmonės man netrukdo, bet man nepatinka greičiau už mane bėgantys objektai, tokie kaip kiškiai ir stirnos. Dar bėgiodami mes esam sutikę briedį. Turiu prisipažinti, kad tas didelis keturkojis padaras, su keista karūna ant galvos, mane kiek nustebino - nieko panašaus iki tol nesu matęs!
video

Tikras smagumas dar būna bėgti, kai šeimininkas sėdi ant dviračio. Tada jau galiu lėkti kiek kojos neša. Kartą šeimininką esu nuvairavęs į griovį, už tai gavau pylos, bet juk visada negali sektis.
Kita pramoga, kuri man labai patinka, yra vanduo. Galėčiau ten mirkti visą dieną. Keistas daiktas tas vanduo, ypatingai tas, kur banguoja. Bandau pagauti visas bangas, bet jų tiek daug!
Na, gerai, dabar man jau laikas eiti pabėgioti. Jei kada sugalvosite mane aplankyti, nepamirškit įsidėti obuoliukų, man juos labai patinka traukšti! Iki!