2017/01/24

Iron Tour Panevėžys-Klaipėda 2017

Norėčiau šiais metais įspausti dar vieną man svarbų pėdsaką, kuris, tikiuosi, apjungs ir daugiau žmonių. Seniai kirbėjo mintis apjungti du man labai brangius miestus: Panevėžį ir Klaipėdą. Tik galvojau, kaip tą padaryti, juk šių miestų kaip ir nelabai kas sieja. Bet po to supratau, kad ta jungiamoji jungtis yra žmonės. Juk tiek Klaipėdoje galima būtų surasti panevėžiečių, savo šaknis įleidusių šiame mieste, tiek klaipėdiečių, apsigyvenusių Panevėžyje. 
Todėl vienas iš šios akcijos tikslų - pasidalinti informacija apie šiuos žmones, kurių profesiniais pasiekimais, gražiais ir prasmingais darbais didžiuojasi Klaipėdos ir Panevėžio miestų bendruomenės. Planuojame kiekvieną savaitę paviešinti po vieną žmogų, interviu forma.
Akciją vainikuos liepos 15 d. simbolinis ištvermės žygis iš Panevėžio į Klaipėdą.
Tą dieną planuoju startuoti Panevėžio Ekrano mariose, kuriose nuplauksiu 3 km, po to dviračiu važiuosiu 250 km iš Panevėžio į Klaipėdą ir jau uostamiestyje įveiksiu 30 km bėgdamas. 

 Akcijos tikslai:
* paskatinti abiejų miestų glaudesnį bendradarbiavimą;
* Atkreipti dėmesį į šiuose miestuose gyvenančius žmones, savo darbais, prasminga profesine veikla garsinančius tiek Klaipėdą, tiek Panevėžį;
* Populiarinti triatlono sporto šaką Klaipėdoje;

 Visa informacija bus pasiekiama FB puslapyje: https://www.facebook.com/IronTour2017/.



2016/12/29

Pastebėjimai



Pastebiu, kad mano požiūris į sportą paskutiniu metu stipriai keičiasi. Jei seniau į sportą žiūrėdavau tik per tikslo prizmę, siekdamas praplėsti savo organizmo ribas, norėdamas pasiekti kuo geresnį rezultatą, tai dabar sportas man yra daugiau filosofija, per kurią aš užsipildau ir kuri man padeda suprasti tai, kas vyksta manyje ir aplink mane.
Pastebiu, kad pradedu daugiau atsižvelgti į savo poreikius: bėgu ten, kur man norisi ir taip, kaip norisi, o ne taip, kaip to reikalauja treniruočių planas. Neprofesionalu? Galbūt. Tačiau iš to gaunu kur kas daugiau malonumo nei iki tol. Kita vertus, vis labiau įsitikinu, kad esu žmogus, kuriam reikia rėžimo, tam tikro plano ir žinojimo, kur einu, nes tuo metu protas būna linkęs mažiau užželti piktžolėmis.
Nebekeliu sau tikslo žūtbūt pralenkti savo varžovų ir nebeužsiimu saviapgaule, sakydamas, kad man tai nesvarbu. Dabar suprantu, kad, man tai būdavo tik priemonė, padedanti patenkinti savo ego, įveikiant kitą, išaukštinti save. Dabar man kur kas svarbiau patirti ramybę kūne ir prote, kuri ateina per fizinio kūno nuovargį. Būtent tada, kai fizinis kūnas mobilizuojasi, nukrenta kaukės, nerimas atsitraukia, o tai, kas iki tol atrodė svarbu, netenka prasmės ir išsigrynina tie tikrieji kristalai dėl kurių išties verta gyventi.
Nebesu fanatas, aukojantis viską aplinkui, stengdamasis būti panašus į savo susikurtą paveikslą ir nebematantis nieko aplinkui. Šalinuosi fanatizmo ir  vengiu bendravimo su žmonėmis, kurių mintys ir kalbos tesisuka vien tik apie savo aistrą, kuri atrodo veikiau susikurta nei natūrali, nors ir padedanti kuriam laikui atitolti nuo nuobodžios kasdienybės.  Nebesinori, kad mano meditacijoje, kai pasileidžiu į laukus ar pasineriu į vandenį, tylą drumstų pašaliniai balsai. Noriu klausytis tylos. Ji kartais pasako kur kas daugiau nei žmonės.

2016/09/18

Treniruočių partneris

Sveiki,  
Aš - Džiakas iš haskių giminės. Man jau greitai bus metai ir man labai patinka bėgioti. Dar man labai patinka graužti būdą, bet apie tai kitą kartą. 

Jaučiuosi kiek pasipiktinęs, nes šeimininkas, aprašydamas savo nuotykius varžybose, nei karto neužsiminė apie mane. O kaip manot, su kuo jis bėgioja, būdamas namuose? Taip, taip, visiškai teisingai - su manimi. Liūdniausia man būna, kai visa šeima išvyksta į varžybas, tada aš lieku vienas ir kaip reikiant neduodu ramybės kaimynams. O jums ar patiktų likti vieniems namuose? Taigi, nepatinka ir man. Tada man dingsta apetitas ir nuotaikos  nebūna, bet viskas pasitaiso šeimai sugrįžus į namus. 

Grįžus šeimininkui, kartu bėgame beveik kiekvieną dieną. Jei nepabėgioju, susigalvoju kitų pramogų, pavyzdžiui, galiu išlupti būdos lentas, nuplėšti nuo jos stogą ar išrauti stulpą, prie kurio esu pririštas. Kai pabėgioju, jaučiuosi ramesnis. Daugiausiai be sustojimo esu nubėgęs 2 valandas, bet šeimininkas sako, kad galėčiau bėgti ir ilgiau, jei oro sąlygos būtų tinkamos. Karštis man nelabai patinka, o šaltis ir sniego pusnys - visai kas kita. Mes mėgstame bėgioti gamtoje, ten, kur nėra žmonių. Žmonės man netrukdo, bet man nepatinka greičiau už mane bėgantys objektai, tokie kaip kiškiai ir stirnos. Dar bėgiodami mes esam sutikę briedį. Turiu prisipažinti, kad tas didelis keturkojis padaras, su keista karūna ant galvos, mane kiek nustebino - nieko panašaus iki tol nesu matęs!
video

Tikras smagumas dar būna bėgti, kai šeimininkas sėdi ant dviračio. Tada jau galiu lėkti kiek kojos neša. Kartą šeimininką esu nuvairavęs į griovį, už tai gavau pylos, bet juk visada negali sektis.
Kita pramoga, kuri man labai patinka, yra vanduo. Galėčiau ten mirkti visą dieną. Keistas daiktas tas vanduo, ypatingai tas, kur banguoja. Bandau pagauti visas bangas, bet jų tiek daug!
Na, gerai, dabar man jau laikas eiti pabėgioti. Jei kada sugalvosite mane aplankyti, nepamirškit įsidėti obuoliukų, man juos labai patinka traukšti! Iki!

2016/09/02

Pasaulio ultra triatlono čempionatas, 7,6 km plaukimas - 360 km dviratis - 84 km bėgimas, Panevėžys, 2016-08-28



Pasiruošimas
Praėjo jau kelios paros po dvigubo ultra triatlono finišo, bet naktį vis dar prabundu, pažadintas vaizdinių iš trasos.Vieni jų sukelia šypseną, kiti sugrąžina į  skausmo akimirkas. Prabudęs, kurį laiką turiu susivokti kur esu, bet kai išgirstu ramų šalia miegančio žmogaus kvėpavimą, nurimstu, supratęs, kad esu ne trasoje, o savo lovoje ir vėl bandau įmigti, nors iš karto ir nepavyksta. Mintys dar nėra ten, kur yra kūnas.
Kai prieš varžybas manęs paklausė, kiek laiko truko pasiruošimas šioms varžyboms, spontaniškai atsakiau, kad „du mėnesius“. Bet po akimirkos susivokiau, kad iš esmės šioms varžyboms pradėjau ruoštis prieš daug  metų, kai Panevėžyje pamačiau pirmąsias ultra triatlono varžybas bei pats pradėjau užsiiminėti šia sporto šaka. Niekada nepaleidau minties, jog  kažkada ir aš norėčiau išbandyti savo jėgas dvigubo ultra triatlono trasoje  (7,6 km plaukimas, 360 km važiavimas dviračiu, 84 km bėgimas).
Sužinojęs, kad   Panevėžiui yra suteikta garbė organizuoti šios distancijos pasaulio čempionatą, supratau: atėjo laikas pasivaržyti ne tik su savimi, bet ir su ištvermingiausiais planetos žmonėmis.
Pasiruošimas varžyboms prasidėjo nuo rėmėjų paieškos: reikėjo susimokėti startinį mokestį (380 eurų), pasipildyti maisto papildų ir medikamentų atsargas, atnaujinti treniruočių aprangą ir inventorių. Mano nuostabai, gana greitai atsirado nemažai geros valios žmonių, kurių prisidėjimas padėjo padengti startinį mokestį ir dalį kitų išlaidų.
Paskutiniai du mėnesiai prieš varžybas buvo itin  intensyvūs tiek vidinių išgyvenimų, tiek treniruočių prasme, tad kai paskutinę naktį prieš naują startą bergždžiai bandžiau prisišaukti miegą, pirmą kartą susivokiau, į kur save nuvedžiau.
Su Mindaugu ir Aiva
 
7,6 km plaukimas
Kai išaušo varžybų rytas, saulė jau buvo aukštai pakilusi. Papusryčiavau  ir, susikrovęs mantą, išsiruošiau į Panevėžio širdį – Senvagę, kur manęs jau laukė Mindaugas.
Mindaugui dar mokyklos suole buvau pažadėjęs, kad jei kada nors dalyvausiu „ultriake“, tada būtinai jį pakviesiu į palaikymo komandą. Apie šį pažadą buvau pamiršęs ir tik šiais metais, kai susitikome po 10 metų pertraukos, Mindaugas man apie tai priminė. Žinoma, nedvejodamas sutikau.
Kartu su Armandu ir Renatu
Nepasakyčiau, kad prieš startą labai jaudinausi. Priešingai - nekantravau pasinerti į Senvagės vandenį ir pradėti tai, kam ruošiausi ilgus metus. Pasiruošimo laikotarpyje plaukimui skyriau mažiausiai dėmesio. Ši rungtis ilgo nuotolio triatlone lemia labai mažai, tad savo treniruočių valandas daugiausiai sutelkdavau ties kitomis dvejomis sporto šakomis. Nepaisant to, jaučiau, kad galiu plaukti pakankamai greitai, todėl kai tik buvo duotas startas, gana greitai įsitaisiau trečioje pozicijoje. 

Priekyje plaukė pasaulio čempionas šveicaras Roland Scheurer ir suomis Tero Hyppola. Kūnui iriantis per vandenį, vis dar sunku buvo patikėti, kad esu ten, kur esu.
Plaukimo rungtį sudarė 15 ratų. Iš anksto su palaikymo komanda sutarėme, kad stosiu trumpai pasimaitinti po 6, 10 ir 14 ratų. Kiti atletai rinkosi kitokią taktiką, stodami mažiau kartų. Visgi, pažinodamas savo organizmą, supratau, kad dažnesni sustojimai man leis palaikyti greitesnį plaukimo tempą.Viskas vyko pagal planą ir gal tik įveikus 6 km. pajutau pirmuosius nuovargio požymius,tačiau kai išlipau iš vandens, šūksniais ir plojimais pasitikusi minia nubraukė bet kokias nuovargio žymes. 

 Mindaugas palydi mane į palapinę, padeda persirengti ir sėdu ant dviračio. Laikrodis rodė apie pusę 12 dienos. Po plaukimo rungties buvau trečias, o iš viso distancijoje sugaišau 2 val 23 min 9 sek.

Į dviračius..

360 km dviratis

Kai ruošiausi varžyboms, daugiausiai dėmesio skyriau būtent šiai rungčiai ir būtent dėl jos labiausiai nerimavau. Nuo pat pirmųjų distancijos kilometrų nusprendžiau griežtai laikytis plano ir nekelti vidutinio greičio didesnio, nei kad galėčiau jį išlaikyti iki pat šios rungties  pabaigos. Turėjau daugiau dirbti galva nei kūnu. Mūšis su savimi dar tik prasidėjo, todėl privalėjau  surasti būdų, kaip save stiprinti. Čia jau negelbėjo įprasti  motyvavimo būdai, kad „liko visai nedaug ir viskas bus baigta“. Čia liko labai daug. Labai. Mintyse stengiausi susigalvoti tarpinius tikslus, susitelkti ties jais ir nukreipti savo mintis nuo to, kas manęs dar laukė. Tie tikslai buvo įvairūs: „pravažiuok dar ratą ir vėl pamatysi tau brangius žmones“, „Pravažiuok dar tris ratus ir gausi arbūzo“..
Norėjau išsėdėti ant dviračio iki 20 val. vakaro (tada jau turėjau būti pravažiavęs virš 200 km) ir sustoti trumpam pavalgyti šilto maisto. Po truputį grimzdau į tam tikrą meditacinę būseną, kuri ateina savaime, kuomet mintys būna kažkur, o laikas tarsi praranda prasmę.
Pakilusi besibaigiančios vasaros saulė kaip reikiant pradėjo kaitinti kūną. Greitai į tai sureagavusi komanda paruošdavo vėsaus vandens gertuvę, kurią būdavo tikra palaima užsipilti ant galvos ir taip atvėsinti įkaitusį kūną. Likus maždaug 4 val. iki numatyto sustojimo, pajaučiau, jog labai pradeda spausti dviračio  bateliai. Galiausiai skausmas vis didėjo ir nebegalėjau  įdėti tiek jėgos, spaudžiant pedalus, kiek galėčiau. Supratęs, kad 4 valandų neišminsiu, prašau  komandos paruošti  pleistrus ir ieškoti kitų batelių.
 
Trumpam sustoju, užsiklijuoju pirštus, Aiva mikliai uždeda po dvi sausas kojines ant kiekvienos kojos. Per šį sustojimą iš komandos išgirstu, kad vis dar esu trečias! Ši žinia man buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Mindamas negalvojau apie vietą, buvau įsitikinęs, kad jau seniai esu praradęs šią poziciją ir vargiai laikausi pirmajame dešimtuke. O štai dabar sužinau, kad tebesu trejetuke. Tačiau tik akimirkai tai užfiksuoju ir sėdu ant dviračio.
Po"procedūrų" skausmas buvo pakenčiamas, o mažesnis sąlytis su batu labiau leido  spausti pedalus, įdėti daugiau jėgų ir laukti planuoto  sustojimo, tikintis, kad komanda kažkokiu būdu suras naujus dviračio batelius.
Saulė po truputį pradėjo leistis ir, atvėsus orui, pajutau, kad fiziškai jaučiuosi žymiai geriau. Vakarop vis daugiau žiūrovų plūdo į varžybų vietą, nes šalia trasos vyko koncertas ir bendra atmosfera tapo žymiai gyvesnė. Būtų nuodėmė nepaminėti nerealių žiūrovų, kurie šūksniais ir plojimais palaikė visus varžybų dalyvius.
Tačiau, kad ir kokia smagi atmosfera tvyrojo aplink, buvau su savimi ir didžiausią nerimą  pradėjo kelti  skrandis. Pykino.
Palaikymo komanda vertėsi per galvą, bandydama įsiūlyti maisto, bet visas jų pastangas sėkmingai žlugdydavau, purtydamas galvą. Pagaliau ateina numatytas sustojimo laikas, lipu nuo dviračio. Apdujusiomis akimis matau daug žmonių, Aiva čiumpa  už rankovės ir skubiai  veda  už palapinės, kur laukia  masažo stalas bei  mano senas bičiulis, kineziterapeutas  Arūnas Balčiūnas, pasiruošęs daryti masažą.
Aiva ir Izabelė maitina, šluosto sudžiūvusias druskas nuo veido, jaučiuosi tarsi patekęs iš mūšio lauko į saugią oazę. Tačiau tik dabar, sustojus, pajaučiu, kad mano kūnas yra atidavęs labai daug jėgų. Būnant trasoje tai ne taip jautėsi. Pradeda krėsti drebulys ir tai yra ženklas, kad turiu kuo skubiau keltis, lįsti į šiltą aprangą ir vėl nerti į savąjį mūšį.

Per tas  keliolika minučių, kol buvau "reabilituojamas",  Mindaugas su Tautvydu dviratį paruošė  nakčiai. Užsidėjęs kitus  dviračių batelius (kuriuos tik mano komanda težino, iš kur sugebėjo gauti), leidžiuosi į kelią. Lieka 20 ratų – apie 100 km.
Nežinau, kiek pozicijų praradau per šį sustojimą, bet tuo metu atėjo suvokimas, jog dviračių rungtį tikrai įveiksiu, nes  likusią distancijos dalį mane ratais pavydavo tik Renatas Orlovas, kuris jau buvo pakilęs į trečiąją poziciją  ir pirmasis iš vandens išlipęs bei dviračiuose nepralenkiamas šveicaras. Kiti varžovai jau buvo stipriai sulėtėję. Stebino tai, kad per visą dviračių distanciją tik kartą ratu pavijau Aliną Rancevą. Neįtikėtina, kaip greitai ji "rinkosi"  ratus ir daugeliui vyrų likdavo tik tolimas miražas.
Kai trasoje teisėjavęs Aleksandras šūktelėjo, jog  lieka vienas ratas - užplūdo nepaprasta emocija. Po ilgų valandų  įveikiau tuos 360 kilometrus, kurių taip bijojau!
Iš viso dviračių rungtyje sugaišau 12 val 30 min 45 sek.
Kai sustojau, manęs vėl laukė palaikymo komanda, kuri kai buvo viską suruošusi bėgimui. Į persirengimo palapinę netrukus atėjo ir mano bičiulis Armandas Rokas, su kuriuo praktiškai kartu baigėme dviračių rungtį. Tuo pat metu išgirdau informaciją, jog  ir Alina baigė dviračių trasą. Smagu žinoti, jog mes, lietuviai - koja kojon, o Renatas Orlovas jau buvo trasoje ir tolesnę kovą su kilometrais tęsė bėgdamas.

84 km bėgimas
Bėgimo pradžia nežadėjo nieko blogo. Nepaisant sutrikusio virškinimo, raumenynas ir bendras energijos lygis man leido palaikyti pakankamai stabilų bėgimo tempą. Atėjo naktis ir šalia trasos  nebeliko žmonių. Parke, kuriame vyko bėgimas, buvo matyti tik krypuojantys siluetai su šviesomis ant galvų. Tiesa, vienoje parko vietoje buvo įsikūręs nedidelis būrelis žmonių, kurie labai nuoširdžiai ir dėmesingai palaikė, siųsdami linkėjimus iš New York‘o. Spėju, kad dalį šio būrelio sudarė Amerikos lietuviai.

Įveikus apie 30 km. pajutau, kad skrandis visiškai sustojo, o kojos pasidarė kaip kaladės. Atrodė, kad esu ne savame  kūne. Bet koks judesys kėlė skausmą ir supratau, kad patekau į duobę. Liūdniausia buvo stebėti savo palaikymo komandą, kuri kaip įmanydama stengėsi mane prikelti, bet jaučiausi visiškai tuščias.. Visiškai.. Viename iš ratų pro šoną prabėgdamas  Armandas ramiai tarstelėjo :
--   Nebijok, tai netruks visą laiką.
Tuo metu aš nežinojau, ar Armandas yra teisus, bet jo žodžiai buvo paguodžiantys. Juose buvo viltis, kad ši kančia kažkada baigsis. Ir išties – dar po kelių ratų pradėjau atsigauti, virškinimas parodė kažkokius gyvybės ženklus.Tad dar ir dar kartą supratau, jog žmogus yra atskirų dalių suma. Kai pasikeičia viena dalis, tai neišvengiamai pasikeičia visa visuma. Galbūt todėl pajutau ir šiokį tokį lengvumą kojose.
Bandau vėl bėgti ir atgauti buvusį ritmą. Bijojau džiaugtis ir tikėjausi, jog toji baisi būsena nebesugrįš... Tuo metu buvau įveikęs maždaug pusę bėgimo distancijos – apie 40 km. Laukė dar tiek pat. Mačiau, kad mano ištikimosios  palaikymo komandos veiduose taip pat nušvito šypsenos. Į pastiprinimą atvyko ir Arūnas, kuris buvo trumpam išvykęs į namus pailsėti. Viskas sklandžiai klojosi maždaug dar 15 km, bet po to – BAM!
Krizė..
Organizmas vėl atsisako judėti į priekį, virškinimas stoja, pykina, nebegaliu pabėgti. Negana to, pradėjo "guldyti" miegas. Pasiruošimo laikotarpyje ruošiausi šiam momentui. Žinojau, kad prieš švintant bus kritiškiausias momentas. Turėjau laikytis ant kojų. Visgi smegenys pradėjo atsijunginėti, jaučiau, kaip bėgdamas užmiegu ir prabundu tik tada, kai kūnas nevalingai pakrypsta į šoną. Norėjosi, kad viskas baigtųsi čia ir dabar, norėjosi sustoti ir bent 10-15 minučių numigti, nors kita mano dalis skatino išsilaikyti ant kojų bet kokia kaina.
Mano Angelai Sargai
Palaikymo komanda keičia taktiką (tą sužinojau tik po finišo) ir į parką siunčia Šarūną, kuris, važinėdamas dviračiu iš vienos parko vietos į kitą, stengiasi mane žadinti savo kalbomis, skatindamas nepasiduoti ir stumtis į priekį, o kartais - vadindamas mane tokiais žodžiais, kokiais net Šarūnas nėra manęs iki tol vadinęs:)  Viena vertus, norėjau, kad mane paliktų vieną, kita vertus, jaučiau, kad ratai pradeda slinkti kiek greičiau, nes savus žmones mačiau ne tik palapinėje, bet ir trasoje. Laukiau pasirodant saulės kaip išganymo, jaučiau, kad tada bent jau miegas turėtų atsitraukti. Ir tikrai – pradėjus švisti, atsibundu ir aš. Atrodė, kad virškinimas dar kartą parodė gyvybės ženklus ir dar viena organizmo krizė atsitraukė. Lieka bėgti apie 25 km. Aiva sako, kad esu penktoje pozicijoje. Nemaloniai atsakau, kad man tai nerūpi. O ji sako:
-         Žinau, bet vis tiek esi penktas.
Man tai buvo lygiai taip pat netikėta, kaip kad dviračių rungtyje, kuomet išgirdau, kad esu trečias. Maniau, kad kol aš merdėjau, likau toli nuo lyderių.
Bandau prisikelti ir mobilizuotis dar kartą. Raumenynas laikėsi stebėtinai gerai, reikėjo tik kažkaip papildyti organizmo energijos likučius, kurie buvo išsekę, kai negalėjau normaliai priimti maisto. Į trasą po truputį vėl pradeda rinktis žiūrovai, viskas  tarsi atgyja. Lieka paskutiniai 10 km, prie manęs pradeda stipriai artėti prancūzas, kuris atsilikinėjo maždaug kilometru ir metė paskutinius rezervus tam, kad pakiltų vienu laipteliu anksčiau. Didinu tempą ir aš, darosi karšta visomis prasmėmis. Turiu persirengti į lengvesnius rūbus, bet ir nenoriu gaišti laiko. Visgi komanda skatina sustoti ir pasikeisti rūbus. Stoju, veiksmas vyksta kaip per Formulės 1 varžybas: per kelias sekundes  buvau ir nurengtas, ir  aprengtas:)

Vėl pradedu bėgti, jaučiuosi laisviau ir jau tikrai žinau, kad niekas manęs neišstums iš 5 pozicijos. Liko tiek nedaug! Čiumpame vėliavą ir visi kartu su komanda įveikiame paskutinįjį ratą. Nenusakomos jausmas.. Jaučiu, kad nebegaliu kalbėti, gumulas kaupiasi gerklėje.. Įbėgam į finišo tiesiąją,  atsisuku į savo komandos draugus  ir atsiklaupęs padėkoju.

Viskas. Finišas. Sunkiai susivokiu,  atrodo, kad esu  sapne, kuris išsipildė realybėje ką tik - čia ir dabar.
Begalinio dėkingumo vedamas  apkabinu ir spaudžiu prie savęs kiekvieną savo palaikymo komandos narį, kurie buvo su manimi nuolat, liūdėjo ir džiaugėsi kartu, ruošė maistą ir nenuilsdami stovėjo ant kojų dieną ir naktį.
Štai šie šaunuoliai: mano žmona Aiva, mūsų mergaitės, Mindaugas, Tautvydas, Šarūnas, Arūnas ir mano tėtis.
Su visa palaikymo komanda ir klubo vaikais
Pasaulio ultra triatlono čempionate finišavau 5-as, dvigubą Ironman nuotolį įveikdamas per 24 val 19 min ir 8 sek. Atskirų rungčių rezultatai: 7,6 km plaukimas - 02:23:09, 360 km dviratis - 12:30:45, bėgimas - 09:21:00.

Dėkoju  rėmėjams: UAB „Klaistvita“, Maistas Sportui, „Oriksas“ UAB, Trisportas, Oyster.
Taip pat didelis ačiū  geros valios žmonėms, prisidėjusiems asmeniškai: Gyčiui Junevičiui, Artūrui Nersesianui, Kastyčiui Maženiui, Algimantui Buividui, Justinui Striškai ir Vytautui Vaičiuliui. Negaliu nepadėkot ir  savo klubo vaikams, kurie  dieną ir naktį stovėjo trasoje bei  palaikė savo buvimu.
Nuotraukų autorius - Vygintas Sereika (www.vs-foto.lt).