2020/02/19

3 val plaukimas, Elektrėnai, 2020-02-16

Kiekvienas žmogus valstybines dienas švenčia savaip arba jų visai nešvenčia. Vykdamas į Elektrėnus susimąsčiau, kad jau daugiau nei 20 metų Lietuvos valstybingumo datas pažymiu man labiausiai patinkančiu ir priimtinu būdu – aktyviai leidžiant laisvalaikį.
Elektrėnuose tradiciškai vasario 16 d. buvo organizuojamas unikalus renginys Lietuvoje (bent jau man nėra žinoma, kad dar kur nors būtų panašios varžybos) - 3 valandų plaukimas. Šių varžybų esmė yra labai paprasta – per 3 val reikia nuplaukti kuo didesnį atstumą. Kadangi šis plaukimas yra pakankamai mazohistinis (turint galvoje valandų skaičių, kurį reikia praleisti plaukiant), todėl nei kiek nenustebau, kad baseino prieigose sutikau daug pažįstamų veidų iš triatlono trasų, kuriose įprastai dalyvauja nemažai šį sutrikimą turinčių atstovų.
Galbūt nieko nuostabaus, kad kai nuėjome papildomai užsiregistruoti (beje, registracija į šį renginį užsidarė likus daugiau nei 2 savaitėms iki varžybų pradžios), varžybų organizatoriai atkreipė dėmesį, kad dauguma veidų jau yra matyti. 
Elektrėnų sporto centro nuotrauka
Plaukimo sąlygos šiose varžybose visada sudaromos labai komfortiškos – kiekviename takelyje plaukia po du dalyvius, tad nėra jokios grūsties ir galima pilnai susikoncentruoti į plaukimą. Nors dar prieš važiuodamas į varžybas stengiausi sau priminti, kad pradėčiau plaukti ramiu tempu, visgi pirmasis kilometras gavosi gana greitas – 16 min 30 sek. Savąjį ritmą pradėjau atradinėti gal tik po 3 km, kai mintys buvo ten kur ir kūnas. Ši būsena man labai patinka ir jos savotiškai laukiu per kiekvieną ilgą plaukimą. Per pirmąją valandą nuplaukiau 3 km 600 m ir sustojau pirmai atokvėpio minutei atsigerti ir suvalgyti batonėlį. Jaučiausi gerai, bet buvo įdomu, kaip jausiuosi antrąją valandą, nes daugiau kaip 1 val ir 15 min nebuvau plaukęs nuo pat rugsėjo. 

Kitas mano sustojimas turėjo būti po dar 45 minučių. Ir šįkart pajutau, kad to sustojimo jau pradėjau laukti. 6500 m – toks buvo įveiktas atstumas po 1 val 45 sek. Atsigėriu keletą gurkšnių izotoninio gėrimo, suvalgau pusę banano ir „įplaukiu“ į trečią valandą. Čia prasidėjo linksmoji dalis, nes iš pradžių pradėjo traukti kairę pėdą, kuri man jau kėlė problemų pernai metais plaukiant per Kuršių marias. Didesnį krūvį stengiausi perimti dešine pėda, o kairę koją palikau tiesiog vilktis vandens paviršiumi. Labai nukrito tempas, bet neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik plaukti su viena koja. Mano nuostabai, po vieno iš atsispyrimų nuo sienelės, sutraukė ir dešinę pėdą. Tad iš rikiuotės išėjus abiem kojoms, beliko tik rankomis irtis į priekį. Nenorėjau stoti, nes jau pradėjau atsilikinėti nuo grafiko ir būtų rizika netilpti į minimalią sau keltą užduotį – įveikti bent 10 km atstumą. Šiaip ne taip išlaukus paskutinio sustojimo, kuris buvo po 2 val 30 min, sustojau ir pabandžiau ištampyti sustingusias pėdas. Tai tikrai padėjo, ir stengdamasis nedaryti labai stiprių judesių išplaukiau į paskutinį pusvalandį. Tuo metu buvau nuplaukęs 8500 m. Reikėjo per likusį pusvalandį nuplaukti dar bent 1500 m. 
Elektrėnų sporto centro nuotrauka
Mano džiaugsmui tai pavyko padaryti ir po 3 val bendras įveiktas atstumas buvo 10 km 50 m, o bendroje įskaitoje užėmiau penktąją vietą. 


2019/11/10

Eko bėgimas, 21 km, 2019-11-02, Klaipėda

Pastarieji du mėnesiai po Ironman’o Lenkijoje buvo skirti gyvenimui už sporto ribų. Dar vasarą, kai laisvas poilsiui valandas išnaudodavau sportui, pagalvodavau, jog būtų smagu nuvažiuoti prie jūros, aplankyti močiutę ar daugiau laiko praleisti su šeima savaitgalio rytais. Tiesiog neskubėti ir būti dėmesingesniam aplinkai. Todėl pastarieji du mėnesiai buvo skirti sugrįžimui į gyvenimą, nekeliant sau jokių sportinių tikslų. Jei likdavo laiko, pabėgiodavau ar paplaukiodavau. Tuo tarpu, dviratį, su kuriuo man šį sezoną niekaip nepavyko susidraugauti, atrėmiau į garažo sieną. Galbūt šis laikinas išsiskyrimas padės labiau vienas kito pasiilgti. 
Buvo ir tokių bėgikų:) Nuotr. autorius Asta Za
Nepaisant to, kad sporto sezonas baigėsi, visgi labai norėjau prabėgti Klaipėdoje prie vasaros estrados organizuojamame eko bėgime, kuriame bėgau jau ketvirtus metus iš eilės. Šis bėgimas yra labai liberalus, nes jame galima bėgti tiek, kiek norisi (daugiausia maratoną) ir su kuo norisi. Tad šiame bėgime stengiuosi atiduoti duoklę savo partneriui, kuris visus metus bėga kartu su manimi per treniruotes, bet privilegiją dalyvauti varžybose turiu tik aš. Kaip ir kiekvienais metais, bėgome pusę maratono – 21km. Ir nors Džiakas paskutinę savaitę nesijautė labai gerai, nes turėjo virškinimo problemų, tačiau nuvykus į varžybų vietą, niekaip nepavyko jo įtikinti, kad gal šiais metais patenkinam mažesne distancija. Savame kailyje netveriantis kūnas man aiškiai rodė nusiteikimą bėgti visą užsibrėžtą distanciją. Išbėgome paskutiniai, kad nereikėtų trukdyti kitiems dalyviams, kurie bėga be augintinių. Tad pačioje pradžioje nebuvo lengva brautis kelią pro kelis šimtus bėgikų, vietomis susidarydavo kamščiai ir reikėdavo palūkuriuoti, kol vėl galėsime bėgti, tad pirmąjį kilometrą užtrukome ilgiau nei 8 min. Savo tempu pradėjome bėgti gal tik nuo 3 km, kai didžioji bėgikų masė buvo prasisklaidžiusi. Džiakas jautėsi labai gerai, diktuodamas stabilų tempą ir nerodydamas jokių nuovargio požymių. Temperatūra siekė apie 5°C, todėl tai buvo puikios sąlygos sibiriečiui. Esant tokiai temperatūrai, manau, būtume galėję bėgti ir kur kas ilgesnį atstumą, tačiau vandens atsargas tiek sau, tiek Džiakui buvau pasiruošęs tik pusei maratono. Todėl prabėgus numatytus 5 ratus nutariau sustoti. Ir nors partneris nelabai buvo patenkintas mano sprendimu, bet sutarėme, kad jei kitais metais bus tokios pat palankios oro sąlygos, bėgsime daugiau.
Iš viso distancijoje užtrukome 1 val 48 min ir 40 sek. Pernai šiame bėgime irgi subėgome panašiai - 1 val 48 min ir 10 sek.

2019/09/14

Ironman triatlonas, 3,8-180-42 km, Malbork, Lenkija, 2019-09-08

Malborko mieste vykstančios Ironman triatlono varžybos buvo pagrindinis šio sporto sezono akcentas. Rinkausi tarp dviejų to paties nuotolio varžybų Lenkijoje, bet visgi išsirinkau Malborką. Sprendimą nulėmė tai, jog varžybos vyko rugsėjo pradžioje, o tai yra metas, kuomet mano organizmas jaučiasi geriausiai. Taip pat ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir varžybų vieta, kuri siejasi ir su LDK istorija. Malborke stūkso XIV a. pastatyta Marienburgo pilis, kurioje buvo kalinamas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, o po Žalgirio mūšio, Marienburgo pilį buvo apgulusi LDK ir Lenkijos kariuomenė, nes būtent čia buvo pagrindinė Kryžiuočių ordino pilis.
Marienburgo pilis
Mano pasiruošimas šioms varžyboms buvo kryptingas ir visi šio sezono startai buvo orientuoti būtent į šį tikslą (galbūt išskyrus Kuršių marių plaukimą). Tačiau mano laiko resursai treniruotėms buvo labai riboti. Per savaitę treniruotėms galėdavau skirti 11-14 valandų, todėl turėjau rasti būdą, kaip optimaliai išnaudoti šias valandas, kad pasiruoščiau Ironman nuotoliui. Kai jau tirpo paskutinės treniruočių savaitės daugmaž galėjau suprasti į kokį distancijos įveikimo laiką galiu orientuotis. Geriausiai, ką galėjau padaryti, tai pabandyti įveikti distanciją šiek tiek greičiau nei per 11 valandų. Tai buvo tikslas, į kurį save nuteikinėjau.
Prieš priduodant dviratį į tranzito zoną
Nors paskutinės rugpjūčio dienos buvo karštos, bet kai atvykom į Lenkiją (šioje kelionėje mane lydėjo kolega ir bičiulis Tomas), mus pasitiko žvarbokas rudeniškas oras. Likus dienai iki varžybų visą dieną lijo ir temperatūra nesiekė 15 laipsnių. Labiausiai nerimavau dėl dviračių rungties, nes esant tokiai temperatūrai ir lietui labai svarbu tinkamai pasirinkti aprangą. Nors varžybų organizatoriai briefingą (kuris vyko po atviru dangumi) vedė be jokių lietsargių ir šiltesnių rūbų, taip, veikiausiai, mėgindami įpūsti kovinės dvasios, visgi daugumos dalyvių veiduose mačiau baimę ir nerimą. Likus valandai iki vidurnakčio, paskutinį kartą pakalbėjęs su šeima telefonu, atsiguliau ir gana greitai užmigau. Antrą valandą nakties prabudau ir pradėjau klausytis, kas vyksta už lango. Tyla. Vadinasi, lietus nustojo. Pasiėmiau telefoną ir pasitikrinau orų prognozes. Jos buvo pasikeitusios – rodė, kad lietus pirmoje dienos pusėje nebepranašaujama. Su palengvėjimu dar kartą pabandžiau panirti į miegą. Tos dvi valandos gana ilgai slinko: kartais užmigdavau, kartais prabusdavau. Bet kai 4 val. suskambo žadintuvas, jaučiausi, kad kažkiek pavyko pamiegoti. Šiek tiek krėtė lengvas drebulys, kuriam nesuteikiau didelės reikšmės, nes žinojau, kad kelio atgal nėra. Greitai ir tyloje susiruošę, 5 val. jau buvome prie tranzito zonos, kurioje laukė iš vakaro padėti „žirgai“. Paskutinį kartą patikrinau dviratį, susikroviau aprangą, kurios šįkart buvo neįprastai daug, ir išėjau ruoštis plaukimo startui. Lauke buvo 9 laipsniai, bet svarbiausia, kad lietus buvo nustojęs. Paskutinį kartą papozavimas prieš startą, atsisveikinau su Tomu ir stojau į savąjį mūšį.
 
Startas! Pasinėrus į Nogato upės vandenį dar buvo prieblanda, todėl bujai buvo vos matomi. Nusprendžiau sekti paskui priekyje plaukiančius dalyvius. Tai buvo teisingas sprendimas, nes gana greitai pamačiau bujų. Laukė 3,8 km (4 ratai). Stengiausi „įsėsti“ į kokią nors grupelę, kad nereikėtų plaukti vienam. Priekyje pamačiau 5-6 plaukikus ir nesibaigus pirmam ratui jau buvau kartu su jais. Jaučiau, kad tempas man buvo tinkamas, nereikėjo tinginiauti, bet ir nereikėjo atiduoti paskutinių jėgų. 
 
Mūšis prasidėjo (organizatorių foto)

Besibaigiant antram ratui, pavijom pirmuosius žmones, kuriuos jau lenkėm ratu. Šiek tiek pradėjo vėsti kojos ir likusią distanciją nuolat „matavau“ savo kūno temperatūrą, nes tranzito zonoje buvau pasilikęs bent tris aprangos komplektus tam, kad galėčiau išsirinkti tinkamą aprangą pagal savo „sušalimo“ laipsnį. Pirmą variantą – minti su trumpa apranga, iš karto atmečiau - kūnas vėso. Po 1 val. 3 min ir 32 sek. lipu iš vandens (17-a vieta po plaukimo) ir bėgu į tranzitinę zoną. Pasiimu maišą su savo numeriu ir įbėgu į persirengimo palapinę. Paskui mane įbėga savanoris ir lenkiškai duoda suprasti, kad pataikiau į moterų palapinę. Galiausiai, įbėgęs į vyrų palapinę, suprantu, kad pasiėmiau bėgimo aprangos maišą, o ne dviračių, tada vėl bėgu atgal ir pasiimu reikiamą maišą. Su visais tokiais palakstymais tranzite užtrunku net 5 min ir tik tada užsėdu ant dviračio.

Prieš akis - 180 km
Laukė ilga 180 km kelionė. Užsėdęs ant dviračio sukertu batonėlį ir užgulęs vairą bandau atrasti ritmą. Bendra savijauta buvo gera, tik kojų raumenys vis dar buvo sustingę po plaukimo. Vyliausi, kad greitai sušilsiu ir galėsiu stipriau sukti pedalus. Dviračių trasą sudarė 4 ratai po 45 km, kuri driekėsi lyguma, tačiau nors buvo ankstus rytas, jautėsi nuo jūros pučiantis vėjas, kuris įdienojus turėjo dar labiau sustiprėti. Šioje rungtyje turėjau dirbti daugiau galva nei kūnu: tolygiai maitintis ir nevažiuoti didesniu nei 32 km/h vidutiniu greičiu, nes vėliau maratone už tai tektų sumokėti savąją kainą. Pirmąjį ratą įveikiau per 1:26:23 (31 km/h vid.). Šiek tiek lėčiau nei tikėjausi, bet vyliausi, kad antrame rate truputį padidinsiu tempą. Visgi tam nebuvo lemta išsipildyti, kojų raumenys vis dar buvo apstingę ir niekaip negalėjau sušilti. Be to, pradėjo lyti lietus ir kilti vėjas. Tad stengiausi išlaikyti bent jau panašų tempą. Baigiantis antram ratui didžiulis dalyvių srautas pasipylė į trasą. Supratau, kad tai trejomis valandomis vėliau startavę pusės Ironman distancijos dalyviai. Tuo metu paklausiau savęs, ar norėčiau apsikeisti su jais vietomis? Ir kiek pačiam buvo netikėta išgirsti viduje nuskambėjusį atsakymą, kad "ne – esu ten, kur ir turiu būti". Visu savo kūnu ir protu buvau susitelkęs būtent į Ironman distanciją ir į jokią kitą. Antrąjį ratą įveikiau labai panašiu tempu kaip ir pirmąjį - 1:27:12 (31 km/h vid.). Trečiajame rate jau turėjo prasidėti tikrasis Ironman’as. Organizmas tuo metu jau keturias valandas buvo trasoje ir turėjo aplankyti pirmieji nuovargio požymiai. Buvo aišku, kad 32 km/h vidutinį greitį šiandien tikrai nepadarysiu, todėl stengiausi, kad tempas bent jau pernelyg nekristų. Trečiajame rate nuotaiką pakėlė vienas iš varžybų dalyvių, kuris pravažiuodamas sako:
In the beggining it was ok, but now it is not so good“ (pradžioje viskas buvo gerai, bet dabar ne visai“). 
 
Apie kažką labai susimąstęs :)
Tarsi nieko ypatingo nepasakė, bet ta neginčijama tiesa, kad jei pradžioje jautiesi gerai, dar nežinia, kaip bus įveikus daugiau nei pusę distancijos, prajuokino mus abu. Trečiasis ratas pasidavė per 1:29:38 (30 km/h vid.). Paskutiniame rate reikėjo jau truputį pakentėti, ypatingai minant prieš vėją, kuris su kiekvienu ratu vis labiau stiprėjo. Paskutinis ratas buvo lėčiausias 1:31:38 ir, pagaliau, po 5 val 55 min pasiekiau žemę. Sunkiausia rungtis liko praeityje.

Įbėgau į tranzitinę zoną, pėdos buvo aptirpusios, todėl jaučiausi kaip ne su savo kojomis. Antrajame tranzite užtrukau trumpiau, susimojuoju su Tomu ir išbėgu į maratono trasą. Turėjau būtinai stoti į tualetą, nes buvau persipildęs skysčiais. Bėgimo trasą sudarė 6 ratai po 7 km, kurie driekėsi parku ir palei Marienburgo pilies sienas. Rate buvo net trys maitinimo punktai, kuriuose maisto ir gėrimų pasirinkimas buvo tikrai gausus. Mano tikslas buvo pabandyti išlaikyti 6 min/km vidutinį tempą. Šio plano pavyko laikytis pirmoje distancijos dalyje (po pusės maratono laikrodis rodė 2 val 2 min), bet maždaug nuo 25 km jau pradėjo „sėsti“ baterijos. Įdomiausia, kad viduje dar jaučiausi pakankamai gerai, skrandis stebėtinai irgi gerai laikėsi, tačiau nebelaikė keturgalviai raumenys. Žingsnis labai sutrumpėjo ir tapo skausmingas. 

Bėgimo trasa driekėsi pilies pašonėje

Kai įveikiau keturis ratus, patikėjau, kad įveiksiu ir visą distanciją. Buvo likę dar 14 km ir šį atstumą pradėjau matuoti tomis vietomis, kur bėgu namuose. „Dabar nubėgsiu iki Palangos plento, ten apsisuksiu ir bėgsiu iki ežero. Ten bus jau 8 km, o tada dar padarysiu kilpą ir laukais grįšiu į namus“, - mintimis perkėlęs save į namus ir pažįstamas bėgimo trasas išgyvenau paskutiniuosius kilometrus. Paskutinis ratas buvo labai sunkus, bet kai išbėgau iš parko ir pamačiau pilį (žyminčią, kad liko bėgti ne daugiau kaip du kilometrai), gerklę užspaudė emocija. Likus keliems šimtams metrų Tomas paduoda trispalvę ir finišuoju Malborko pilyje. 11 val 23 min ir 19 sek. - tiek truko mano šiandienos mūšis (maratoną subėgau per 4 val 15 min). Iš 289 dalyvių finišavau 98-as.
Finišas!
Ir nors iki tikslo kiek pritrūko, tačiau jokio liūdesio nejaučiau, Įsisėdus į automobilį ir grįžtant atgal į viešbutį galvojau apie šiltą dušą, lovą, šeimą, namus. Viskas išsigrynino ir nebeliko vietos mintims, kuriose tariamai egzistuoja laimė. Pilnatvę jutau čia ir dabar. 
Nuotraukų autorius Tomas Borisas 

2019/08/06

Pusės Ironman triatlonas, 1,9-90-21 km, Girdžiai, 2019-08-04

Girdžiai – visiškai naujas vardas triatlono žemėlapyje. Registruodamasis į šias varžybas net nežinojau, kur yra šis kaimelis. Tačiau čia ir yra visas varžybų žavesys, kad jos suteikia galimybę pakeliauti ir pabuvoti tokiose vietose, kuriose niekada iki tol nesu buvęs. Jau nekalbant apie kitus patyrimus. Į šias varžybas užsiregistravau dar balandžio mėnesį. Labai norėjau jose sudalyvauti, nes tai vienintelės pusės Ironman nuotolio varžybos, kurios šiais metais vyko Lietuvoje. Po paskutiniojo plaukimo per Kuršių marias truputį „iškritau“ iš įprasto ritmo ir gyvenau pusiau atostogų rėžimu. Tiesa, likus savaitei iki varžybų nusprendžiau pasitikrinti savo jėgas ir myniau 260 km iš Klaipėdos į Panevėžį. Šis pasivažinėjimas buvo nelengvas dėl labai stipraus priešpriešinio vėjo, kurį gavau tą dieną. Truputį nerimavau, jog nespėsiu per savaitę atsistatyti, tačiau po kelių dienų jau jaučiausi geriau ir pradėjau laukti dar vieno iššūkio. Buvo įdomu, ar dar vis sugebėsiu šią distanciją įveikti per 5 val. Jausmai bandė mane įtikinti, kad tuo net nereikia abejoti, nes per visus sportavimo metus buvo vos vienas kartas, kuomet ekstremaliomis oro sąlygomis užtrukau ilgiau nei 5 val. Tačiau protas bandė priminti, kad šiuo metu mano treniruočių valandų skaičius neviršija net 14 valandų per savaitę.
Su žmona iš namų išjudėjome 6 val ryte, lauke rodė vos 8,5 °C  šilumos, bet sinoptikai pranašavo, kad dieną sušils iki 19 °C (kaip vėliau paaiškėjo, taip ir buvo). Prieš 8 val. ryto jau buvome starto vietoje. Turėjau lygiai valandą susiruošti iki starto. Tranzito zona buvo dainų slėnyje, tad kai visi „bolidai“ jau buvo sustatyti, vaizdas iš tiesų buvo pakylėtas. 
Plaukimo rungtį sudarė vienas 1,9 km ratas. Startas buvo iš vandens, šįkart užsiėmiau šoninę poziciją, nes pirmas bujus buvo pakankamai toli, tad numačiau, kad spėsiu apiplaukti masę dar iki priplaukiant prie pirmojo bujaus ir nepatekti į grūstį. Taip ir buvo. Plaukime kėliau sau užduotį išnaudoti kiek galima mažiau jėgų, todėl stengiausi „įsitaisyti“ grupelėje, kurios tempas būtų daugmaž panašus į mano. Tai pavyko padaryti tik įveikus maždaug pusę distancijos, kai priplaukiau prie lyderių grupelės. Čia buvo ir Marijus Butrimavičius, ir Laurynas Mykolaitis, ir Tautvydas Barštys. Įsitaisiau grupelės kojūgalyje ir supratau, kad turiu čia ir būti. Bandymas lįsti į grupelės priekį ir diktuoti tempą, man būtų išnaudojęs daug bereikalingos energijos, nes puikiai suvokiau, kad nepraėjus nei 10 min, šie vyrai mane vis tiek būtų pagavę dviračių rungtyje. Plaukimo rungtyje užtrunku 31 min 58 sek. ir penktas lipu iš vandens.
Po ilgo tranzito (apie 300 m) sėdu ant dviračio ir išskubu į trasą. Laukė ilgi 92 kilometrai, todėl stengiausi pačioje pradžioje minti kiek atsargiau ir nors tempas nebuvo greitas, visgi jaučiausi pakankamai sunkiai. Varžovai lėkė vienas po kito, o tai irgi nepridėjo pasitikėjimo ir taip silpniausioje rungtyje. Prieš varžybas planavau važiuoti 34 km/h vidutiniu greičiu, tačiau trasoje palaikiau vos daugiau nei 32 km/h. Guodė tik tai, kad tempas visos distancijos metu išliko stabilus, bet visgi jis buvo pernelyg lėtas, norint bendroje distancijoje išlipti iš penkių valandų. Nuo dviračio nulipau po 2 val 49 min, o bendrai trasoje jau buvau beveik 3 val 17 min. Tai reiškia, kad reikėtų bėgti greičiau nei po 5 min, kad pasiekčiau savo užsibrėžtą tikslą.
Bėgimo rungtį sudarė 7 ratai po 3 km, kuri driekėsi gan nykia vietove – žvirkeliais ir plentu. Buvo tik nedidelė atkarpos dalis, prie maitinimo punkto, kur matydavosi žmonės. Jaučiausi palyginus gerai, tačiau kojos buvo sunkios ir net pačioje bėgimo pradžioje nelengvai sekėsi palaikyti tempą po 5 min. Visgi tikėjausi, kad raumuo „išlaisvės“, tačiau po 12 km bėgimo, supratau, kad šiandien turiu priimti pralaimėjimą prieš save ir tiesiog ramiai pabaigti varžybas. Be to, energijos ištekliai jau buvo išnaudoti, gana skurdokas maitinimo punktas nelabai leido tų energijos išteklių ir papildyti, gerai, kad su savimi buvau pasiėmęs geliuką ir magnį, kurie man ir padėjo ištempti visą likusią distanciją. Paskutinius du ratus jau reikėjo pakentėti ir po 5 val 17 min 31 sek. pasiekiau finišą. Bėgimo distancijoje (kuri buvo kiek ilgesnė - 22 km) užtrukau 1 val 53 min. Tai yra mano prasčiausias laikas iš visų dvylikos iki tol įveiktų pusės Ironman distancijų. Bendroje įskaitoje finišavau 31-as iš 92 dalyvių. Jaučiausi nusivylęs šiuo rezultatu, tačiau tai bus gera paskata pabandyti atrasti daugiau laiko savo dienotvarkėje dviračio treniruotėms, nes ši rungtis pastaruoju metu kiša koją geresniems pasirodymams. 
Pabaigai norėčiau pasidalinti žmonos nugirstu pokalbiu šalia trasos.
Prieina prie senuko iš bažnytėlės gal kaimynė ar jaunystės laikų draugė, klausia:
- Vincuk, ko bažnytėlie nebuvà?
Diedukas rimtu veidu linkteli, sako:
- Negalėjau plaukimo praleisti. Žiūrėjau visą laiką.
Močiutė:
- O tai kaip any čia plauki?
- Nu su baidariem, ka tu nieka nežinà...

Daugumos nuotraukų autorius Rokas Lukoševičius.




2019/07/15

Kuršių marių plaukimo maratonas, 10 km, Kintai, 2019-07-13

Kai pernai nuvažiavau į Kintus pasižiūrėti 10 km plaukimo dalyvių finišo, supratau, kad kitais metais čia sugrįšiu, tik šįkart kaip dalyvis. Šis plaukimas buvo vienas iš pagrindinių šių metų startų, kuriame būtinai norėjau sudalyvauti. Tiesa, paskutines dvi savaites iki plaukimo subjuro orai, kuomet temperatūra nukrito žemiau 15 laipsnių ir pūtė stiprūs vėjai, sugebėję nuskandinti ir istorinį kurėną. Likus kelioms dienoms iki plaukimo dar abejojau dėl savo dalyvavimo, nes visos marios putojo nuo bangų. Visgi varžybų išvakarėse nurimo vėjas ir išlindo senai matyta saulė. Supratau, kad turiu plaukti.
9 val ryte jau buvau Ventainėje, kur vyko dalyvių akreditacija ir varžybų dalyvių susirinkimas. Iki tos akimirkos dar nebuvo aišku iš kurio kranto startuosim, nes plaukimo kryptis turėjo priklausyti nuo vyraujančio vėjo krypties. Nebuvo aišku net kada startuosim, nes plaukimo pradžios laiką taip pat diktavo vėjas. Susirinkimo metu paaiškėjo, kad visgi plauksim iš Kintų į Lydumo ragą, esantį Neringos pusėje, o startuosim 11 valandą.

Su ištikimiausia palaikymo komanda:)
Pradėjome ruoštis startui. Džiugu buvo matyti nemažai pažįstamų veidų iš triatlono trasų. Turbūt nieko nuostabaus, nes triatlonas suteikia universalumo ir atsiranda kur kas daugiau galimybių išmėginti savo jėgas skirtingose varžybose. Dar praeitais metais, kai stebėjau plaukimą, supratau, kad reikia turėti lydinčią motorinę valtį ar burlaivį, kad padėtų su maisto daviniu ir orientuotis plaukimo metu, nes kolegos, kurie plaukė praeitais metais, minėjo, kad bujai buvo išdėlioti labai toli vienas nuo kito. Šioje palydoje maloniai sutiko pabūti vaikystės draugas Vytautas su savo tėvuku, kurie nors ir būdami panevėžiečiai, bet savaitgalius dažnai praleidžia mariose, buriuodami ir būdami su gamta.Tad jų burlaivis "Joana" jau laukė Kintų uoste.
 
Prieš startą apkabinu žmoną, dar pajuokaujam, kad lauks parplaukiant balta puta ir pasineriu į vėsų marių vandenį (16 laipsnių). Dar būdamas vandenyje kurį laiką gaudau išsiliejusius endorfinus į smegenis. Neįtikėtina, kad tai, ko ilgai laukiau ištisus metus, dabar jau vyksta! Nuslūgus euforijai pamačiau, kad šalia plaukia ir Algirdas, kuriam šios marios yra puikiai pažįstamos. Algirdas dar kovo mėnesį pradėjo plaukioti mariose ir ruoštis šiam plaukimui. Akimis pradėjau ieškoti lydinčio burlaivio, nes man buvo tą lengviau padaryti nei jiems, sėdint laive ir bandant suprasti, kuris iš tų dvidešimties plaukikų esu būtent aš. Gana greitai atrandam vieni kitus, susimojuojam rankomis, belieka nesiblaškyti ir plaukti. 
Burlaivis "Joana"
 
Kol kas viskas ėjosi puikiai, priekyje mačiau Rugilę (mūsų klubo narę, kurios plaukimo gebėjimai yra įspūdingi!) ir jos mamą, kuri lydėjo dukrą su baidare. Tad orientuotis buvo labai paprasta, tiesiog pakėlus galvą pamatydavau baidarę ir plaukdavau toliau. Po 45 minučių priplaukiu prie lydinčio burlaivio pirmam pasimaitinimui. O mariose tai padaryti nėra paprasta, t. y. nei pasiimti maisto nei pasimaitinti, siūbuojant bangoms, kurios tuo metu dar nebuvo didelės, sukertu bananą ir plaukiu toliau. Šis pasimaitinimas man buvo reikalingas tam, kad neprarasčiau greičio, tačiau „praradau“ baidarę, nes Rugilė per tą laiką gana stipriai nuplaukė į priekį. Algirdas taip pat jau buvo atsilikęs, tad toliau tęsiau plaukimą vienas. 
Rugilė ir jos mama rodo kelią
Po pirmos plaukimo valandos pradėjo kilti vėjas ir bangos. Prasidėjo tikrasis marių plaukimas. Marių bangos yra apgaulingos, tai nėra okeaninės bangos, ant kurių galima „lipti“ ir kilti bei leistis žemyn. Marių bangos yra trumpos ir greitai lūžtančios, tad norint nebūti „suplaktam“, reikia jas „pramušti“, padaryti įkvėpimą ir laukti kitos bangos. Tolumoje pamatau laivą, pagal nuplauktą laiką, suprantu, kad tai yra organizatorių laivas - Germanika, žymintis 5 km ribą. Jame reikėjo „prisiduoti“, t. y. pasakyti savo varžybų numerį. Ten pat buvo gera proga pasimaitinti, suvalgiau geliuką, užsigėriau ir žvilgterėjau į laikrodį, kuris rodė 1 val 33 min, o tai reiškė, kad 3 minutėmis atsilikinėjau nuo savo grafiko. 
5 km įveikti
 
Dar kartą mečiau žvilgsnį į įsisiūbuojančias marias ir supratau, kad šiandien jas perplaukti per 3 valandas bus labai labai sunku. Visgi bandau neprarasti ūpo ir šturmuoju bangas. Subangavus marioms labai daug laiko prarasdavau besižvalgydamas bujų. Orientuotis atvirame vandenyje man nėra naujiena, tačiau, bujai buvo pakankamai toli, o pakėlus galvą, matydavosi tik bangos, tad dažnai stodavau, paplaukdavau brastu ir tik tada, kai pamatydavau tolumoje tašką, vėl tęsdavau plaukimą. Po 2 val 15 min, pagal išankstinį planą, stoju jau paskutiniam pasimaitinimui. 
 
Marių bangos..
Vytautas paduoda geliuką, gėrimą ir vėl neriu į vandenį. Neringos kopos vis labiau ryškėja, bet suprantu, kad po 3 val kojomis tikrai nepaliesiu kranto. Stengiuosi nesiblaškyti ir toliau plaukti taip, kaip galiu geriausiai. Jaučiu, kad nuo vėsaus vandens truputį pradeda traukti kairę koją. Mane tai šiek tiek nustebina, nes įprastai per treniruotes to nebūna. Daugiau krūvio stengiuosi perimti dešine koja, kairę palikdamas tik tam, kad ji palaikytų kūno balansą. Artėjant link Neringos padidėja laivų srautas link Nidos, tačiau jaučiausi visiškai saugus, nes mano palaikymo komanda burlaivyje greitai reaguodavo į situaciją ir pasaugodavo nuo kitų laivų.
 
Kur tas bujus?

Galiausiai, priplaukiu priešpaskutinį bujų ir sustoju, nes nebesuprantu, kur plaukti. Laimei, Vytautas šūkteli iš laivo ir parodo ranka kryptį. Dabar ir aš jau pamatau tolumoje taškelį, į kurį turiu plaukti. 

Čia marios jau darosi ramesnės, nes šiaurės vakarų vėją užstoja didingos Neringos kopos. Priplaukęs prie paskutinio bujaus toliau sprendžiu rebusą, kur link turiu plaukti, bet išgirdęs šūksnius nuo prisišvartavusio laivo, suprantu, kur finišas jau ranka pasiekiamas. Priplaukiu, paliečiu laivą ir pagaliau kojomis paliečiu krantą. Šiek tiek kūnas siūbuoja ir nėra taip paprasta išsilaikyti ant kojų, bet vestibuliarinis aparatas greitai viską sustato į vietas. Distancijoje užtrukau 3 val 26 min (žmona sakė, kad atplaukiau 8-as). Lipu į laivą, kuriame be greitesnių kolegų dar laukė sriuba su sumuštiniais ir kava. Tikra palaima. 
Palaima...
Jau grįžtant atgal laivu į Kintus žvelgiau į marias, kurioms jaučiau dar didesnę pagarbą nei iki tol. Šiandien marių dievai mane priėmė ir leido jas perplaukti, tačiau taip pat gavau iš jų labai aiškią žinią – marios yra visai kitas žvėris nei įprastas ežeras. Jei jos leidžia – gali jomis plaukti, tačiau jei užsirūstina – tampi tik menkas šapelis prieš jas. Arba, kaip sako Arlandas (šių varžybų organizatorius) - „Marios, kaip Moterys. Gali žinoti, kaip viskas prasideda, bet niekada nežinosi, kaip baigsis.“ :)
O aš savo Moterį apkabinau jau kitame krante, kuriame ji ištvermingai laukė visą dieną, grįžtančio su balta puta. Čia buvo ir Giedrius su šeima, kurie labai nustebino savo buvimu.
 

2019/07/11

Lietuvos triatlono čempionatas, 1,5 - 40 -10 km, Trakai, 2019-07-07

Likus savaitei iki Trakų triatlono stengiausi skirti daugiau laiko poilsiui ir pamiegoti bent po 7 valandas per parą. Šįkart į varžybas vykau su visai kitokiu nusiteikimu nei į Šilalės triatloną. Jaučiausi ir kur kas labiau pasitreniravęs, ir pailsėjęs, ir su kovine nuotaika, kurios jau senokai nebejaučiau. Trakuose šiais metais vyko šalies triatlono čempionatas, tad žinojau, kad susirinks patys stipriausi varžovai. Bet didžiausias mano varžovas buvau aš pats ir kėliau sau tikslą distanciją įveikti greičiau nei per 2 val 30 minučių.  Trakų triatlono trasoje tai nėra jau toks lengvas uždavinys (per 40 km dviračių trasos kilometrų gaunasi 400 m sukilimo).
Į varžybas atvykau likus dienai iki starto. Pasiėmiau startinį paketą, nuėjau į briefingą, pabendravau su kolegomis. Trakai yra kibinų sostinė, tad susidūriau su problema, jog neradau vietos kur pavalgyti makaronų, kuriuos įprastai valgau varžybų išvakarėse. Atrodo, smulkmena, bet tai šiek tiek išmušė iš vėžių, bet po to nutariau nesierzinti, guosdamas save, kad čia ne Ironman distancija, tad pasitenkinau iš prekybos centro užpilamais makaronais.

Tiek naktį, tiek varžybų rytą pliaupė lietus, tad apsivilkęs neperšlampamą striukę patraukiau į varžybų vietą. Startas turėjo būti duotas ganėtinai anksti – 7.30, tad ilgai nelaukęs pradėjau ruoštis.
Nepaisant vėsesnės savaitės, Galvės ežeras iš vakaro siekė beveik 21°C . Ryte galbūt kokiu laipsniu vanduo buvo vėsesnis, bet iš esmės tai nekėlė jokio diskomforto. Šįkart nusprendžiau nedaryti ilgo apšilimo, padariau keletą pagreitėjimų ir stojau į startą. Plaukimo starte pavyko užsiimti gana patogią poziciją, todėl išvengiau grūsties ir jau po pirmo posūkio, atitrūkau nuo masės ir galėjau lengvai sukti rankas. Greitai susidarė penkių žmonių grupelė, kurioje buvo Gytis Junevičius ir Laurynas Mykolaitis, kitų - nepažinau. Plaukimo tempas man buvo labai komfortiškas ir galbūt kiek lėtesnis nei iš tiesų galėjau plaukti, bet nusprendžiau patausoti jėgas dviračių rungčiai, kuriai pastaruoju metu skiriu mažiausiai dėmesio. Bestrateguodamas tolesnę galimą varžybų eigą, pajaučiau, jog pradedu bijoti artimiausios rungties. Įveikę du ratus po 750 m lipame iš vandens. Plaukimo rungtyje užtrukau 24 min 34 sek. (12-as laikas). 

Tranzito zonoje užtrukau mažiau nei minutę ir gana greitai užsėdu ant dviračio. Nenuvažiavus nei kilometro iš nugaros privažiuoja Gytis ir Laurynas. „Va, dabar laikyk kardaną“, - pagalvojau. Prisijungiu prie šio tandemo ir bandau laikytis. Galiu pasakyti, kad tai buvo labai labai sunku. Tos stačios įkalnės, kuomet Gytis, atrodytų, su minimaliomis pastangomis „užliuoksėdavo“ į viršūnę, išeikvodavo labai daug jėgų. O tada mano bendravardis užguldavo vairą leidžiantis nuo įkalnių žemyn. Bandydavau bent trumpam atgauti kvapą, bet dangus maišėsi su žeme. Apie prisidėjimą prie bendro darbo nebuvo nė kalbos, nes jei būčiau išėjęs į priekį, tiesiog stipriai būčiau numušęs grupelės tempą. Tad nusprendžiau laikytis tiek, kiek pavyks. Mintyse sau kartodavau - „išgyvenk dar kilometrą, dar kilometrą...“ Tokių kilometrų išgyvenau beveik devyniolika, bet baigiantis pirmam ratui, kai šturmavome paskutinę įkalnę, nebegalėjau išlaikyti diktuojamo tempo ir buvau priverstas atsilikti.

 
Po truputį atgavau kvėpavimą ir nusprendžiau pernelyg nesiplėšyti, mindamas vienas, o palaukti iš galo atvažiuojančio „traukinio“, kurį sudarė 6-7 žmonės. Po pirmojo rato buvau 8-oje pozicijoje. Likus maždaug 8 km iki finišo ši grupelė prie manęs priartėjo ir pradėjome važiuoti kartu. Ir nors paskutinėje įkalnėje (vėl toje pačioje, kaip ir pirmame rate) grupelė skilo į dvi dalis ir per nelemtą nesusipratimą likau antroje grupelėje. Pernelyg dėl to nesukau galvos, nes liko važiuoti ne daugiau kaip porą kilometrų. Dviračių rungtyje užtrukau 1 val 10 min 16 sek. ir į bėgimo trasą išbėgau, būdamas 16-oje pozicijoje.

Išbėgęs į paskutiniąją rungtį truputį atsikvėpiau, nes sunkiausia rungtis jau buvo likusi praeityje. Laukė keturi ratai po 2,5 km kalvotomis Trakų gatvėmis ir ežero pakrante. Nepaisant to, kad dviračių rungtis iš manęs atėmė nemažai jėgų, kojos nebuvo labai “užkaltos” ir galėjau palaikyti kilometro tempą po 4.30. Skambant bažnyčios varpams ir lyjant lietui bei su dideliu savanorių palaikymu, kurie, nors ir buvo permirkę, bet ištikimai dirbo savo darbą, įveikinėjau ratas po rato. Pavyko išlaikyti gana stabilų tempą ir gal tik paskutiniame rate jau truputį „sėdau“, ko pasekoje, praleidau į priekį porą varžovų. Finišavau per 2 val 22 min 5 sek. (bėgimo laikas - 45 min 33 sek.) ir vargais negalais įsispraudžiau į pirmąjį dvidešimtuką, finišuodamas 19-oje pozicijoje (iš 125 finišavusių dalyvių).
Įvertinus savo dabartines galimybes, džiaugiuosi šiuo rezultatu, tačiau taip pat pripažįstu, kad aplinkybės susidėliojo tinkamai, nes be Lauryno ir Gyčio titaniško darbo dviračių rungtyje, vargu, ar būčiau pasiekęs šį rezultatą. Šiose varžybose pravertė ir turima patirtis, nes taktiškai, manau, padariau viską gerai plaukimo rungtyje, kas leido išsaugoti daugiau jėgų kitose rungtyse.
Augusto Didžgalvio fotografija

2019/06/04

Impuls plaukimas, 2019-05-31, Klaipėda

Tradiciškai paskutinę pavasario dieną Klaipėdos Impuls sporto klube buvo organizuojamas 24 val. plaukimas. Šio plaukimo esmė yra gana paprasta – per parą laiko varžybų dalyviai varžosi kas daugiau nuplauks. Šiame plaukime planavau pasidaryti pirmąją rimtesnę repeticiją prieš Kuršių marių plaukimo maratoną (10 km), kuris vyks liepos viduryje. Planavau plaukti ištisines 3 val., nes būtent tiek laiko planuoju užtrukti, plaukdamas 10 km. 
Pasiruošimas

Bet organizatoriai man neleido to padaryti, nes šių metų plaukimo taisyklėse buvo padarytas vienas esminis pakeitimas – buvo galima daugiausiai plaukti 2 val. be sustojimo ir mažiausiai valandą daryti pertrauką. Tai šiek tiek nuliūdino, bet suprantu, kad taisyklės yra taisyklės. Jos visiems vienodos. Nusprendžiau plaukti 2 val. ir daugiau nebetęsti plaukimo. Nenorėjau ilsėtis valandą ir po to vėl plaukti valandą, nes tokia treniruotė jau praranda prasmę. O plaukti daugiau nei 3 val. tikrai neplanavau, nes atsistatymas po tokio plaukimo šiek tiek užtrunka, o apmažinti apsukas treniruotėse, kurių ir taip nėra daug, nesinorėjo.
Taigi 14 val pasinėriau į Impuls baseino vandenį. Pirminis įspūdis buvo keistas, nes visada plaukioju 50 m baseine, todėl baseinas atrodė neįprastai trumpas. Bet tai gerai, nes plaukimo greitis trumpesniame baseine visada yra greitesnis nei ilgame. Be manęs takelyje buvo dar trys plaukikai, kuriuos reikėjo gan dažnai lenkti, tačiau tai nekėlė didelio diskomforto, nes visi tolerantiškai pasitraukdavo posūkiuose. Planas buvo plaukti 4 km, po to trumpam stabtelėti ir atsigerti. 

Trumpas atokvėpis
Per pirmąją valandą nuplaukiau 3,6 km. Buvo įdomu, kiek laikrodis parodys po 3,8 km, t.y. Ironman plaukimo distancijos. Matomi skaičiai visai optimistiškai nuteikė - 1 val 3 min. Antrąją valandą tempas truputį krito, bet labai ir „nesiguldžiau“, siekdamas išlaikyti pastovų tempą. Stengiausi priminti sau, kad tai tik treniruotė. Po 5 km laikrodis rodė 1 val 25 min ir tai mane visiškai tenkino. Tolesnis plaukimas buvo ramus ir 2 val užbaigiau su 7100 m. Taigi antrąją valandą nuplaukiau 100 m mažiau nei pirmąją. 
Lygiai 2 valandos ir organizatoriai krapšto iš vandens :)

Kai išlipau iš vandens ir trumpai šnektelėjome su vienu iš organizatoriumi Martynu, jis paklausė, ar neplanuoju pailsėti ir toliau tęsti savo plaukimą. Akimirką suabejojau, nes atrodė, kad turiu pakankamai jėgų plaukti didesnį atstumą, bet save susistabdžiau. Ir grįždamas į namus visgi džiaugiausi dėl savo sprendimo, nes 2 val. buvo optimali treniruotė, kuri manęs neišsekino. Jei būčiau plaukęs ilgiau, kurį laiką dar tikrai būčiau jautęs pasekmės.