2018/11/20

EKO pusmaratonis, Klaipėda, 2018-11-03

Jau trečius metus iš eilės sportinį sezoną palydžiu Klaipėdoje vykstančiame EKO bėgime, kuris kiekvienais metais yra organizuojamas  prie vasaros estrados esančiame miške. Šis bėgimas pasižymi lengva ir ne varžybine atmosfera. Galbūt todėl, kad bėgama tiek, kiek norima ir nėra įprastinio varžymosi nei su varžovais, nei su pačiu savimi. Šis bėgimas patrauklus dar ir tuo, kad galima bėgti su šunimi. Kadangi Džiakas yra  nuolatinis mano treniruočių partneris, todėl bent kartą per metus pasitikrinti jėgas ne treniruočių aplinkoje taip pat būna į naudą mums abiems. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šiais, bėgome pusmaratonį (21 km), kurio metu nei sau, nei šuniui nekėliau jokių sportinių tikslų. Šiame bėgime su visais šuniškais "reikalais" užtrukome 1 val 48 min 10 sek., vidutiniškai kilometrą įveikdami po 5 min 14 sek.

Nuotraukos autorius Asta Za
Tikslai buvo kiek kitokie, visų pirma, toks bėgimas yra puikus socializacijos iššūkis šuniui, kai aplinkui yra daugybė žmonių. Tai taip pat gera proga pasitikrinti, ką išmokome per treniruotes ir kur dar reikėtų patobulėti.  Reikia pastebėti, kad Džiakas labai patobulėjo koncentracijos atžvilgiu bėgimo metu, praktiškai nereaguodamas į supančią aplinką, jei tai yra žmonės, tačiau vis dar nepavyksta nekreipti dėmesio į šunis ar kitus gyvūnus, pasitaikančius kelyje.
Trasoje sutikti žmonės dažniausiai reaguoja labai teigiamai, tačiau kartais sulaukiu ir komentarų, kurie galbūt juokais, o galbūt rimtai teigia, kad kankinu šunį. Galiu nuraminti, kad šuns tikrai nekankinu. Mes namuose turime dar vieną šunį, kuris tikrai nėra sutvertas tokiems bėgimams, todėl jei jį versčiau bėgti, tada tai būtų neabejotinai šuns kankinimas. Džiako prigimtis ir veislės paskirtis nuo seno buvo visai kitokia. Jo protėviai temdavo roges, todėl haskių genuose yra užprogramuotas bėgimas. Džiakas yra treniruotas šuo, kuris per savaitę nubėga nuo 30 iki 80 km. "Pavargęs haskis yra laimingas haskis" - turbūt geriausiai šią veislę apibūdinantis posakis.
Kitas dažnas klausimas, kurį girdžiu trasoje - "Ar šuo galėtų nubėgti ir didesnį atstumą nei 21 km?". Be jokios abejonės. Džiakas yra įveikęs kur kas didesnį atstumą, tačiau tam reikalingos vėsesnės oro sąlygos. Šiluma, ar, tuo labiau - karštis nėra šio šuns draugas. Aliaskoje ir Skandinavijoje yra organizuojamos šunų kinkinių lenktynės, kurių metu rogių šunys įveikia net 1000 mylių.

2018/10/21

Žygis pėsčiomis, Klaipėda - Ventės ragas - Klaipėda, 2018-10-12(14)

Ar jums nebūna taip, kad kai esate susikoncentravę į kažkokį tikslą ir negalite nuo jo atsitraukti, aplanko mintis, kad „kai visa tai pasibaigs, tada aš darysiu tai ir tai“? Man būna. Ypatingai kai ruošiuosi varžyboms ir dienotvarkė būna gana suspausta bei kitoms veiklos nebelabai lieka laiko. Ir vėlgi, ar jums nebūna taip, kad kai galiausiai tikslas būna pasiektas ir atsiranda daugiau laisvo laiko, jį užpildote kitomis (ne visada prasmingomis veiklomis), o visi prieš tai buvę sumanymai lieka užmarštyje? Man būna. Tačiau šiais metais nutariau tai pakeisti ir įgyvendinti seniai įsivardintą norą – pakeliauti pėsčiomis po rudeninę Lietuvos gamtą. 
I diena, Klaipėda - Svencelė, 21 km
Kadangi sinoptikai pranašavo gražų ir neįprastai šiltą savaitgalį, nutariau startuoti spalio 12 d. (penktadienį). Susikrovęs visą mantą į kuprinę ir kartu pasiėmęs savo partnerį – šunį, paprašiau žmonos, kad nuvežtų mane į Klaipėdos pakraštį, kur palei Vilhelmo kanalą norėjau pradėti žygį. Norėtųsi pateikti šiek tiek istorijos apie šį kanalą, kuris buvo iškastas 1863–1873 metais ir tiesiogiai sujungė Klaipėdos uostą ir Miniją, o per ją ir su Nemunu. Tuo metu šis kanalas sutrumpino vandens kelią iš Nemuno į Klaipėdą bei padėdavo laivams išvengti audrų, kildavusių Kuršių mariose. Įdomu, jog po Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870-1871), Prancūzijai pralaimėjus, paspartinti kanalo kasimo darbams nuo 1870 m. buvo atsiųsta apie 700 prancūzų belaisvių. Karybos dvasia iki šiol yra išlikusi, nes kanalas eina palei Dragūnų batalioną, todėl dalis teritorijos yra aptverta šlagbaumais ir einant mišku yra nemažai įspėjamųjų ženklų, žyminčių pavojingas teritorijas. Aplinkui buvo girdėti pratybų šūviai, kurie didelio jaukumo nesuteikė.
Kadaise buvęs tiltas per Vilhelmo kanalą

Mūsų žygis palei šį kanalą tęsėsi apie 15 km, per kuriuos sutikome vos dvi gyvas būtybes. Planuodamas šią kelionę, tikėjausi, kad per valandą pavyks įveikti bent po 6 km, tačiau realybėje įveikdavau vos po 5 km. Tai buvo pats optimaliausias tempas, nes kuprinė svėrė tikrai pakankamai daug. Nors iš vakaro atsakingai stengiausi susidėti daiktus, bet vis tiek svoris susidarė didelis. Tad nebeliko nieko kito, kaip temti savąją naštą, karts nuo karto koneveikiant save, kad kai kurių daiktų galėjau ir neimti. 
Takas palei Vilhelmo kanalą eina mišku
Palikę už nugaros Vilhelmo kanalą, toliau tęsėme kelionę link Drevernos, kur kaimelio šunys iš visų pusių mus pasitiko griausmingu lojimu. Suradęs jaukų suoliuką, prisėdau pailsinti nugaros ir papildyti skysčių rezervus.

Džiakas skysčių atsargas pasipildė Vilhelmo kanale :)
Toliau tęsiau kelionę link Svencelės, kur turėjo būti pirmoji nakvynės vieta. Kadangi turėjau palapinę, neplanavau tikslios nakvynės vietos, bet tai kėlė šiek tiek nerimo, nes nesinorėjo likti miegoti miške, o kai kuriuose kempinguose negalima apsistoti su šunimis, norėjosi rasti kažkokį tarpinį variantą. Šią dilemą išsprendė netikėta situacija. Svencelėje prie mūsų sustojo autobusiukas, su kurio keleiviais užsimezgė trumpas pokalbis. Kai vienas iš pašnekovų paklausė, kur apsistosime, atsakiau, kad dar nežinau.
-Seni, ar esi miegojęs ant marių kranto? Jau greitai pradės temti, įsikurk pas mus.
Ilgai nesvarstydamas priėmiau šį pasiūlymą. Negana to, pasiūlė apsistoti atskirame kemperyje, bet tokio penkių žvaigždučių pasiūlymo priimti jau nebeleido sąžinė, tad tiesiog pasinaudojau leidimu įsikurti ant marių kranto. Ir iš tiesų, greitai pradėjo temti, tad ilgai nelaukus pasistačiau palapinę ir pradėjau virtis vakarienę. 

Vaizdas pro viešbučio langą :)
Tą dieną nuėjome gana nedidelį atstumą – kiek daugiau nei 20 km, bet nuovargis pasijautė, todėl palapinės guolis po skanios vakarienės buvo tai, ko reikėjo kūnui po pirmos žygio dienos. 
I dienos maršrutas
 II diena, Svencelė – Kintai - Ventės ragas – Kintai, 32 km
Naktis buvo tokia pusiau miegota, pusiau nemiegota. Džiakas nelabai suprato, ką reikia veikti toje palapinėje, kai galima miegoti lauke, todėl trumpam prisnūdęs vėl stodavosi ir bandydavo brautis į lauką. O man miegoti lauke visai nesinorėjo, nes naktį temperatūra nukrito žemiau nei 10°C. Todėl vos tik pradėjus švisti nusprendžiau nebekankinti nei savęs, nei šuns ir sukirtę po košės bliūdą bei traukdami į plaučius ryto rasą tęsėme savo kelionę. Šiandien buvo diena, kai turėjau pasiekti savo sumanytą kelionės tikslą – Ventės ragą, kuriame iki tol niekada nesu buvęs. Mūsų kelias nuo Svencelės toliau driekėsi link Kintų (10 km) senuoju Kuršių keliu. 
Senasis Kuršių kelias
Palei šį kelią yra keletas senų sodybų, o vėliau jis veda mišku, kurio pabaigoje atsiduriama Kintuose, kur turėjome pirmąją tą dieną tarpinę stotelę. Tai buvo gera proga pasipildyti vandens atsargas, kurios buvo jau visai tuščios. Diena šilo ir temperatūra perkopė 20 laipsnių, o mano batai buvo pritaikyti labiau vėsesniam orui. Kojos nemaloniai kaito ir pradėjau jausti, kad pradeda trinti padus. Tai kėlė šiek tiek nerimo, nes dar net nebuvau pasiekęs kelionės pusiaukelės. Susikrovęs vandens butelius į kuprinę toliau tęsiau žygį link Ventės rago. Kad netektų visą kelią eiti plentu, įžengėme į Kintų girininkijos pažintinį rekreacijos taką ir toliau tęsėme kelionę palei marias. 
Kintų girininkijos kelio pradžia
Tai buvo puikus sprendimas ne tik dėl to, kad pavyko išvengti pravažiuojančių automobilių, bet dar ir dėl galimybės pamatyti nuostabią gamtą! Nesutikome nei vieno žmogaus eidami šiuo taku, tačiau sutikome ne vieną gerai įmitusį šerną. Jei būčiau buvęs be Džiako, nežinau, ar jausčiausi labai saugiai. Nors Džiakas yra labai draugiškas tiek šunims, tiek žmonėms, tačiau pamatęs ar pajutęs laukinį žvėrį, jis pats patampa žvėrimi. Ne veltui eskimai palikdavo haskius jurtose su vaikais ir moterimis, kad juos apsaugotų nuo laukinių žvėrių. 
 
Užuodė šerną...
Šiuo pažintiniu taku ėjome kiek daugiau nei 2 km ir jam pasibaigus vėl išlindome į plentą. Kadangi buvo labai graži ir šilta diena, judėjimas plente buvo tikrai ne mažas. Tai šiek tiek vargino. Reikėdavo nuolat nulipinėti į kelkraštį, kadangi dvi važiuojančios mašinos vargiai galėdavo prasilenkti siaurame kelyje. Ant kojų pritrintos pūslės teikė vis didesnį diskomforto jausmą ir nevalingai pradėjau šlubčioti. Sustojau persimauti kojinių, bet tai niekuo nepagelbėjo. Tuo metu, kaip tik paskambino žmona, kuri pasiūlė atvažiuoti pasiimti nuo Ventės rago. Turiu pripažinti, kad šis gundymas labai žavėjo. Ilgos ėjimo valandos ir buvimas tyloje su savo mintimis, leido pajausti vienatvės kuždesį, todėl mintis, kad galėčiau netrukus pamatyti namiškius ir ištiesti kojas terasoje, pasiėmus gardžios kavos puodelį, atrodė labai viliojanti.
Pakeliui link Ventės
Žinojau, kad tolesni tokie svarstymai gali tikrai paskatinti paragauti tą rojaus obuolį. Kuo daugiau svarstant, tuo daugiau atsiranda argumentų, kodėl reikėtų nedaryti to, kas pradėta. tad nusprendžiau tiesiog eiti į priekį ir žiūrėti, kas bus toliau. Iki Ventės rago mane skyrė vos 5 km, tad po valandos ėjimo tikslas buvo pasiektas! Prisėdus ant suoliuko ir žvelgiant į tolį, atrodė, kad sėdžiu ant pasaulio krašto. Begalinė erdvė atsivėrė priešais akis!
 
Trumpas atokvėpis Ventės rage
Norėjosi pabūti čia ilgiau, tačiau iki pradedant temti norėjau pasiekti Kintus, kur planavau antrąją nakvynės vietą, iki kurios mus skyrė kiek daugiau nei 10 km. Pakeliui stabtelėjau prie marių, kur Džiakas galėjo išsimaudyti, o aš - sumerkti geliančias kojas į vėsų vandenį. Nusprendžiau pasikeisti avalynę į lengvesnius batus. Tai šiek tiek suteikė didesnio komforto ir vargais negalais pasiekiau Kintus. 
 
Kintuose prie parduotuvės
Kadangi šią vasarą jau teko būti Kintuose, kur dalyvavau plaukimo varžybose, tai planavau apsistoti būtent toje pačioje vietoje, nes žinojau, kad ten yra pakankamai vietos, kur pastatyti palapinę. Čia sutikau nemažą būrelį žmonių, kuriuos tiek Svencelėje, tiek Kintuose suvienija bendras jėgos aitvarų pomėgis. Fone skambant Cesaria Evorai pasistačiau palapinę ir pradėjau ruoštis vakarienę. Jutau nuovargį. Tuo tarpu, Džiakas jautėsi labai guviai, net ir nuėjęs 32 km, jis dar turėjo jėgų aplink palapinę prikasti apkasus. O aš svajojau pavalgyti ir ištiesti nugarą palapinėje. 
 
Temstant Kintuose
Būnant gamtoje, organizmas ilgainiui pradeda gyventi gamtos ciklu. Todėl, kai pradeda temti, aplanko mieguistumo jausmas. Todėl 20 val netikėtai atsijungiau ir tik po trijų valandų, pažadintas šuns, supratau, kad buvau užmigęs. Išlindęs iš palapinės šiek tiek pasivaikščiojau lauke ir vėl grįžau į ją jau nakties poilsiui.
II dienos maršrutas
III diena, Kintai - Klaipėda, 33 km
Nors naktį pakilo vėjas, tačiau ryte jaučiausi labiau pailsėjęs nei pirmąją naktį. Prabudau apie 6 val. ir ilgai negaišdamas pradėjau ruoštis paskutinei kelionės dienai. Per naktį mano pėdų būklė nepasikeitė, tačiau nuotaika buvo pakilesnė, nes šiandien buvo paskutinė kelionės diena. Iki Klaipėdos reikėjo nukėblinti apie 33 km, kuriuos tikėjausi įveikti iki 17 val. Trečioji kelionės diena buvo turbūt pati sklandžiausia iš visų: tiek kelias buvo pažįstamas (grįžome tuo pačiu keliu, kaip ir atėjome), tiek žinojau aiškesnį ėjimo bei poilsio rėžimą. Pasiekus Vilhelmo kanalo ties Dreverna, žinojau, kad nepaisant žaizdotų kojų Klaipėdą pasieksiu. Žmonai pajuokavau, kad jei ne pėsčiomis, tai plaukte. 
Vilhelmo kanalas ties Dreverna
Pasirinkau eiti kita kanalo puse nei ėjau penktadienį. Čia sutikome kas daugiau žmonių (daugiausia žvejų) nei kelionės pradžioje. Visgi ilgos valandos, praleistos tyloje su gamta, neišvengiamai suvedė į akistatą su savimi. Tas susitikimas nebuvo toks jau lengvas. Pagaudavau save, kad tylą norėjosi išsklaidyti, paskambinus kam nors, nukreipiant savo mintis į pokalbį. Tačiau sąmoningai neliečiau telefono, kartodamas sau: „išbūk, išbūk…“ Stebint savo kompanioną, kuris, atrodė, visiškai buvo dabarties akimirkoje ir veikiausai net negalvojo apie tai, kas bus po to, o be to ir negalėjo žinoti, nes buvo tiesiogiai priklausomas nuo išorinių aplinkybių, t. y. nuo mano sprendimų, aplankė mintis, kad esu labai ribotas, palyginus su gyvuliu.
 
Dar vienas sugriuvęs tiltas per Vilhelmo kanalą
Visgi ši meditacija buvo naudinga, protas nugrimzdo į ramios upės tėkmę primenančią būseną, kurioje iš lėto nugrimzdo kasdienybės rūpesčiai ir liko tik Dabartis. Apie 16 val pamačiau pirmuosius civilizacijos ženklus – Klaipėdos pakraštyje esančius pastatus. Kelionė buvo baigta ir įsisėdęs į automobilį, jaučiausi tarsi atvykęs į kitą pasaulį.  Iš pasaulio, kuriame karaliauja jos Didenybė Gamta.
Kiek pavargę, bet laimingi :)



2018/08/31

Dvigubas ultra triatlonas, 7,6 km plaukimas - 360 km dviratis - 84 km bėgimas, estafetė, Panevėžys, 2018-08-25

Kai praeitais metais finišavau dvigubo ultra triatlono trasoje, savo žmonai daviau pažadą, kad šiais metais šios distancijos nebedarysiu. Tiesa pasakius, dar ir dabar man yra sunku suprasti, kaip tąkart pasiekiau finišą, nes nulipus nuo dviračio kūnas atsisakė judėti. Tie du maratonai, kuriuos vėliau teko įveikti, kainavo labai daug ne tik man, bet ir mano palaikymo komandai. Todėl pastaruosius metus nusprendžiau skirti jėgų atstatymui ir silpnųjų pusių korekcijai.
Tačiau kai šių metų pradžioje su manimi susisiekė Armandas Rokas ir pasiūlė dvigubą ultra triatloną įveikti estafetės būdu, mane iš karto tai sudomino. Visų pirma, todėl kad tai buvo nauja patirtis. Visų antra, pasikeičiant įveikti trasą nebūtų tokia alinanti patirtis, kuri neišvengiamai lauktų tą darant vienam. Ir galiausiai - vis tiek norėjosi pajusti tą ultra atmosferą, kuri niekur kitur nėra pajuntama. Komandą turėjo sudaryti 3 žmonės. Kiekvienam dalyviui teko įveikti po dvi rungtis, po pusę ultra distancijos. Į draugiją Armandas pasiūlė pasikviesti puikiai bėgikų bendruomenei pažįstamą Simą Stasiukaitį, kuriam taip pat nėra svetimas ir plaukimas.
Visą distanciją pasiskirstėme taip:
2 x 3,8 km - plaukimas (aš ir Simas)
2 x 180 km - dviratis (Armandas ir aš)
2 x 42 km - bėgimas (Simas ir Armandas)
Foto: Gediminas Kartanas
 
Plaukimas 7,6 km
Plaukimą sudarė 19 ratų po 400 m gražiojoje Panevėžio Senvagėje. Su komanda sutarėme, kad pradėsiu plaukti aš, o po 10 ratų mane pakeis Simas. Pirmą ratą šiek tiek stabdžiau save, bandydamas atrasti optimalų tempą. Stebino lenkas Tomasz Sakuta, kuris neatsilikdamas plaukė visą pirmąjį ratą kartu. O stebino todėl, kad prieš akis jo dar laukė visa ultra distancija. Tuo metu nesupratau, ar aš per lėtai plaukiu ar Tomasz pradėjo plaukti per greitai. Šįkart po kiekvieno įveikto rato reikėjo išlipti iš vandens, šiek tiek pabėgėti ir nuo pantoninio tilto vėl šokti į vandenį. Žiūrovams tokį plaukimą stebėti turbūt yra kur kas įdomiau, bet dalyviams taip yra sudėtingiau. Kūnui diskomfortą sukelia tai, jog gulint ant vandens horizontalioje padėtyje ir staiga pakilus į vertikalią - vestibiuliarinis aparatas ne taip greitai sugeba prisitaikyti prie staigaus pokyčio. 
 
Foto: Gediminas Kartanas
Buvau atpratęs nuo tokių šuolių, tad kai po pirmojo rato šokau į vandenį, turbūt kaip reikiant sujudėjo senvagė, nes galingai nusileidau ant pilvo. Vieną akimirką pamaniau, kad suplėšiau hidrokostiumą, kadangi stipriai plūstelėjo vanduo į vidų :) Daugiau jokių staigmenų nebuvo, jaučiausi gerai ir nuplaukęs 4200 m per 1 val 4 min išlipau iš vandens bei perdaviau estafetę Simui. Nors Simas likusią distancijos dalį plaukė tikrai šauniai, tačiau lenkas Tomasz stebino savo tempu ir iš vandens keliomis minutėmis išlipo greičiau. 
Armandas laukia savojo starto:) Foto: Gediminas Kartanas
Dviratis 360 km
Toliau Armandas išskubėjo į 180 km dviračių trasą, o mes ėjome ilsėtis. Turėjome apie 6 val laiko, todėl buvo pakankamai laiko atgauti jėgas. Spėjome netgi pasivaikšioti po Panevėžį ir užėję į jaukią Red Velvet kavinukę buvome pavaišinti kava :) Apėmė keistas pojūtis gerti ramiai kavą ir žinoti, kad kiti dabar galynėjasi su kilometrais trasoje. Vėliau grįžome pailsėti, žmona paruošė makaronus ir atsiguliau į lovą. Pajaučiau, kad parėjo nuovargis. Tą būseną sunku pajausti, kai po plaukimo iš karto užlipi ant dviračio, tada dar yra pakankamai adrenalino ir atrodo, kad nuovargis nedidelis, tačiau iš tikrųjų organizmas jau būna po krūvio ir tai palieka savus pėdsakus. Tą puikiai patyriau savo kailiu. Armandas mynė labai galingai, o tai reiškė, kad man į dviračių trasą reikės išskubėti mažiau nei po 6 valandų. Nuvykus į trasą, prasidėjo lietus, kuris vis stiprėjo. Dangus buvo visiškai užsitraukęs, todėl prošvaisčių, kad išsigiedrys, atrodo, nebuvo.
Kai baigė minti Armandas, jo veide pamačiau nuovargį, šis patyrimas priminė vaikystę, kai reikėdavo sėdėti prie odontologo kabineto, laukiant savo eilės ir pamačius išeinantį vaiką, skausmo perkreiptu veidu, aplankydavo baimė, kad ir man tai teks patirti. Supratau, kad atėjo mano eilė nerti į savąjį mūšį, susidedantį iš 180 km.
Išmynus į trasą greitai turėjau progą įsitikinti, kad dviračių trasa yra labai slidi, todėl posūkiuose reikėdavo prisistabdyti. Kadangi buvau neseniai pavalgęs, pirmąją valandą nusprendžiau nesimaitinti. Vidutinis greitis siekė kiek daugiau nei 33 km/h. Įvažiavus į antrąją valandą jau pradėjau maitintis, o palaikymo komanda kaip išmanydama stengėsi tenkinti mano norus. Beje, kalbant apie palaikymo komandą, būtų neteisinga jos nepaminėti. Tai, visų pirma, mano žmona, kuri tokių varžybų metu tampa pagrindine komandos koordinatore, ruošdama maistą. Didžiausią nematomą darbą atlieka Tomas, kuris suruošia mūsų palapinę prieš startą ir pasirūpina daiktų transportavimu. Paulius ir Mindaugas būna atsakingi už maisto padavimą. O tai įvyksta labai greitai, baiginėjant ratą šūkteliu ko norėčiau ir kol privažiuoju prie palapinės jau būna viskas paruošta. Kadangi esu ne kartą įsitikinęs, kad mano skrandžiui netinka geliukai, todėl stengiausi maitintis kuo natūralesniu maistu. Dažniausiai tokį maisto racioną sudaro: vaisiai, bandelės, skystos košės ar sriubos, mineralai ir virškinimo fermentai, kurie padeda ilgiau „išlaikyti“ skrandį.
Nuotraukos autorius Gediminas Kartanas
Antrąją valandą dar jaučiausi pakankamai gerai, tačiau greitis manęs netenkino. Dar kartą įsitikinau, kad ši trasa yra labai techniška, su daug posūkių ir nemažai pakilimų (per visą distanciją susidarė apie 1 km bendro sukilimo). Trečią valandą netikėtai anksti aplankė pirmieji nuovargio požymiai. Mane tai šiek tiek neramino, nes nei greitis, nei valandų skaičius, kurį iki tol buvau praleidęs trasoje, nebuvo įspūdingas. Visgi turėjau pripažinti, kad rytinis plaukimas iš manęs atėmė nemažai jėgų. Netrukus prie manęs privažiavo latvis Janis Meizers. Jis buvo pirmas sportininkas, kuris vienoje iš atkarpų mane pavijo. Nepaisant to, kad bendroje įskaitoje jis atsilikinėjo keletą dešimčių kilometrų, bet tai skatino susimąstyti, kad mano greitis ženkliai krenta. Nutariau išgerti kavos ir truputį sujudinti angliavandenių atsargas. Lyg ir pajutau prašviesėjimą, tačiau vis dar jaučiausi apsiblausęs. Pravažiavau dar ratą ir paprašiau Colos. Ir atrodo, kad tai buvo tai, ko reikėjo. Šiek tiek atsigavau ir įvažiavau į ketvirtąją valandą. Nežinojau kiek buvo likę važiuoti, bet sąmoningai ir neklausiau. Jau buvo pilnai sutemę, trasoje mirksinčios dviratininkų švieselės priminė praeitų metų ultra, kuomet nakties tamsoje teko įveikti didžiąją trasos dalį. Guodė mintis, kad man lieka važiuoti visai ne daug, kilo net savotiškas gailestis kitiems dviratininkams, suvokus, kad daugumai jų, pabaigus dviračių rungtį, dar teks bėgti du maratonus. Galiausiai Paulius šūktelėjo, kad lieka važiuoti 8 ratai, t. y. 40 km. Lietus jau buvo apstojęs, todėl kiek daugiau žiūrovų suplūdo į trasą, kurių palaikymas šiose varžybose iš tiesų būna ypatingas. Nepaisant to, kad buvo likusi paskutinė valanda važiuoti, vis dar stengiausi palaikyti maitinimosi rėžimą ir tik likus 10 km leidau palaikymo komandai atsipūsti. 180 km nuvažiavau per 5 val 47 min. Šiek tiek lėčiau nei planavau, tačiau planas minimum įgyvendintas – nepaisant visko, kas nutiktų trasoje, užtrukti ne ilgiau kaip 6 val. 

Bėgimas 84 km ir finišas
Nusisegiau čipą ir tolesnę estafetę perdaviau Simui, kuris išbėgo į maratono trasą. Tuo tarpu, su palengvėjimu įkritau į sėdmaišį ir pagalvojau: "Kaip yra gera, jog man daugiau bėgti šiandien nebereikės!" :)
Simas ir Armandas galingai prabėgo po maratoną ir 84 km įveikė per 6 val 33 min! Paskutinįjį ratą prabėgome visi kartu ir su palaikymo komandomis kirtome finišo liniją! Buvo apie pusę 7 ryto, bet nepaisant to, atėjo pasveikinti ištikimiausi draugai ir bičiuliai. Bendrai trasoje užtrukome 19 val 46 min ir 24 sek. (2:13 – 10:53 – 6:33). Prieš varžybas tikrai nesitikėjau, kad pavyks išlipti iš 20 valandų. Užėmėme pirmąją vietą komandų įskaitoje ir, aišku, bendroje įskaitoje. Buvo puiki patirtis padirbėti su tokia stipria komanda. Šią pergalę skiriu praeitais metais iškeliavusiam mano daugiamečiam treneriui Broniui Kraujeliui.
Foto: Panevėžys Ultra Triathlon Facebook
Foto: Lukas Varanauskas




Kaip visada, po tokių varžybų noriu nuoširdžiai padėkoti savo komandai. Visų pirma, savo žmonai, kuri priima mano nenormalumus ir pati aktyviai įsitraukia į visą nenormalumo procesą. Pauliui, kuris jau antrus metus yra mūsų komandoje bei atsidavęs padeda ir nuoširdžiai domisi sportiniais tikslais. Mindaugui, kuris nepatingėjo atvykti iš Kauno ir savo buvimu taip pat sustiprino mūsų komandą. Tomui, kuris atlieka nematomą, bet tokį didelį darbą. Savo tėčiui, kuris atsitraukė nuo darbų ir buvo iki vėlumos bei anksti kėlėsi tam, kad pasitiktų finišuojančius.
Su palaikymo komanda :)
Taip pat tariu didelį AČIŪ savo rėmėjams: buhalterines paslaugas visoje Lietuvoje teikiančiai įmonei Oriksas, UAB, Oyster darbo rūbai, kurie taip pat labai kokybiškai išsiuvinėja užrašus ar logotipus ant marškinėlių, plačiausiam kokybiškų maisto papildų parduotuvių tinklui Maistas Sportui ir triatlono “amunicija“ prekiaujančiai įmonei - Trisportas. Taip pat esu dėkingas Algimantui Buividui už paskolintą dviratį.
 

2018/07/31

"Gran fondo Kaunas-Klaipėda", 240 km dviračiu, 2018-07-28

Paskutinį liepos savaitgalį planavau padaryti ilgesnę treniruotę su dviračiu. Tokios treniruotės būna ypatingos, nes tai - savotiška meditacija, kuri ilgam įsimena. Galvojau minti iš Klaipėdos į Panevėžį, bet kai Vitalis Gricius pakvietė į jo organizuojamą renginuką "Gran fondo Kaunas-Klaipėda", nutariau geriau prisijungti prie šios iniciatyvos, tuo labiau, kad kilometražas būtų labai panašus – 240 km.
Atvykau į Kauną penktadienį, t. y. iš vakaro, tad turėjau puikią progą pasivaikščioti po senamiestį bei susitikti su klasioku Mindaugu, su kuriuo prisiminėme prieš porą metų vykusį ultra triatloną. Jau senokai nebuvau lankęsis Kaune, tad maloniai stebino atgijęs laikinosios sostinės senamiestis. Grįžtant į nakvynės vietą, prie Kauno pilies, stabtelėjau prie lauko kino teatro, kuriame, mano nuostabai, pradėjo rodyti Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai“, kuris puikiai atitiko rytojaus žygio tematiką.

Šeštadienį atsikėliau 6 ryte, ramiai papusryčiavau ir 7.30 jau buvau prie Kauno traukinių stoties, į kurią turėjo atvykti vilniečių desantas. Jų buvo net vienuolika! Pasisveikinom, pasidarėm bendrą nuotrauką (pajuokavom, kad bus įdomu palyginti mūsų veidelius „prieš“ ir „po“) bei leidomės Raudondvario link, už kurio driekėsi gražus kelias Panemune.
 
Veideliai "prieš"
 Dangus buvo debesuotas, todėl kaitra nealino ir kas labiausiai džiugino – vėjas, nors ir ne stiprus, bet pūtė į nugaras. Tai nėra būdinga vidurio Lietuvoje, kurioje labiau vyrauja vakarų vėjai. Susėdę į grupę po du, leidomės jūros link. Kelionės pradžioje stengiausi pasaugoti savo energetiką, mažiau kalbėti, tolygiai maitintis, nebūti grupės priekyje ilgiau nei priklauso. Jaučiausi puikiai, tačiau turėdamas panašių ilgų minimų patirtį žinojau, kad tikroji organizmo būklė paaiškėja po maždaug 4 valandų minimo. 
 
Maisto atsargos kuprinėje, kurių neprireikė :)
Todėl jei jautiesi gerai iki tol, tai dar nieko nereiškia. Su savimi turėjau maisto atsargas, kurių turėjo užtekti visai kelionei, tačiau man jų neprireikė, nes darydavome sustojimus kas maždaug 2 valandas. Pirmas ilgesnis sustojimas po 88 km (15-20 min) buvo Jurbarke, kur išgėrę rytinę kavą degalinėje leidomės toliau į kelią. 
 
Pirmas ilgesnis sustojimas Jurbarko degalinėje
Vidutinis greitis siekė 34 km/h, visa grupė šauniai dirbo ir laikėsi vienas už kito nugarų. Įprastai minant ilgus nuotolius, turėdavau problemų su skrandžiu, tačiau šįkart visos kelionės metu skrandis veikė kaip laikrodis, apie jį net nepagalvojau. Bandydamas suprasti, ką dariau kitaip šios treniruotės metu, nesunkiai atėjo atsakymai: sustojimai ir „normalus“ maistas bei geliukų sumažinimas iki minimumo, kurie veikiausiai ir padarydavo savo „darbą“ skrandžiui.
Antrasis sustojimas buvo Pagėgiuose, kur jau buvo įveikta 150 km, o trasoje praleista 4 val. ir 20 min. Jau buvo pietų metas, tad dauguma žygio dalyvių nusprendė pasistiprinti kebabais. 
 
Kolegos užkandžiauja kebabais :)
Neatsisakiau ir aš. Suprantu, kad tai ne visai tinkamas maistas fizinio krūvio metu, bet nusprendžiau surizikuoti, manydamas, kad tai mažesnis blogis nei geliukai. Pasirodo - neklydau. Pagėgių kebabus puikiai priėmė skrandis ir toliau leidomės į Žemaitiją. Vidutinis greitis vis dar siekė 34 km/h, jaučiausi gerai ir stengiausi labiau laikytis grupės priekyje, dažniau leisdamas pailsėti puikiai iki tol dirbusiems kolegoms. Šalia buvo ir Ignas (su Ignu paskutinį kartą buvome susitikę 2015 m. Trakų triatlone), su kuriuo smagiai traukėme grupę. Šioje atkarpoje prie mūsų prisijungė ir Justinas Striška, kuris važiavo iš Klaipėdos priešinga kryptimi ir susitiko mus pakeliui Katyčiuose (70 km nuo Klaipėdos).
Egzotinės transporto priemonės Švėkšnoje itin domino banko atstovus :)
Paskutinis mūsų sustojimas buvo Švėkšnoje (lygiai po 200 km), kur sukirtę po ledų porciją šturmavome paskutinius 40 km. Šioje atkarpoje prie mūsų pasijungė dar 4 dviratininkai iš Klaipėdos, tad mūsų buvo jau 17, o tai jau gana didelė grupė dviratininkų, retai matoma Lietuvos keliuose. Klaipėdos apylinkės mus pasveikino stiprus, bet gaivus lietus ir visi sėkmingai pasiekėm kelionės tikslą.
Veideliai "po"
Čia mūsų laukė finišuotojų „Pergalės“ šokoladas ir padengtas kavinės stalas su šašlykais ir alumi. Šis renginukas buvo puikus pavyzdys, kaip be startinių mokesčių ir kitokių investicijų galima sau pasidovanoti produktyvų laiką. Kiekvienas savaip renkamės, kaip leisti savo laiką, o mes šiandieną jį leidome 240 km trindami užpakalius ant kietų dviračio sėdynių, trasoje užtrukome 7val 11 min, o vidutinis greitis siekė 33,5 km/h.
Užtarnautas alus :)

Lietuvos plento taurė – Šilalės etapas, 70 km, 2018-07-22

Prieš vykstant į Lietuvos plento taurės etapą Šilalėje, sau kėliau porą pagrindinių tikslų: išlipti iš treniruočių komforto zonos, kurioje buvau užsibuvęs paskutinius keletą mėnesių, ir pabandyti atvažiuoti su pirma grupe. Kadangi važiavau B starte (A starte mina tik registruotos komandos), maniau, kad tai visai realu. Trasą sudarė 2 ratai po 35 km. 
Kiek baiminausi pačios starto pradžios, nes iš praeities dviračių varžybų būtent startai išliko kaip vienas pavojingiausių varžybų etapų, tačiau, mano nuostabai, tai jau yra praeitis, nes organizatoriai puikiai išsprendė šią problemą, t. y. startuoja visi kartu ir yra sekamas policijos automobilis tol, kol išvažiuojama už miesto ribų ir patenkama į platesnį kelią. Kai policijos automobilis atitolsta, būna duodamas startas. Tai padeda išvengti bereikalingų griūčių ir plėšymosi, stengiantis užsiimti tinkamą vietą starto pozicijoje.
Varžybų pradžia buvo greita ir nors grupė buvo didelė, tačiau minti 45-50 km/h greičiu visgi buvo nelengva. Turėjau puikią progą įsitikinti, kad organizmas yra atpratęs nuo intensyvesnio krūvio, bet tam juk ir atvažiavau, pabandyti išsėdėti grupėje ir pasikelti savo organizmo funkcines galimybes. Kitas dalykas, kuris taip pat kėlė diskomfortą, tai baimė būti grupės viduryje. Seniau tokios baimės neturėdavau, bet jau daug metų dalyvauju tik triatlono varžybose, kur niekada nebūna tokių didelių grupių. Nuolatinis tampymasis ir stabdymasis kėlė įtampą, todėl pasitraukiau į dešinį grupės kraštą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo lemiama varžybų klaida. Už 15 km laukė status posūkis ir gana ilgas „tempiantis“ pakylimas už jo. Grupė darydama posūkį į dešinę mane prispaudė prie borto, ko pasekoje, labai nukrito greitis. Tie, kas mina dviračių varžybose, puikiai žino, kad posūkiai ir įkalnės yra būtent tos vietos, kur vyksta pabėgimai. Taip įvyko ir šį kartą. Po posūkio, lipant į įkalnę, grupė pradėjo barstytis, o aš, neturėdamas pagreičio, visai "užsikasiau" įkalnėje. Beliko liūdnai stebėti, kaip grupė tolsta nuo manęs. Buvo dar keli nelaimėliai, kurie taip pat neužsilaikė už grupės, tad gana greitai suformavome 5 žmonių grupelę. Bandėme dirbti keisdamiesi, bet buvo aišku, kad grupės tikrai nepavysime. Po pirmojo rato likome keturiese, o įpusėjus antram ratui - tik dviese. Įdomiausia, kad būtent antrajame rate pasijaučiau pilnai įšilęs ir stengiausi padirbėti, kad kuo daugiau „išpešti“ iš šios varžybinės treniruotės. Keisdamiesi su Arūnu Visocku vargais negalais pasiekėme 70 km finišą (1 val 57 min 48 sek., 35,5 km/h avg). Jaučiausi padaręs treniruotę kaip reikiant :)

2018/07/24

Kuršių marių maratonas, 2km, Kintai, 2018-07-14

Turbūt ne veltui sakoma, kad roges reikia ruošti vasarą. Tik mano atveju įvyko atvirkščiai – šaltuoju metų periodu nepakankamai aiškiai susidėliojau artėjančio sportinio sezono viziją.
Galiausiai atėjo šiltasis metų laikas ir supratau, jog vis dar nežinau nei kur startuosiu, nei kokie yra mano sezono prioritetai. Dabar jau aišku, jog šis sezonas „nuplaukė“. Tačiau tai nereiškia, kad esu atitrūkęs nuo sporto, atsiradus menkiausiai galimybei stengiuosi pajudėti, nors didelio intensyvumo treniruočių padaryti prisiversti negaliu. Kai neturiu aiškaus tikslo, sunku save mobilizuoti ir „įlipti“ į kančios zoną.
Supratau, jog norint save motyvuoti reikia bent kažkokių varžybų. Todėl liepos 14 d. nusprendžiau nuvykti į Kintus, kuriuose buvo organizuojamas 2 km ir 10 km plaukimai. Mane labai domino 10 km plaukimas, bet per vėlai sužinojau, kad norint dalyvauti šiame plaukime reikėjo praeiti atranką, tad beliko pasitenkinti 2 km plaukimu. Jau senokai buvau dalyvavęs atvirų vandenų plaukimo varžybose, todėl buvo įdomu palyginti savo ankstesnes patirtis su dabartine. Šis plaukimas priminė šiek tiek orientacinį plaukimą, nes pasiekus pirmąjį bujų, teko žvalgytis, kur plaukti toliau. Viena grupelė plaukikų metėsi į vieną šoną, kita – į kitą, kilo sumaištis. Tuo metu plaukiau penktas ir kai atsistojau ant dugno (tam buvo puikios sąlygos, nes vandens gylis kai kuriose vietose siekė vos juosmenį) bei atsisukau atgal pasižvalgyti, kur plaukia kiti likimo broliai, pamačiau panašų vaizdą: stoviniuojančius plaukikus, skėsčiojančius rankomis ir šaukiančius - „kur plaukti?“. Visgi paplaukus į priekį pasimatė antrasis bujus, kuris stovėjo kiek šone, nutariau plaukti į jį, dalis plaukikų nusekė man iš paskos, kiti – rinkosi tiesesnę trajektoriją ir plaukė į tolumoje esančią valtį, kuri žymėjo pusę įveiktos distancijos. Priplaukus valtį jau buvau nukritęs į septintąją poziciją, kurioje išsilaikiau iki pat finišo. Distancijoje užtrukau 32 min 57 sek. ir tik parvykęs namo sužinojau, kad savo amžiaus grupėje užėmiau pirmąją vietą.
Ką tik finišavo Gytis
Po finišo buvo jaudinantis reginys laukti iš Kuršių Neringos kranto grįžtančių plaukikų, kurie mariomis įveikė 10 km. Šiame būrelyje buvo ir keli bičiuliai triatlonininkai, tarp jų ir Martynas Tinfavičius su Gyčiu Junevičiumi. Kviečiu pažiūrėti video iš šio plaukimo:


2018/05/28

Individualių triatlono ir bėgimo treniruočių planų sudarymas

Turbūt ateina laikas, kai tam tikrą sukauptą patirtį galima perduoti kitiems. Per praleistus metus sporte esu bendravęs su daugybę teoretikų ir mokslo srities atstovų, tačiau supratau viena, kad tai, kas susidėlioja logiškai ant popieriaus lapo, ne visada suveikia praktiškai, kai nulipi nuo dviračio po 180 ar 360 km ir po to turi prabėgti maratoną ar visus du. Kartais tiesiog nėra logikos, nes ir pats triatlono sportas nepasižymi dideliu suderinamumu - visos trys sporto šakos prieštarauja viena kitai. Tad tik kliaudamasis savo organizmo siunčiamais pojūčiais, kartais turėdavau atrasti "nevadovėlines" tiesas. Mano geriausi sportiniai metai turbūt jau yra praeityje, tačiau žinios išliko. Todėl jei galėčiau padėti kitiems siekti savųjų kalno viršūnių, manau, rastume bendrą sprendimą.

Tad jei nori įveikti savo pirmąjį triatloną arba tiesiog pasigerinti savo asmeninį rezultatą, esi iššūkius mėgstantis žmogus, tiki, kad ne tik šiuolaikinės technologijos ir brangus inventorius nulemia galutinį rezultatą, manai, kad vien tik teorinės žinios negali atstoti praktikos, tada – mums pakeliui!
Susisiek ir mes kartu nuspręsime, kaip galime siekti bendrų tikslų!

Kontaktai:
laurynasurbsys@yahoo.com
8 614 17247