2018/08/31

Dvigubas ultra triatlonas, 7,6 km plaukimas - 360 km dviratis - 84 km bėgimas, estafetė, Panevėžys, 2018-08-25

Kai praeitais metais finišavau dvigubo ultra triatlono trasoje, savo žmonai daviau pažadą, kad šiais metais šios distancijos nebedarysiu. Tiesa pasakius, dar ir dabar man yra sunku suprasti, kaip tąkart pasiekiau finišą, nes nulipus nuo dviračio kūnas atsisakė judėti. Tie du maratonai, kuriuos vėliau teko įveikti, kainavo labai daug ne tik man, bet ir mano palaikymo komandai. Todėl pastaruosius metus nusprendžiau skirti jėgų atstatymui ir silpnųjų pusių korekcijai.
Tačiau kai šių metų pradžioje su manimi susisiekė Armandas Rokas ir pasiūlė dvigubą ultra triatloną įveikti estafetės būdu, mane iš karto tai sudomino. Visų pirma, todėl kad tai buvo nauja patirtis. Visų antra, pasikeičiant įveikti trasą nebūtų tokia alinanti patirtis, kuri neišvengiamai lauktų tą darant vienam. Ir galiausiai - vis tiek norėjosi pajusti tą ultra atmosferą, kuri niekur kitur nėra pajuntama. Komandą turėjo sudaryti 3 žmonės. Kiekvienam dalyviui teko įveikti po dvi rungtis, po pusę ultra distancijos. Į draugiją Armandas pasiūlė pasikviesti puikiai bėgikų bendruomenei pažįstamą Simą Stasiukaitį, kuriam taip pat nėra svetimas ir plaukimas.
Visą distanciją pasiskirstėme taip:
2 x 3,8 km - plaukimas (aš ir Simas)
2 x 180 km - dviratis (Armandas ir aš)
2 x 42 km - bėgimas (Simas ir Armandas)
Foto: Gediminas Kartanas
 
Plaukimas 7,6 km
Plaukimą sudarė 19 ratų po 400 m gražiojoje Panevėžio Senvagėje. Su komanda sutarėme, kad pradėsiu plaukti aš, o po 10 ratų mane pakeis Simas. Pirmą ratą šiek tiek stabdžiau save, bandydamas atrasti optimalų tempą. Stebino lenkas Tomasz Sakuta, kuris neatsilikdamas plaukė visą pirmąjį ratą kartu. O stebino todėl, kad prieš akis jo dar laukė visa ultra distancija. Tuo metu nesupratau, ar aš per lėtai plaukiu ar Tomasz pradėjo plaukti per greitai. Šįkart po kiekvieno įveikto rato reikėjo išlipti iš vandens, šiek tiek pabėgėti ir nuo pantoninio tilto vėl šokti į vandenį. Žiūrovams tokį plaukimą stebėti turbūt yra kur kas įdomiau, bet dalyviams taip yra sudėtingiau. Kūnui diskomfortą sukelia tai, jog gulint ant vandens horizontalioje padėtyje ir staiga pakilus į vertikalią - vestibiuliarinis aparatas ne taip greitai sugeba prisitaikyti prie staigaus pokyčio. 
 
Foto: Gediminas Kartanas
Buvau atpratęs nuo tokių šuolių, tad kai po pirmojo rato šokau į vandenį, turbūt kaip reikiant sujudėjo senvagė, nes galingai nusileidau ant pilvo. Vieną akimirką pamaniau, kad suplėšiau hidrokostiumą, kadangi stipriai plūstelėjo vanduo į vidų :) Daugiau jokių staigmenų nebuvo, jaučiausi gerai ir nuplaukęs 4200 m per 1 val 4 min išlipau iš vandens bei perdaviau estafetę Simui. Nors Simas likusią distancijos dalį plaukė tikrai šauniai, tačiau lenkas Tomasz stebino savo tempu ir iš vandens keliomis minutėmis išlipo greičiau. 
Armandas laukia savojo starto:) Foto: Gediminas Kartanas
Dviratis 360 km
Toliau Armandas išskubėjo į 180 km dviračių trasą, o mes ėjome ilsėtis. Turėjome apie 6 val laiko, todėl buvo pakankamai laiko atgauti jėgas. Spėjome netgi pasivaikšioti po Panevėžį ir užėję į jaukią Red Velvet kavinukę buvome pavaišinti kava :) Apėmė keistas pojūtis gerti ramiai kavą ir žinoti, kad kiti dabar galynėjasi su kilometrais trasoje. Vėliau grįžome pailsėti, žmona paruošė makaronus ir atsiguliau į lovą. Pajaučiau, kad parėjo nuovargis. Tą būseną sunku pajausti, kai po plaukimo iš karto užlipi ant dviračio, tada dar yra pakankamai adrenalino ir atrodo, kad nuovargis nedidelis, tačiau iš tikrųjų organizmas jau būna po krūvio ir tai palieka savus pėdsakus. Tą puikiai patyriau savo kailiu. Armandas mynė labai galingai, o tai reiškė, kad man į dviračių trasą reikės išskubėti mažiau nei po 6 valandų. Nuvykus į trasą, prasidėjo lietus, kuris vis stiprėjo. Dangus buvo visiškai užsitraukęs, todėl prošvaisčių, kad išsigiedrys, atrodo, nebuvo.
Kai baigė minti Armandas, jo veide pamačiau nuovargį, šis patyrimas priminė vaikystę, kai reikėdavo sėdėti prie odontologo kabineto, laukiant savo eilės ir pamačius išeinantį vaiką, skausmo perkreiptu veidu, aplankydavo baimė, kad ir man tai teks patirti. Supratau, kad atėjo mano eilė nerti į savąjį mūšį, susidedantį iš 180 km.
Išmynus į trasą greitai turėjau progą įsitikinti, kad dviračių trasa yra labai slidi, todėl posūkiuose reikėdavo prisistabdyti. Kadangi buvau neseniai pavalgęs, pirmąją valandą nusprendžiau nesimaitinti. Vidutinis greitis siekė kiek daugiau nei 33 km/h. Įvažiavus į antrąją valandą jau pradėjau maitintis, o palaikymo komanda kaip išmanydama stengėsi tenkinti mano norus. Beje, kalbant apie palaikymo komandą, būtų neteisinga jos nepaminėti. Tai, visų pirma, mano žmona, kuri tokių varžybų metu tampa pagrindine komandos koordinatore, ruošdama maistą. Didžiausią nematomą darbą atlieka Tomas, kuris suruošia mūsų palapinę prieš startą ir pasirūpina daiktų transportavimu. Paulius ir Mindaugas būna atsakingi už maisto padavimą. O tai įvyksta labai greitai, baiginėjant ratą šūkteliu ko norėčiau ir kol privažiuoju prie palapinės jau būna viskas paruošta. Kadangi esu ne kartą įsitikinęs, kad mano skrandžiui netinka geliukai, todėl stengiausi maitintis kuo natūralesniu maistu. Dažniausiai tokį maisto racioną sudaro: vaisiai, bandelės, skystos košės ar sriubos, mineralai ir virškinimo fermentai, kurie padeda ilgiau „išlaikyti“ skrandį.
Nuotraukos autorius Gediminas Kartanas
Antrąją valandą dar jaučiausi pakankamai gerai, tačiau greitis manęs netenkino. Dar kartą įsitikinau, kad ši trasa yra labai techniška, su daug posūkių ir nemažai pakilimų (per visą distanciją susidarė apie 1 km bendro sukilimo). Trečią valandą netikėtai anksti aplankė pirmieji nuovargio požymiai. Mane tai šiek tiek neramino, nes nei greitis, nei valandų skaičius, kurį iki tol buvau praleidęs trasoje, nebuvo įspūdingas. Visgi turėjau pripažinti, kad rytinis plaukimas iš manęs atėmė nemažai jėgų. Netrukus prie manęs privažiavo latvis Janis Meizers. Jis buvo pirmas sportininkas, kuris vienoje iš atkarpų mane pavijo. Nepaisant to, kad bendroje įskaitoje jis atsilikinėjo keletą dešimčių kilometrų, bet tai skatino susimąstyti, kad mano greitis ženkliai krenta. Nutariau išgerti kavos ir truputį sujudinti angliavandenių atsargas. Lyg ir pajutau prašviesėjimą, tačiau vis dar jaučiausi apsiblausęs. Pravažiavau dar ratą ir paprašiau Colos. Ir atrodo, kad tai buvo tai, ko reikėjo. Šiek tiek atsigavau ir įvažiavau į ketvirtąją valandą. Nežinojau kiek buvo likę važiuoti, bet sąmoningai ir neklausiau. Jau buvo pilnai sutemę, trasoje mirksinčios dviratininkų švieselės priminė praeitų metų ultra, kuomet nakties tamsoje teko įveikti didžiąją trasos dalį. Guodė mintis, kad man lieka važiuoti visai ne daug, kilo net savotiškas gailestis kitiems dviratininkams, suvokus, kad daugumai jų, pabaigus dviračių rungtį, dar teks bėgti du maratonus. Galiausiai Paulius šūktelėjo, kad lieka važiuoti 8 ratai, t. y. 40 km. Lietus jau buvo apstojęs, todėl kiek daugiau žiūrovų suplūdo į trasą, kurių palaikymas šiose varžybose iš tiesų būna ypatingas. Nepaisant to, kad buvo likusi paskutinė valanda važiuoti, vis dar stengiausi palaikyti maitinimosi rėžimą ir tik likus 10 km leidau palaikymo komandai atsipūsti. 180 km nuvažiavau per 5 val 47 min. Šiek tiek lėčiau nei planavau, tačiau planas minimum įgyvendintas – nepaisant visko, kas nutiktų trasoje, užtrukti ne ilgiau kaip 6 val. 

Bėgimas 84 km ir finišas
Nusisegiau čipą ir tolesnę estafetę perdaviau Simui, kuris išbėgo į maratono trasą. Tuo tarpu, su palengvėjimu įkritau į sėdmaišį ir pagalvojau: "Kaip yra gera, jog man daugiau bėgti šiandien nebereikės!" :)
Simas ir Armandas galingai prabėgo po maratoną ir 84 km įveikė per 6 val 33 min! Paskutinįjį ratą prabėgome visi kartu ir su palaikymo komandomis kirtome finišo liniją! Buvo apie pusę 7 ryto, bet nepaisant to, atėjo pasveikinti ištikimiausi draugai ir bičiuliai. Bendrai trasoje užtrukome 19 val 46 min ir 24 sek. (2:13 – 10:53 – 6:33). Prieš varžybas tikrai nesitikėjau, kad pavyks išlipti iš 20 valandų. Užėmėme pirmąją vietą komandų įskaitoje ir, aišku, bendroje įskaitoje. Buvo puiki patirtis padirbėti su tokia stipria komanda. Šią pergalę skiriu praeitais metais iškeliavusiam mano daugiamečiam treneriui Broniui Kraujeliui.
Foto: Lukas Varanauskas




Kaip visada, po tokių varžybų noriu nuoširdžiai padėkoti savo komandai. Visų pirma, savo žmonai, kuri priima mano nenormalumus ir pati aktyviai įsitraukia į visą nenormalumo procesą. Pauliui, kuris jau antrus metus yra mūsų komandoje bei atsidavęs padeda ir nuoširdžiai domisi sportiniais tikslais. Mindaugui, kuris nepatingėjo atvykti iš Kauno ir savo buvimu taip pat sustiprino mūsų komandą. Tomui, kuris atlieka nematomą, bet tokį didelį darbą. Savo tėčiui, kuris atsitraukė nuo darbų ir buvo iki vėlumo bei anksti kėlėsi tam, kad pasitiktų finišuojančius.
Su palaikymo komanda :)
Taip pat tariu didelį AČIŪ savo rėmėjams: buhalterines paslaugas visoje Lietuvoje teikiančiai įmonei Oriksas, UAB, Oyster darbo rūbai, kurie taip pat labai kokybiškai išsiuvinėja užrašus ar logotipus ant marškinėlių, plačiausiam kokybiškų maisto papildų parduotuvių tinklui Maistas Sportui ir triatlono “amunicija“ prekiaujančiai įmonei - Trisportas. Taip pat esu dėkingas Algimantui Buividui už paskolintą dviratį.
 

2018/07/31

"Gran fondo Kaunas-Klaipėda", 240 km dviračiu, 2018-07-28

Paskutinį liepos savaitgalį planavau padaryti ilgesnę treniruotę su dviračiu. Tokios treniruotės būna ypatingos, nes tai - savotiška meditacija, kuri ilgam įsimena. Galvojau minti iš Klaipėdos į Panevėžį, bet kai Vitalis Gricius pakvietė į jo organizuojamą renginuką "Gran fondo Kaunas-Klaipėda", nutariau geriau prisijungti prie šios iniciatyvos, tuo labiau, kad kilometražas būtų labai panašus – 240 km.
Atvykau į Kauną penktadienį, t. y. iš vakaro, tad turėjau puikią progą pasivaikščioti po senamiestį bei susitikti su klasioku Mindaugu, su kuriuo prisiminėme prieš porą metų vykusį ultra triatloną. Jau senokai nebuvau lankęsis Kaune, tad maloniai stebino atgijęs laikinosios sostinės senamiestis. Grįžtant į nakvynės vietą, prie Kauno pilies, stabtelėjau prie lauko kino teatro, kuriame, mano nuostabai, pradėjo rodyti Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai“, kuris puikiai atitiko rytojaus žygio tematiką.

Šeštadienį atsikėliau 6 ryte, ramiai papusryčiavau ir 7.30 jau buvau prie Kauno traukinių stoties, į kurią turėjo atvykti vilniečių desantas. Jų buvo net vienuolika! Pasisveikinom, pasidarėm bendrą nuotrauką (pajuokavom, kad bus įdomu palyginti mūsų veidelius „prieš“ ir „po“) bei leidomės Raudondvario link, už kurio driekėsi gražus kelias Panemune.
 
Veideliai "prieš"
 Dangus buvo debesuotas, todėl kaitra nealino ir kas labiausiai džiugino – vėjas, nors ir ne stiprus, bet pūtė į nugaras. Tai nėra būdinga vidurio Lietuvoje, kurioje labiau vyrauja vakarų vėjai. Susėdę į grupę po du, leidomės jūros link. Kelionės pradžioje stengiausi pasaugoti savo energetiką, mažiau kalbėti, tolygiai maitintis, nebūti grupės priekyje ilgiau nei priklauso. Jaučiausi puikiai, tačiau turėdamas panašių ilgų minimų patirtį žinojau, kad tikroji organizmo būklė paaiškėja po maždaug 4 valandų minimo. 
 
Maisto atsargos kuprinėje, kurių neprireikė :)
Todėl jei jautiesi gerai iki tol, tai dar nieko nereiškia. Su savimi turėjau maisto atsargas, kurių turėjo užtekti visai kelionei, tačiau man jų neprireikė, nes darydavome sustojimus kas maždaug 2 valandas. Pirmas ilgesnis sustojimas po 88 km (15-20 min) buvo Jurbarke, kur išgėrę rytinę kavą degalinėje leidomės toliau į kelią. 
 
Pirmas ilgesnis sustojimas Jurbarko degalinėje
Vidutinis greitis siekė 34 km/h, visa grupė šauniai dirbo ir laikėsi vienas už kito nugarų. Įprastai minant ilgus nuotolius, turėdavau problemų su skrandžiu, tačiau šįkart visos kelionės metu skrandis veikė kaip laikrodis, apie jį net nepagalvojau. Bandydamas suprasti, ką dariau kitaip šios treniruotės metu, nesunkiai atėjo atsakymai: sustojimai ir „normalus“ maistas bei geliukų sumažinimas iki minimumo, kurie veikiausiai ir padarydavo savo „darbą“ skrandžiui.
Antrasis sustojimas buvo Pagėgiuose, kur jau buvo įveikta 150 km, o trasoje praleista 4 val. ir 20 min. Jau buvo pietų metas, tad dauguma žygio dalyvių nusprendė pasistiprinti kebabais. 
 
Kolegos užkandžiauja kebabais :)
Neatsisakiau ir aš. Suprantu, kad tai ne visai tinkamas maistas fizinio krūvio metu, bet nusprendžiau surizikuoti, manydamas, kad tai mažesnis blogis nei geliukai. Pasirodo - neklydau. Pagėgių kebabus puikiai priėmė skrandis ir toliau leidomės į Žemaitiją. Vidutinis greitis vis dar siekė 34 km/h, jaučiausi gerai ir stengiausi labiau laikytis grupės priekyje, dažniau leisdamas pailsėti puikiai iki tol dirbusiems kolegoms. Šalia buvo ir Ignas (su Ignu paskutinį kartą buvome susitikę 2015 m. Trakų triatlone), su kuriuo smagiai traukėme grupę. Šioje atkarpoje prie mūsų prisijungė ir Justinas Striška, kuris važiavo iš Klaipėdos priešinga kryptimi ir susitiko mus pakeliui Katyčiuose (70 km nuo Klaipėdos).
Egzotinės transporto priemonės Švėkšnoje itin domino banko atstovus :)
Paskutinis mūsų sustojimas buvo Švėkšnoje (lygiai po 200 km), kur sukirtę po ledų porciją šturmavome paskutinius 40 km. Šioje atkarpoje prie mūsų pasijungė dar 4 dviratininkai iš Klaipėdos, tad mūsų buvo jau 17, o tai jau gana didelė grupė dviratininkų, retai matoma Lietuvos keliuose. Klaipėdos apylinkės mus pasveikino stiprus, bet gaivus lietus ir visi sėkmingai pasiekėm kelionės tikslą.
Veideliai "po"
Čia mūsų laukė finišuotojų „Pergalės“ šokoladas ir padengtas kavinės stalas su šašlykais ir alumi. Šis renginukas buvo puikus pavyzdys, kaip be startinių mokesčių ir kitokių investicijų galima sau pasidovanoti produktyvų laiką. Kiekvienas savaip renkamės, kaip leisti savo laiką, o mes šiandieną jį leidome 240 km trindami užpakalius ant kietų dviračio sėdynių, trasoje užtrukome 7val 11 min, o vidutinis greitis siekė 33,5 km/h.
Užtarnautas alus :)

Lietuvos plento taurė – Šilalės etapas, 70 km, 2018-07-22

Prieš vykstant į Lietuvos plento taurės etapą Šilalėje, sau kėliau porą pagrindinių tikslų: išlipti iš treniruočių komforto zonos, kurioje buvau užsibuvęs paskutinius keletą mėnesių, ir pabandyti atvažiuoti su pirma grupe. Kadangi važiavau B starte (A starte mina tik registruotos komandos), maniau, kad tai visai realu. Trasą sudarė 2 ratai po 35 km. 
Kiek baiminausi pačios starto pradžios, nes iš praeities dviračių varžybų būtent startai išliko kaip vienas pavojingiausių varžybų etapų, tačiau, mano nuostabai, tai jau yra praeitis, nes organizatoriai puikiai išsprendė šią problemą, t. y. startuoja visi kartu ir yra sekamas policijos automobilis tol, kol išvažiuojama už miesto ribų ir patenkama į platesnį kelią. Kai policijos automobilis atitolsta, būna duodamas startas. Tai padeda išvengti bereikalingų griūčių ir plėšymosi, stengiantis užsiimti tinkamą vietą starto pozicijoje.
Varžybų pradžia buvo greita ir nors grupė buvo didelė, tačiau minti 45-50 km/h greičiu visgi buvo nelengva. Turėjau puikią progą įsitikinti, kad organizmas yra atpratęs nuo intensyvesnio krūvio, bet tam juk ir atvažiavau, pabandyti išsėdėti grupėje ir pasikelti savo organizmo funkcines galimybes. Kitas dalykas, kuris taip pat kėlė diskomfortą, tai baimė būti grupės viduryje. Seniau tokios baimės neturėdavau, bet jau daug metų dalyvauju tik triatlono varžybose, kur niekada nebūna tokių didelių grupių. Nuolatinis tampymasis ir stabdymasis kėlė įtampą, todėl pasitraukiau į dešinį grupės kraštą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo lemiama varžybų klaida. Už 15 km laukė status posūkis ir gana ilgas „tempiantis“ pakylimas už jo. Grupė darydama posūkį į dešinę mane prispaudė prie borto, ko pasekoje, labai nukrito greitis. Tie, kas mina dviračių varžybose, puikiai žino, kad posūkiai ir įkalnės yra būtent tos vietos, kur vyksta pabėgimai. Taip įvyko ir šį kartą. Po posūkio, lipant į įkalnę, grupė pradėjo barstytis, o aš, neturėdamas pagreičio, visai "užsikasiau" įkalnėje. Beliko liūdnai stebėti, kaip grupė tolsta nuo manęs. Buvo dar keli nelaimėliai, kurie taip pat neužsilaikė už grupės, tad gana greitai suformavome 5 žmonių grupelę. Bandėme dirbti keisdamiesi, bet buvo aišku, kad grupės tikrai nepavysime. Po pirmojo rato likome keturiese, o įpusėjus antram ratui - tik dviese. Įdomiausia, kad būtent antrajame rate pasijaučiau pilnai įšilęs ir stengiausi padirbėti, kad kuo daugiau „išpešti“ iš šios varžybinės treniruotės. Keisdamiesi su Arūnu Visocku vargais negalais pasiekėme 70 km finišą (1 val 57 min 48 sek., 35,5 km/h avg). Jaučiausi padaręs treniruotę kaip reikiant :)

2018/07/24

Kuršių marių maratonas, 2km, Kintai, 2018-07-14

Turbūt ne veltui sakoma, kad roges reikia ruošti vasarą. Tik mano atveju įvyko atvirkščiai – šaltuoju metų periodu nepakankamai aiškiai susidėliojau artėjančio sportinio sezono viziją.
Galiausiai atėjo šiltasis metų laikas ir supratau, jog vis dar nežinau nei kur startuosiu, nei kokie yra mano sezono prioritetai. Dabar jau aišku, jog šis sezonas „nuplaukė“. Tačiau tai nereiškia, kad esu atitrūkęs nuo sporto, atsiradus menkiausiai galimybei stengiuosi pajudėti, nors didelio intensyvumo treniruočių padaryti prisiversti negaliu. Kai neturiu aiškaus tikslo, sunku save mobilizuoti ir „įlipti“ į kančios zoną.
Supratau, jog norint save motyvuoti reikia bent kažkokių varžybų. Todėl liepos 14 d. nusprendžiau nuvykti į Kintus, kuriuose buvo organizuojamas 2 km ir 10 km plaukimai. Mane labai domino 10 km plaukimas, bet per vėlai sužinojau, kad norint dalyvauti šiame plaukime reikėjo praeiti atranką, tad beliko pasitenkinti 2 km plaukimu. Jau senokai buvau dalyvavęs atvirų vandenų plaukimo varžybose, todėl buvo įdomu palyginti savo ankstesnes patirtis su dabartine. Šis plaukimas priminė šiek tiek orientacinį plaukimą, nes pasiekus pirmąjį bujų, teko žvalgytis, kur plaukti toliau. Viena grupelė plaukikų metėsi į vieną šoną, kita – į kitą, kilo sumaištis. Tuo metu plaukiau penktas ir kai atsistojau ant dugno (tam buvo puikios sąlygos, nes vandens gylis kai kuriose vietose siekė vos juosmenį) bei atsisukau atgal pasižvalgyti, kur plaukia kiti likimo broliai, pamačiau panašų vaizdą: stoviniuojančius plaukikus, skėsčiojančius rankomis ir šaukiančius - „kur plaukti?“. Visgi paplaukus į priekį pasimatė antrasis bujus, kuris stovėjo kiek šone, nutariau plaukti į jį, dalis plaukikų nusekė man iš paskos, kiti – rinkosi tiesesnę trajektoriją ir plaukė į tolumoje esančią valtį, kuri žymėjo pusę įveiktos distancijos. Priplaukus valtį jau buvau nukritęs į septintąją poziciją, kurioje išsilaikiau iki pat finišo. Distancijoje užtrukau 32 min 57 sek. ir tik parvykęs namo sužinojau, kad savo amžiaus grupėje užėmiau pirmąją vietą.
Ką tik finišavo Gytis
Po finišo buvo jaudinantis reginys laukti iš Kuršių Neringos kranto grįžtančių plaukikų, kurie mariomis įveikė 10 km. Šiame būrelyje buvo ir keli bičiuliai triatlonininkai, tarp jų ir Martynas Tinfavičius su Gyčiu Junevičiumi. Kviečiu pažiūrėti video iš šio plaukimo:


2018/05/28

Individualių triatlono ir bėgimo treniruočių planų sudarymas

Turbūt ateina laikas, kai tam tikrą sukauptą patirtį galima perduoti kitiems. Per praleistus metus sporte esu bendravęs su daugybę teoretikų ir mokslo srities atstovų, tačiau supratau viena, kad tai, kas susidėlioja logiškai ant popieriaus lapo, ne visada suveikia praktiškai, kai nulipi nuo dviračio po 180 ar 360 km ir po to turi prabėgti maratoną ar visus du. Kartais tiesiog nėra logikos, nes ir pats triatlono sportas nepasižymi dideliu suderinamumu - visos trys sporto šakos prieštarauja viena kitai. Tad tik kliaudamasis savo organizmo siunčiamais pojūčiais, kartais turėdavau atrasti "nevadovėlines" tiesas. Mano geriausi sportiniai metai turbūt jau yra praeityje, tačiau žinios išliko. Todėl jei galėčiau padėti kitiems siekti savųjų kalno viršūnių, manau, rastume bendrą sprendimą.

Tad jei nori įveikti savo pirmąjį triatloną arba tiesiog pasigerinti savo asmeninį rezultatą, esi iššūkius mėgstantis žmogus, tiki, kad ne tik šiuolaikinės technologijos ir brangus inventorius nulemia galutinį rezultatą, manai, kad vien tik teorinės žinios negali atstoti praktikos, tada – mums pakeliui!
Susisiek ir mes kartu nuspręsime, kaip galime siekti bendrų tikslų!

Kontaktai:
laurynasurbsys@yahoo.com
8 614 17247                                                                                                                                                                                                                             

2018/05/21

"Laukinis trail - Plateliai" 2018-05-19

Po devyniolikos metų praleistų triatlono trasoje šiais metais norėjosi išbandyti kažką naujo, pabūti sau nežinomoje zonoje ir atrasti naujų patyrimų. Jau senokai norėjosi išbandyti trailo bėgimus, bet tam paprasčiausiai neskirdavau laiko, nes prioritetinės varžybos būdavo triatlono trasoje. Apie trailo bėgimus buvau nemažai skaitęs ir žiūrėjęs video medžiagos, tačiau Plateliuose vykusios varžybos man buvo pirmoji patirtis tokio pobūdžio trasoje.
Vienintelis trailo bėgimo panašumas į plento bėgimą yra tas, kad reikia bėgti. Kitų panašumų būtų sunku atrasti. Visų pirma, trailo bėgimai vyksta gamtos prieglobstyje, Lietuvoje juos įprasta organizuoti miškuose, kitur – kalnuose. Tokio pobūdžio bėgimai pasižymi sunkiomis trasomis, kuriose neretai surenkamas ne vienas kilometras bendro sukilimo. Kitas išskirtis bruožas tai, kad trailo bėgikai maistą, gėrimus ir kitą būtiną inventorių nešasi su savimi, t. y. kuprinėje. Čia taip pat būna maitinimo punktai, tačiau jie nebūna išdėstyti kas 5 km, kaip tai yra įprasta plento bėgimuose. Atstumas tarp maitinėlių būna žymiai didesnis.
Ignas Photography

Platelių trailas (30 km) buvo žvalgybinis bėgimas, kuriame norėjau gyvai pajusti tokio bėgimo specifiką, pasižiūrėti bėgikų „ekipuotę“, patirti, ką reiškia bėgti ne plentu, bet miškais ar net pelkėmis. Kaip ir tikėjausi, tokio bėgimo neįmanoma lyginti su plento bėgimu. Bėgdamas plentu aš galvoju tik apie tai, kaip susitarti su savo kūnu, kad jis galėtų įveikti būsimus kilometrus. Bėgdamas aplink Platelių ežerą nusidriekusiais miškais, gana greitai supratau, kad dėmesys turi būti sukoncentruotas ne tik į tai, kas vyksta manyje, bet ir aplink mane, t. y. nuolat žiūrėti po kojomis, kad „neužsiraučiau“ ant kokios šakos, tinkamai peršokčiau rąstą ar neįkrisčiau stačia nosimi į dumblą. Centrinei nervų sistemai tenka žymiai didesnės perkrovos nei bėgant įprastą bėgimą plentu. Kai sužinojau, kad varžybų metu bus du maitinimo punktai, nusprendžiau su savimi neimti gėrimo, nes per treniruotes, bėgdamas iki 2 valandų, dažniausiai nieko su savimi neimu (žinau, kad tai nėra geras pavyzdys). Šiuo atveju pirmas sustojimas buvo po 9 km, o antrasis po 21 km, tad teoriškai tie maitinimo punktai man neturėjo būti sunkiai pasiekiami. Negaliu sakyti, kad buvo kitaip, bet kitą kartą bėgdamas tokį atstumą tikrai su savimi turėsiu gėrimą, visgi besigrumiant su šakomis ir įkalnėmis pulsas pakankamai pakyla ir skysčių atsargos išsieikvoja greičiau nei darant įprastą ilgą bėgimą treniruotės metu. Buvo įdomu, kaip kūnas reaguos į pakilimus. Šioje trasoje buvo apie 450 m vertikalaus sukilimo. Atrodytų, vienas juokas palyginus net ir su Lenkijoje vykstančiais trail bėgimais, bet perskaičius varžybų puslapyje esančią informaciją, kad toks atstumas yra lygus vieno su trečdaliu Vilniaus televizijos bokšto, tai jis nebeatrodo toks jau mažas. Iš tiesų, tai jau 1,5 val. bėgimo pajaučiau, kad esu visiškai nepasiruošęs tokio pobūdžio trasai. Dabar supratau, kodėl trailo bėgikai organizuojasi bendras treniruotes ir nuolat "šlifuoja" Sapieginės kalvas. Treniruojantis tik lygumoje ir bėgant tokį atstumą net ir su sąlyginai nedideliu 450 m pakilimu, tai tampa nelengvu iššūkiu keturgalviams raumenims. Beje, kai kurios kalvelės buvo tokios stačios, kad bėgdamas į viršų (gal veikiau reikėtų sakyti - „bandydamas atlikti bėgimo veiksmą“) ir pamatęs pro šalį gana žvaliai žingsniuojantį bėgiką, supratau, kad kartais yra išmintingiau ne bėgti, o eiti. Šiuo atveju puikiai tinka visiems žinomas posakis - „neskubėk ir būsi pirmas“. Ir, galiausiai, paskutinis paminėtinas dalykas (bet tikrai ne paskutinės svarbos), kurį turėjau "persiprogramuoti" savo galvelėje, buvo tai, kad tempas tokio pobūdžio bėgimuose yra žymiai lėtesnis. 30 km nubėgau per 2 val. 56 min ir vos „įsispraudžiau“ į pirmąjį trisdešimtuką, finišuodamas 27-as.
Pirmoji pažintis su trailu įvyko. Tikiu, kad tikrai ne paskutinė.

2017/11/27

Kalėdos - stebuklų metas

Sakoma, kad Kalėdos yra stebuklų metas. Nutariau savo laimę išmėginti ir aš, kreipdamasis į visus "blogo" skaitytojus bei norinčius tapti mano kelionės dalimi. Jau daugelį metų, palydint senuosius metus prisižadu sau, kad kitais metais pasidovanosiu sau varžybinį dviratį, skirtą ilgų nuotolių triatlono varžyboms, kuris atrodo maždaug taip:
Žmonėms, kurie lankosi šiame "bloge", bet nėra sėdėję ant tokio dviračio, galiu pasakyti, kad jo išskirtiniai bruožai yra specialūs ragai dviračio priekyje ir aerodinamika. Visa tai yra padaryta tam, kad būtų patogiau važiuoti ilgas distancijas ir mažiau vargtų nugara. Neturint tokio dviračio darosi sunku konkuruoti net ir Lietuvoje vykstančiose varžybose, jau nekalbant apie tarptautinius startus. Iki šiol prieš atsakingus startus man visada pagalbos ranką ištiesdavo Panevėžyje dirbantis dviračių treneris ir puikus žmogus - Algimantas Buividas, kuris surasdavo ir paruošdavo dviratį varžyboms.
Tačiau visada kirbėdavo noras turėti savo dviratį. Tai suteiktų daugiau ramybės ir kokybės pasiruošimo procese. Atrodytų, kad praleidus 18 metų šiame sporte, kaip ir turėčiau teisę tą padaryti, bet visada sustabdydavo realios aplinkybės. Tokių dviračių kainos įprastai  prasideda nuo 3000 ir gali kilti iki 15 000 eurų. Visada yra galimybė įsigyti pigesnį dėvėtą dviratį, atvežtą iš užsienio. Visgi niekas negali garantuoti, kad tai nėra vogtas dviratis. O pirkdamas vogtą dviratį, aš remiu vagį. Tai prasilenkia su mano vertybėmis, todėl iki šiol vengdavau tai daryti.
Tikiu, kad galima ir kitais būdais tą padaryti, net ir neturint kišenėje reikiamos pinigų sumos. Kviečiu visus norinčius prisidėti prie šio inventoriaus, padaryti tai šioje nuorodoje:
https://makeachamp.com/laurynasurbsys/29661
Būsiu širdingai dėkingas už Jūsų prisidėjimą.