2017/08/29

Dvigubas ultra triatlonas, 7,6 km plaukimas -360 km dviratis - 84 km bėgimas, Panevėžys, 2017-08-25


Kai pakėliau akis į dangų, pirmą kartą pamačiau pro debesis bandantį prasiskverbti mėnulį. Lietus buvo nustojęs, tačiau rudenėjanti žemė alsavo vėsa. Viskas aplinkui buvo nurimę ir sprendžiant iš ištuštėjusios trasos, turėjo būti gili naktis. Tolumoje matėsi kelios mirksinčios raudonos švieselės, suteikiančios jaukumo ir bendrumo jausmą, žinojimo, kad tamsioje naktyje esu ne vienas. Tuo metu jau buvo įveikta apie 200 km dviračių trasoje, laukė – dar 160 km. Iki šios akimirkos viskas klojosi pakankamai gerai: vidutinis greitis siekė apie 30 km/h, skrandis laikėsi stebėtinai gerai, didelio skausmo kūne nejutau, tad nakties tyloje nugrimzdau į savo mintis, pergalvodamas šią dieną.

O viskas prasidėjo 14 val., kuomet antrą kartą savo gyvenime pasiryžau stoti į dvigubo ultra triatlono startą (7,6 km plaukimas, 360 km dviratis, 84 km bėgimas). Plaukimo rungtį sudarė 19 ratų po 400 metrų, iš viso – 7,6 km. Visą pusdienį įkyriai lijęs lietus, prieš startą liovėsi ir netgi išlindo saulutė, kuri šildė adrenalinu persisunkusį kūną. Plaukimo rungtis man kėlė nerimo tik dėl vienos vienintelės priežasties, kad tai nekėlė jokio nerimo. Visos mano mintys buvo sukoncentruotos tik į tai, kas bus po plaukimo, be ne jo metu. Skirtingai nei dviračių ar bėgimo distancijos, plaukimo nuotolis man nebuvo iššūkis. Todėl kiek nerimavau, kad šis, kiek atsainokas požiūris, man nepateiktų staigmenų. Tolesnė įvykių eiga visgi patvirtino, kad jokių staigmenų nebuvo. Pirmąjį ratą pradėjau atsargiai, norėjau patyrinėti kai kuriuos man nematytus triatlonininkus, kurių lygis man buvo nežinomas. Po pirmojo rato visgi pradėjau plaukti savo tempu ir išplaukiau į pirmąją poziciją. Čia pat, už nugaros, buvo ir šveicaras Beat Knechtle. Po 7 ratų (2,8 km) plaukimo sustoju planuotam pasimaitinimui. Tokie sustojimai netrunka ilgiau nei 1 minutę laiko, bet jie man padeda išlaikyti stabilų plaukimo tempą. Tuo tarpu, Beat Knechtle renkasi kitokią taktiką ir plaukimo metu nestoja, tad per šį sustojimą nukritau į antrąją poziciją. Iki kito planuoto sustojimo po 12 ratų (4,8 km) pavijau vėl patyrusį kolegą, bet jis ir vėl atitolo man geriant arbatą ir užkandžiaujant bananu. Tolesnėje distancijos dalyje viskas klojosi sklandžiai, neskaitant to, kad paskutinius porą kilometrų pradėjo šiek tiek vėsti kūnas, o prasidėjusi stipri liūtis neleido normaliai matyti išdėliotų bujų. Galiausiai, per 2 val. 21 min 31 sek. baigiu plaukimo rungtį, Beat Knechtle atplaukė 9 sek. anksčiau. Palietęs kojomis žemę ir iš horizontalios padėties pakilęs į vertikalią, susvirduliuoju, bet Paulius laiku sugriebęs už rankos palydi mane į persirengimo palapinę. Čia mums pavyksta greičiau persirengti ir pirmas išjudu į dviračių trasą. Ką gi, dabar varžybos jau tikrai prasidėjo.
 
Nuo Senvagės iki parko (kur mūsų laukė 90 ratų trasa - 360 km) dar reikėjo įveikti papildomus 2 km. Įvažiavus į parką ir įveikus apie pusę rato, prie manęs privažiavo teisėjų motociklas bei informavo, kad važiuoju ne į tą pusę. Turėjau grįžti ir iš naujo pradėti ilgą kelionę, tik šįkart pagal laikrodžio rodyklę. Trasa po liūties dar buvo šlapia, tad stengiausi atsargiai įveikinėti posūkius. Asfaltas, kuriuo važiavome, buvo tobulos kokybės, išlietas vos prieš keletą mėnesių, tačiau pati trasa buvo techniška, su daug posūkių bei dviem neilgais, bet „tempiančiais“ pakilimais. Į dviračių trasą išvažiavau, kai laikrodis rodė 17.30, vadinasi, turėjau nepilnas 4 valandas iki tol, kol pradės temti. Norėjau įveikti kuo daugiau kilometrų šviesoje, bet ir neprarasti sveikos nuovokos ir nenužudyti savęs per pirmuosius 100 km. Vidutinis greitis siekė 32-33 km/h, tačiau norvegas Olsrud Henning, vokietis Richard Jung ir broliukas latvis Janis Miezers važiavo žymiai greičiau, todėl buvo tik laiko klausimas kada jie išsiverš į priekį. Apie 20.30 stoju užsidegti šviesas ant dviračio ir apsirengti šiltesnę aprangą. Tai buvo vienintelis sustojimas tą dieną dviračių rungtyje. Laukė ilga naktis. Stengiausi maitintis kuo įvairesniu maistu. Po praeitų metų patirties tose pačiose varžybose su palaikymo komanda buvome įgiję daugiau patirties, kuri tikrai pravertė išsaugant skrandį. Kas vyko, įveikinėjant antrąjį šimtą kilometrų, man sunku prisiminti. Kūnas judėjo mechaniškai, mintys buvo įvairiose vietose, su įvairiais žmonėmis ir situacijomis. Šį jausmą patiriu tik per varžybas, tuomet aplanko jausmas, tarsi pakilčiau virš savo kasdienybės ir pamatyčiau viską kitomis akimis.

Iki pat išnaktų trasoje buvę žiūrovai išsiskirstė ir liko tik ištikimosios palaikymo komandos ir varžybų dalyviai. Apie 1 val. nakties pajutau pirmąją silpnumo bangą, pradėjo migdyti. Šiek tiek sulėtinau tempą ir kaip tik tuo metu privažiavo Alina. Palikęs 10 metrų atstumą keletą ratų važiavau jai iš paskos. Izabelės paprašiau, kad man paruoštų kavos su Snickers šokoladuku. Gana neįprastas maistas varžybų metu, tačiau jis leido man šiek tiek prabusti ir pasijutęs geriau vėl galėjau padidinti tempą. Kūnas pradėjo vėsti, norėjosi apsirengti šilčiau ir sustoti į tualetą, bet šį sustojimą stengiausi atitolinti kuo labiau. Kai kildavo noras sustoti, paklausdavau savęs, ar tikrai dar negaliu pakentėti? Visada būdavo atsakymas, kad dar galiu. Tad sukau ratas po rato kol spidometras parodė 332 km. Tada pirmą kartą savo komandos paklausiau, kiek man liko įveikti ratų. Tikėjausi išgirsti, kad 7-is, na, gal 8-is ratus. Bet kai išgirdau, kad reikės sukti dar 10 ratų, praradau trumpam savitvardą. Gali atrodyti, kad numynus tokį atstumą, nuvažiuoti 2 ar 3 papildomus ratus nėra pernelyg didelio skirtumo, bet tuo metu tai kerta psichologiškai. Nebuvo pasirinkimo, reikėjo minti tuos 10 ratų ir nuo dviračio nulipau po 372 km. Vidutinis greitis siekė 29,4 km/h, o bendrai distancijoje užtrukau 13 val. 12 min ir 13 sek.
Nulipus nuo dviračio, mane pasitiko visa palaikymo komanda, buvau palydėtas iki tualeto, perrengtas ir išlydėtas į trasą. Švito. Pradėjus bėgti mano paties kūnas mane patį nustebino. Tuštuma – būtent taip apibūdinčiau pojūtį, kuris tuo metu buvo mano kojose ir kūne. Atrodė, kad mano rezervai yra nuliniai, menkiausias žingsnis kėlė didžiulį skausmą. Stengiausi nepasiduoti panikai ir savo komandos drąsinamas po mažutį žingsnelį judėjau į priekį. Tą judesį, kurį tuo metu atlikau, buvo sunku pavadinti bėgimu, bet, žinojau, kad jeigu pradėsiu eiti, mano varžybos bus baigtos. Visgi vyliausi, kad ši krizė baigsis. Praslinko pirmoji valanda – jokių pokyčių. Praslinko antroji valanda – situacija pasidarė dar sudėtingesnė, pradėjo guldyti miegas, man sunkiai sekėsi nulaikyti savo kūną ant kojų, tačiau pavyko nepaleisti proto. Priėmiau sprendimą, po 2 valandų, praleistų bėgimo trasoje, sustoti ir prigulti 10-15 minučių bei tokiu būdu "atmušti" miegą. Slapta vyliausi, kad man tai padės atsigauti kojoms ir galėsiu bent jau bandyti judėti. Įžengiu į palapinę, ir pasakau komandai apie savo sprendimą. Pasakau taip, kad nebūtų galimybės manęs perkalbėti. Man reikėjo tų keliolikos minučių. Atsiguliau, užmerkiu akis, alsavau giliai, smegenys truputį atsileido ir nugrimzdau į kažkokią vegetacinę būseną. Visgi tai nebuvo miegas, nes girdėjau komandos nerimastingus pasitarimus. Praeina 10 minučių ir esu keliamas, perrengiamas, apaunamos kitos kojinės. Pats nieko negaliu padaryti, pojūtis tarsi kūnas man nepriklausytų. Vėl išjudu į trasą ir turėjau planą judėti dar 2 valandas, po kurių spręsti - ar tęsiu savąją kovą, ar mano varžybos yra baigtos. 

Tuo metu buvau nukritęs į šeštąją poziciją – žvaliai atrodanti Alina sėkmingai judėjo stabiliu tempu, o šveicaras Marko Bartel taip pat atrodė gana šviežiai. Tačiau mano pozicija man mažiausiai rūpėjo, aš galvojau kaip išgyventi. Praėjo dar 2 valandos ir vis dar nebuvo jokių organizmo atsigavimo požymių. Kentėjau ir dėl savęs ir dėl komandos, kuri stengėsi daryti viską, kad prisikelčiau. Tuo metu buvau įveikęs kiek daugiau nei 30 km ir mintis, kad liko dar daugiau nei 50 km mane žudė. Tokioje būsenoje aš negalėjau nieko padaryti. Tačiau priimti sprendimą sustoti irgi buvo labai sunku. Buvo sunku ne dėl savęs, o dėl mano angelų sargų, kurie visą naktį manimi rūpinosi, maitino ir vis dar stovėjo trasoje, viltingai žingsniais, žiūrėdami į mano sukrypusį kūną, kurio tuo metu aš pats nekenčiau.
Ne tokiam bėgimui aš ruošiausi, buvau praleidęs daug valandų treniruotėse ir tikėjausi bėgti visai kitaip, tačiau realybė buvo tokia, kokia buvo. Praėjo 5 valandos bėgimo ir tik tada pamačiau kažkokį žiburėlį savo kūne, atsirado žiubsnelis jėgų dėlioti kojas greičiau.
Tuo metu šalia buvo Alina, kuri mane jau lenkė 2 ratais ir pradėjome kartu bėgti. Po kelių ratų prisijungė ir latvis bei puikus bičiulis Janis Meizers. Bėgome trise, kartais kalbėjome, kartais tylėjome. Tapo lengviau. Pamačiau, kad ir mano komandos akyse sužibo akys. Nors ratai slinko labai lėtai ir buvo likę bėgti apie 35 km ir tuo metu vis dar netikėjau, kad finišuosiu, bet bent galėjau judėti į priekį. Turėjau judėti..
Likus 20 km man smogė dar viena sunkumo banga, pojūčiai tie patys, kaip ir pradžioje – tuščia. Įdomu, kad tokiose akimirkose neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau įveikei“, „varyk!”, o dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna nepakeliama. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos tarė pavieniai balsai, dažniausiai nestovintys minioje: „netikėk, kad negali“, „mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kažkieno ištarti žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“ Kažkas dėkojo man?! Už ką? Juk tai, kas vyko trasoje, nebuvo tai, apie ką rašo Delfi ar žurnalas „Žmonės“. Visų mūsų kūnai buvo suvargę, visi mes kovojome savąjį mūšį, mes nedėvėjome įstabių rūbų ir negalėjome pasigirti turtais ar statusu. Tada kodėl čia tie visi žmonės stovėjo dieną ir naktį? Sunku buvo rasti atsakymus, bet galbūt per mus, jie išgirdo ir savyje skambančia muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti..
 
Paskendęs apmąstymuose, išgyvenau ir antrąją krizę, kuri šįkart buvo trumpesnė nei pirmoji. Lieka paskutinis ratas, komanda duoda vėliavą ir palydi mane jame. Kertu finišo liniją ir vis dar negaliu patikėti, kad šioje titaniškoje kovoje, padedant ištikimai palaikymo komandai, pavyko pasiekti finišą. Pasirodo, kad bėgti reikėjo ne 84, o beveik 90 km, kuriuose užtrukau net 11 val. 11 minučių ir 20 sek. Finišavau 5-as bendroje įskaitoje, distanciją įveikdamas per 26 val. 45 min.
Tai buvo mano sunkiausias gyvenimo mūšis. Finišą pasiekiau tik dėka savo maitintojų, rūpestėlių, tikrų draugų ir man be galo brangių Žmonių: Arūno, Šarūno, Pauliaus, Tomo, mano mylimos žmonos, mūsų mergaičių ir visų kitų žmonių, kurie tuo metu buvo kartu su mumis. Visų net nepaminėsiu ir net nesistengsiu to daryti. Kiekvienas žinote, kuris tą naktį ir dieną buvo kartu su mumis, jog esate man brangūs ir svarbūs. Didžiausia pagarba Jums.



Nuotraukų autorius: Vygintas Sereika.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dalyvaujant varžybose, pagrindinė jų figūra man visada išlieka patyrimai, kylantis iš fizinių ir emocinių išgyvenimų. Tai yra tai, kas įsispaudžia giliai į atmintį ir išlieka amžinai. Visa kita lieka fone, t. y. tai, kas laikina. Tačiau šį kartą norisi išspjauti tai, kas neskanu, paliekant tai ir nebegrįžtant prie to. Šiose varžybose supratau, kad jei aš nejaučiu jokios konkurencijos dėl saviškių pasirodymo, nuoširdžiai žaviuosi ir džiaugiuosi už jų sėkmę, tai dar nereiškia, kad mano kolegos gyvena tuo pačiu. Pirmą kartą gyvenime buvau „priduotas“ savo tautiečių teisėjams už tai, kad bėgimo rungtyje mano bičiulis, važiuodamas šalia trasos dviračiu, kalbino mane ir skatino nepasiduoti sunkiomis akimirkomis. Buvau "įskųstas" teisėjams dėl, neva, suteikiamos išorinės pagalbos. Akivaizdu, kad dėl nuovargio ar kitų protą užtemdančių dalykų mano tautiečiai nelabai suvokė skirtumo tarp palaikymo, būnant šalia trasos, ir suteikiamos išorinės pagalbos. Laimei, teisėjavę žmonės buvo skaidresnio proto ir į šią situaciją reagavo adekvačiai.


2017/08/21

Padėka rėmėjams

Lieka vos trys dienos iki dvigubo ultra triatlono starto Panevėžyje. Noriu padėkoti rėmėjams, be kurių pagalbos būtų labai sunku stoti į šią trasą.

Geopartneris - tai įmonė, teikianti matavimų inžinerijos paslaugas:statybose žymi projektinius taškus, ašis, reguliuoja inkarinius varžtus,  niveliuoja horizontalius bei vertikalius paviršius, atlieka inžinerinių tinklų geodezines nuotraukas, paruošia ir suderina  inžinerines topografines nuotraukas, atlieka  visų nekilnojamų objektų kadastro bylas.




 UAB „Šildymo sprendimai“ gali pasiūlyti viską, ko reikia šildymo, vėdinimo, vandentiekio ir oro kondicionavimo sistemoms įrengti – nuo profesionalios konsultacijos iki reikiamos įrangos parinkimo, jos montavimo darbų, garantinio ir po garantinio aptarnavimo, bei techninės priežiūros. Didžiausią patirtį ši įmonė turi geoterminio šildymo srityje, šilumos siurblių parinkime. Beveik visuose objektuose gręžia geoterminius gręžinius – iš jų nemažai GRD technologija.

 
UAB “ORO PARAMETRAI” - įmonė yra modernių inžinerinių sistemų projektuotoja ir montuotoja. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos išduotas atestatas Nr. 6286 bendrovei suteikia teisę atlikti statybos darbus ypatingų statinių kategorijoje šiose statybos darbų srityse: žemės darbai, apdailos darbai, statinio vandentiekio ir nuotekų šalinimo inžinerinių sistemų įrengimas, statinio šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo inžinerinių sistemų įrengimas, statinio elektros inžinerinių sistemų įrengimas, procesų valdymo ir automatizavimo sistemų įrengimas, statinio inžinerinių sistemų paleidimo ir derinimo darbai. 



 UAB „EuroStandard Group“ – sėkmingai auganti statybos ir projektavimo įmonė. Bendrovėje dirba kvalifikuoti, didelę darbo patirtį turintys inžineriniai-techniniai darbuotojai, atestuoti darbų vadovai, kvalifikuoti darbininkai. Įmonė teika šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo paslaugas.

UAB "Alinita" pastato inžinerinių sistemų montavimo ir projektavimo įmonė. Atestuotas ir patyręs montavimo ir projektavimo personalas vėdinimo, oro kondicionavimo, šildymo ir vandentiekio srityse. Ilgalaikė patirtis šiai įmonei leidžia pasiūlyti kokybiškas, konkurencingas ir priimtinas užsakovams paslaugas. Tikslai - kokybė, kompetencija, inovatyvių sprendimų naudojimas.

 
Oriksas "UAB"  teikia buhalterinės apskaitos paslaugas, konsultuoja įmones bei pavienius asmenis mokesčių, buhalterinės apskaitos, bei darbo saugos klausimais. Kruopštumas ir tikslumas, Analizė, nuolatinis kvalifikacijos kėlimas, atsakomybė, atvirumas, konfidiencialumas yra šios įmonės vizitinė kortelė.




 OYSTER & Co, UAB - didmeninė ir mažmeninė darbo drabužių ir batų gamyba ir prekyba. Ši įmonė ne tik gamina aprangą pagal specialius užsakymus, bet ir išsiuvinėja norimos spalvos logotipus. Užsakymai vykdomi individualiai arba internetinėje prekyboje.



 
 "Maistas Sportui“ – tai specializuotų, maisto papildų sportuojantiems bei aktyviai gyvenantiems žmonėms, parduotuvių tinklas Lietuvoje, dirbantis šioje srityje jau daugiau nei 20 metų. Šiuo metu „Maistas Sportui“ tinklą sudaro 9 parduotuvės šešiuose didžiausiuose Lietuvos miestuose. Visos Maistas Sportui parduotuvėse esančios prekės yra originalios ir pačios aukščiausios kokybės. 


Trisportas - tai specializuota ištvermės sporto prekių parduotuvė, orientuota į plaukikus, dviratininkus, bėgikus ir triatlonininkus tam, kad būtų galima rasti visą reikiamų prekių asortimentą vienoje vietoje. Trisportas siekia nuolat atnaujinti siūlomų prekių asortimentą bei pateikti tik kokybiškus produktus, kuriais tikima ir pasitikima. 

Taip pat didelį AČIŪ tariu: Justinui Striška, Signei Straubergaitei, Algimantui Buividui ir Arūnui Balčiūnui.

Iron Tour Panevėžys-Klaipėda, 3 km plaukimas - 265 km dviratis - 25 km bėgimas, 2017-07-28

„Iron Tour Panevėžys-Klaipėda“ idėja pradėjo kirbėti dar praeitais metais, kuomet sėdėdamas ant dviračio važiavau iš Klaipėdos į Panevėžį. Pamaniau, kad būtų smagu sujungti šiuos du miestus, gerokai nutolusius vienas nuo kito, ne tik važiuojant dviračiu, bet ir plaukiant bei bėgant. Po to ši idėja vystėsi ir buvo nuspręsta paieškoti panevėžiečių, gyvenančių Klaipėdoje bei paimti iš jų interviu, patalpinant facebook paskyroje: https://www.facebook.com/IronTour2017/.
Finalinis abiejų miestų bendrų taškų sujungimas turėjo baigtis ištvermės žygiu: plaukiant 3 km Panevėžio mariose, važiuojant dviračiu iš Panevėžio į Palangą 260 km ir bėgant iš Palangos į Klaipėdą apie 25 km. Šiai idėjai gana greitai pasirašė kiti bendražygiai ir bičiuliai: Armandas Rokas ir Alina Ranceva. O kai prie žygio idėjos sutiko prisidėti abiejų miestų merai, tai ši akcija įgavo dar daugiau solidumo. Nusprendėme žygį pradėti iš Panevėžio į Klaipėdą, nes tuo metu uostamiestyje kaip tik vyko jūros šventė, todėl mūsų atvykimas būtų ir savotiškas šių metų kultūros sostinės pasveikinimas. 
 
Taigi, kaip dažnai būna, ilgai laukta data gana greitai atėjo ir liepos 28 d. 6.30 pasinėrėme į Panevėžio marių vandenį. Kartu su mumis dar plaukė Darnos klubo nariai, simboliškai palydėdami mus į ilgą kelionę. Plaukdamas jaučiau malonu jaudulį, nes žinojau, kad visa diena dar priešakyje, todėl visi patyrimai tik prasideda. Kylanti saulė gana trukdė tinkamai orientuotis ir matyti bujus, kuriuos anksti ryte išdėliojo triatlono federacijos vadovas Dainius Kopūstas, tačiau tai buvo nevaržybinis plaukimas, todėl keli metrai nuplaukti į šalį negadino nuotaikos. Išlipus iš vandens ir persirengus į dviračių rungtį, mūsų išlydėti atvyko Panevėžio meras Rytis Račkauskas su savo komanda, čia buvo ir mano tėtis, kuris buvo anksti ryte priverstas lipti iš lovos bei kiti žmonės, kurių buvimas mane maloniai nustebino.
Panevėžio mero palydėjimas
 Vadinasi, šis projektas buvo įdomus ne tik mums, bet ir kitiems. Meras mums įteikė Panevėžio stiklo menininko Remigijaus Kriuko kurtą trilapį žiedlapį (simbolizuojantį tris sporto šakas), kurį turėjome įteikti uostamiesčio merui bei pasakė įsimintiną kalbą, kurią norėtųsi čia ir pacituoti: „Didžiuojuosi jūsų ryžtu ir gražia iniciatyva įprasminti bendradarbiavimo tiltą tarp Aukštaitijos ir pajūrio, tarp triatlono sostinės Panevėžio ir metų kultūros sostinės Klaipėdos. Jūs – geriausi mūsų ambasadoriai Jūros šventėje. Linkiu Jums puikaus oro, kuo mažiau priešpriešinio vėjo, išvengti traumų, sėkmingai pasiekti finišą ir pasveikinti klaipėdiečius su Jūros švente“. Įkvėpti štai tokių žodžių sėdome ant balnų ir pasileidome Klaipėdos link.
R. Kriuko trilapis žiedlapis
 Prieš šį žygį tikėjomės priešpriešinio vėjo, kuris įprastai pučia nuo jūros link vidurio Lietuvos. Šįkart nebuvo jokių staigmenų, vėjas išties buvo priešpriešinis, bet palyginus ne toks baisus. Sutarėme su Armandu dirbti pasikeisdami bei pataupyti jėgas ateinantiems kilometrams. Savijauta buvo gera, nuotaika irgi, o ir jausmas - tarsi per Tour de France varžybas, nes mus lydėjo net keturi automobiliai su palaikymo komandomis, kurios rūpinosi, kad būtume pavalgydinti, pagirdyti ir aprengti. Nereikėjo niekuo rūpintis, tik sukti pedalus. 
Artėjame prie Kelmės

Pirmąjį sustojimą padarėme Kelmėje, tuo metu jau buvome įveikę apie 110 km. Sustojimas truko ne ilgiau kaip 10 min, per kurias nuėjome į tualetą, šilčiau apsirengėme ir leidomės toliau į kelią. Per šį sustojimą pajaučiau, kad skrandis jau pradeda stoti, tad išpylęs iš gertuvių izotoninius gėrimus, prisipyliau mineralinio, kuris būna nepamainomas draugas ilguose nuotoliuose. 
Pirmasis sustojimas Kelmėje

Toliau laukė nelengva atkarpa nuo Kelmės iki Kryžkalnio, nes tas kelias buvo itin apkrautas važiuojančiu transportu. Laimei visada šalia buvo lydintys automobiliai, kurie suteikdavo saugumo jausmą. Pasiekę Kryžkalnį įsukome į žemaičių plentą, kur mus pasitiko gana stačios įkalnės ir pirmieji nuovargio ženklai. Šis žygis man buvo savotiška repeticija prieš dvigubo ultra triatlono varžybas, kurios turėjo vykti rugpjūčio pabaigoje Panevėžyje, todėl tai buvo puiki proga pasitikrinti, kaip kūnas reaguoja į krūvį, kaip virškinimas priima maistą ir kokio būtent jam norėtųsi. Dar kartą įsitikinau, kad ilgo nuotolio metu organizmas geriausiai priima natūralų maistą. Geliukai, batonėliai, izotoniniai gėrimai yra puikus sprendimas, kai krūvis trunka iki 5 valandų, bet kai perkopia penkias valandas ir daugiau, organizmui norisi kuo natūralesnio maisto, kuriame būtų kuo mažiau balastinių medžiagų.
Įvažiuojame į Žemaičių plentą
 
Galiausiai pasiekėme Rietavą, kur buvo mūsų antrasis suplanuotas sustojimas. Kai nulipau nuo dviračio, pajaučiau, kad organizmas stipriai sėdęs, todėl kai atsisėdau į automobilį, valgydamas sumuštinį su kava, pradėjau galvoti, kad laukia dar ilgas kelias (tuo metu buvo likę 75 km dviračiu), o jėgų liko ne per daugiausiai. 
Antrasis ilgesnis sustojimas Rietave
Tuo metu palaikymo komandos irgi pradėjo kalbėti, kad minam per greitai ir reikėtų mesti tempą. Pasiūliau Armandui minti vienam, nes man vis sunkiau sekėsi jį pakeisti ir palaikyti norimą tempą. Tačiau Armandas pasisiūlė važiuoti priekyje, man „sėsti“ ant rato, o Alinai važiuoti man už nugaros. Tokia taktika man leido šiek tiek pataupyti jėgas, o Armandui labiau pavargti, tempiant mūsų trijulę. Visgi nuovargį nustelbė pojūtis, kad vis labiau artėjame prie jūros ir pati ilgiausia šiandienos rungtis eina į pabaigą. Šiek tiek prieš 18 valandą pasiekėme Palangą, kur mūsų jau laukė pasiruošę palydėti dviratininkai. Buvo malonus jausmas po 265 km nulipti nuo dviračio balno, nusiauti batelius nuo aptirpusių kojų ir įšokti į bėgimo aprangą.
Paskutinis pasistiprinimas prieš bėgimą

Nuo Palangos botanikos parko iki Klaipėdos vasaros estrados reikėjo įveikti apie 25 km. Gal todėl, kad tai buvo paskutinė rungtis, o gal todėl, kad prie mūsų prisijungė lydintys dviratininkai – vyravo pakili nuotaika, turbūt visi jautėme, kad žygis bus įgyvendintas, beliko tiek nedaug.. Pirmuosius 4-5 kilometrus bėgome visi kartu, bet po to turėjau stoti į tualetą. Kai vėl įbėgau į trasą Alina su Armandu jau buvo priekyje. 
Išbėgame..Nuotaika puiki :)
Visą bėgimo distanciją mane lydėjęs vienas stipriausių šalies dviratininkų – Tomas Vaitkus, kuris papasakojo labai daug įdomių istorijų iš savo profesionalios karjeros, pradedant nuo to, kaip Lance Armstrong’ui slapta vietoje vyno įpylė actą ir baigiant pasakojimais, apie komandos draugą, kuris laimėjo Vuelta Espana, valgydamas tik Snickers ir Marso batonėlius. Taip besišnekučiuodami pavijome Aliną ir Armando tėtį Valdą, kuris nusprendė kartu su mumis pasportuoti. Liko apie 10 km ir čia jau reikėjo pakentėti, trasoje buvome jau beveik 12 valandų ir organizmas rodė stiprius nuovargio požymius. Šiomis sunkumo akimirkomis savęs klausdavau, ar norėčiau daryti dvigubą Ironman nuotolį. Tuo metu, bėgant, norėjau tik pabaigti šią trasą, tad apie dar sunkesnę distanciją net nesinorėjo galvoti.. Iki finišo likus bėgti maždaug 4 km, gavome žinią, kad Armandas jau finišavo. Mums irgi buvo likę tiek ne daug.. Sukandęs dantis artėjau prie finišo ir galiausiai pamačiau pažįstamą paskutinį posūkį, už kurio jau turėjo matytis vasaros estrada. Dar keli šimtai metrai ir galiausiai galiu apkabinti žmoną.. Ilgai brandinta idėja sujungi Panevėžį su Klaipėda galiausiai buvo įgyvendinta. 
Klaipėdos miesto mero sutikimas
Netrukus sulaukėme ir Klaipėdos miesto mero, kuris, nepaisant savo įtemptos dienotvarkės, surado laiko atvykti ir pasveikinti mūsų. Klaipėdos meras pajuokavo, kad net ir jūros šventė buvo surengta specialiai dėl mūsų :)
Šis žygis buvo puikus įrodymas, kad norint patirti puikių emocijų, nebūtina mokėti brangius startinius mokesčius varžybose, užtenka vienijančios idėjos, bendraminčių prisidėjimo ir visa tai galima susikurti patiems.
Nuotraukų autoriai: Vygintas Sereika ir Justinas Leika.


2017/07/25

Lietuvos triatlono čempionatas, 1,5 km - 40 km - 10 km, Panevėžys, 2017-07-16

Sakoma, kad reikia atsargiai įvardinti savo norus, nes jie gali išsipildyti. Mano slaptas noras prieš šalies triatlono čempionatą buvo pagerinti prieš dvi savaites įveiktą Trakų Olimpinės distancijos rezultatą (2 val. 25 min) ir pabandyti patekti į pirmąjį dešimtuką. Visgi matydamas, kokie susirinko žmonės starto linijoje, turėjau priimti faktą, kad tai sunkiai įkandamas tikslas.
Startas, kaip ir prieš dvi dienas akvatlono čempionate, buvo duodamas nuo pantono. Vos tik įšokus į vandenį, aplankė deja vu jausmas, nes ir vėl prisėmiau plaukimo akinukus.
 
Priešais save nieko nebemačiau, tad turėjau sustoti ir juos susitvarkyti, kad galėčiau normaliai plaukti. Tai neilgai trunkanti procedūra, bet ji tampa gana brangi plaukimo pradžioje, nes tada vėl iš naujo tenka perkrauti raumenyną maksimalioms apsukoms. Užsimaukšlinęs akinukus vėl pradėjau sukti rankas. Labiausiai ko nesinorėjo, tai atsilikti nuo grupės. Tačiau mano baimė nepasitvirtino, nes gana greitai priartėjau prie grupelės plaukikų. Po pirmojo posūkio kilstelėjau galvą ir priekyje pamačiau dar 6 varžovus, kurie jau buvo tolokai atitrūkę. Ten buvo Alberto Casillas, Tautvydas Kopūstas, Titas Pumputis, Jaunius Strazdas, Žilvinas Grigaitis bei vienas stipriausių savo amžiaus plaukikų Lietuvoje - Šarūnas Kalinaitis. Viso plaukimo metu situacija nepasikeitė, iš vandens išlipau, būdamas septintoje vietoje. 
 
Dviračių rungtį sudarė 14 ratų centrinėmis Panevėžio miesto gatvėmis. Prieš šias varžybas 9 dienas negalėjau treniruotis su dviračiu, nes varžybose Trakuose skilo dviračio rėmas, kurį ne taip paprasta buvo prikelti naujam gyvenimui. Visgi stengiausi vyti šias mintis ir neieškoti pasiteisinimų, pradėjus kopti į pirmąją įkalnę ir susidūrus su pirmaisiais sunkumais. Iš už nugaros greitai priartėjo Marijus Butrimavičius, bandžiau į jį kabintis, bet tesugebėjau išsilaikyti vos pusę rato. Tačiau Marijus man padėjo priartėti prie bendraklubio Šarūno Kalinaičio, po ilgesnės pertraukos grįžusio į triatlono trasą. Su Šarūnu ėmėmės darbo, nors tempas nebuvo didelis, tačiau tai geriau nei minti vienam.
 
Nuvažiavus 3 ar 4 ratus prie mūsų privažiavo Mantas Marcinkevičius ir Gediminas Pajėda, kurie diktavo solidų tempą. Nors protas suvokė, kad turiu prisidėti prie bendro komandos darbo, tačiau kojų raumenynas tam priešinosi, vos tik išvažiuodavau į grupelės priekį, aplankydavo jausmas, kad deguonis pastringa pusiaukelėje. Taip važiavome keturiese keletą ratų, kol, galiausiai, vienoje įkalnėje G.Pajėda spustelėjo stipriau ir jau atrodė, kad liksim trise, tačiau Mantas sugebėjo mobilizuotis ir šoko jam iš paskos. Pajutau didžiulį nusivylimą savimi ir koneveikdamas save įvairiais žodžiais, turėjau priimti faktą, kad likome vėl dviese su Šarūnu. Turėjau suimti save į rankas, nes dar laukė maždaug pusė dviračių distancijos. Laimei buvau ne vienas, tad kartu su kolega ir atvargome likusią distancijos dalį. 

 
Nulipęs nuo dviračio bandžiau laikyti stabilų bėgimo tempą. Viduje jaučiausi gerai, tačiau kojos buvo „užkaltos“ po dviračių rungties. Kadangi bėgimo rungtį sudarė 8 ratai, buvo sunku susigaudyti kokioje pozicijoje esu, nes kai kurie atletai atsilikinėjo ratu, o kai kurie - negailestingai lenkė mane ratu. Visgi jaučiau, kad iš dešimtuko jau esu iškritęs, tad beliko pabandyti įgyvendinti kitą tikslą – išlipti iš 2 val. 25 min. Labiausiai iš bėgimo rungties įsiminė Armandas, kuris milžiniškais žingsniais pasivijęs mane bėgimo trasoje, sako: „Aš truputį pasilaikysiu.“ Žodis „pasilaikysiu“ toje situacijoje nuskambėjo juokingai, nes Armando tempas buvo akivaizdžiai greitesnis nei manasis, tad „laikydamasis“ už manęs jis būtų tik nusimušęs nuo savojo tempo. Visgi pavyko įtikinti Armandą, kad šiandien aš nesu tas žmogus, už kurio reikėtų laikytis :) 


Tai nebuvo vienintelis malonus susitikimas trasoje tą dieną. Likus maždaug 400 m iki finišo prie manęs priartėjo Vytautas Vaičiulis, kuris šiais metais negali pilna jėga treniruotis dėl turimos traumos, tačiau visgi užtikrintai artėjo finišo link. Pabandžiau užsilaikyti ir kuo mažiau atsilikti nuo Vytauto, tačiau kai liko vos keli metrai iki finišo, Vytautas sustojo, palaukė manęs ir kartu kirtom finišo liniją! Čia tai bent! Kartais net akimirka gali nusakyti labai daug savybių apie žmogų.
Iš viso distancijoje užtrukau 2 val. 23 min ir 51 sek., tad savo rezultatą Trakuose pavyko pagerinti. Kaip vėliau paaiškėjo, pavyko įgyvendinti ir antrąjį savo tikslą – Lietuvos čempionate užėmiau 8-ąją vietą, tačiau taip nutiko todėl, kad keturi pirmi finišavę sportininkai: Alberto Casillas, Tautvydas Kopūstas, Jaunius Strazdas ir Žilvinas Grigaitis buvo diskvalifikuoti dėl per mažai įveiktų ratų skaičiaus. Labai gaila, kad taip nutiko. Taigi visi mano norai išsipildė, nors ir ne tokiu scenarijumi, kokiu tikėjausi.
Po šešių dienų startuosiu dar vienoje Olimpinėje distancijoje, šįkart – Jonavoje.
Nuotraukų autorius: Vygintas Sereika (http://www.vs-foto.lt/)




2017/07/16

Lietuvos akvatlono čempionatas, 1 km plaukimas - 5 km bėgimas, 2017-07-14, Panevėžys

Kelionė į Panevėžį man visada būna ypatinga, nes tai mano gimtasis miestas, kuriam jaučiu daug sentimentų. Šįkart triatlono sostinėje vyko tikra šios sporto šakos fiesta, kurios metu buvo organizuojamas Europos jaunių triatlono čempionatas bei Lietuvos akvatlono, sprinto ir Olimpinės distancijos triatlono čempionatai. Aš nusprendžiau startuoti penktadienį – akvatlone, šeštadienį - padėti teisėjauti Europos jaunimo čempionate, o sekmadienį – savo jėgas pasitikrinti su stipriausiais šalies triatlonininkais Olimpinėje distancijoje.
Taigi penktadienį, susikrovęs mantą, atvykau į Panevėžį, kur pusę aštuonių vakaro turėjo būti duodamas startas akvatlono čempionatui. Akvatlonas yra gimininga sporto šaka triatlonui, tik čia vietoje trijų rungčių, varžomasi dvejose: plaukimo ir bėgimo.
 Plaukimo startas turėjo būti duodamas nuo pantono. Man tai niekada nebūna palankus startas, nes dėl gilių akiduobių, dažniausiai nukrenta akinukai arba jie paprasčiausiai prisisemia vandens. Kadangi buvau beveik tikras, kad ir šįkart taip nutiks, tiesiog tam nusiteikiau iš anksto. Taip ir buvo - kai tik mano galva palietė vandenį, pajaučiau, kad akys prisipildė vandens, o akinukai liko kaboti ant nosies. Turėjau sustoti ir kaip įmanoma greičiau atstatyti akinukus į jiems priklausančią vietą. Praradau kelias brangias sekundes plaukimo pradžioje, todėl turėjau vėl skintis kelią per plaukikų rankas. Plaukimo distanciją sudarė 5 ratai po 200 m. Kadangi vanduo buvo šiltas – 22,5 laipsniai, tai plaukti reikėjo be hidrokostiumų. Po pirmojo rato išryškėjo lyderiai: puikius plaukimo įgūdžius turintis Kęstutis Steponavičius įsitaisė priekyje, už jo plaukė kiti žinomi atletai: Titas Pumputis, Žilvinas Grigaitis, Jaunius Strazdas ir svečias iš Estijos Siim Vollmer. Kad ir kaip bandžiau pavyti priekyje plaukusius plaukikus, visgi plaukimo rungtį baigiau, būdamas 6-oje pozicijoje. 
 
Buvo įdomu, kaip sureaguos kojų raumenys, kai reikės pradėti bėgti, nes, įprastai po plaukimo tenka persėsti ant dviračio, o šįkart – pereiti į bėgimo rungtį. Tačiau kojos buvo pakankamai laisvos, mamos paruošti šonkauliukai, likus 3 val iki starto, irgi jau buvo pakankamai apvirškinti, tad bėgimo tempas mane tenkino. 

5 km distancijoje pavijau K.Steponvičių ir priekyje nuolat mačiau estą, tačiau paskutiniame rate jis padidino tempą ir užtikrintai finišavo ketvirtoje vietoje, man palikęs penktąją. Iš viso distancijoje sugaišau 39 min 49 sek. Buvo gera repeticija prieš sekmadienio startą, dabar reikia atgauti jėgas ir kauptis Olimpinei distancijai.
Su Armandu :)

2017/07/04

Trakų triatlonas, 1,5 - 40 - 10 km, 2017-07-02

Trakuose vykstantis triatlonas buvo pirmasis šių metų startas. Tai taip pat buvo pirmasis rimtas testas, ruošiantis pasaulio dvigubo ultra triatlono etapui Panevėžyje, kuris vyks rugpjūčio pabaigoje. Specialiai šioms varžyboms nesiruošiau, tiesiog dariau įprastas ilgesnes treniruotes, kurių įprastai likus savaitei iki varžybų nedarau.

Varžybų rytą pradėjęs lyti lietus nenustojo iki pat starto, kuris turėjo būti duotas pakankamai anksti – 8 val. ryte. Beveik 200 raudonomis kepurėlėmis pasidabinusių triatletų, įsmeigę žvilgsnius į lietaus lašais nuklotą Galvės ežero paviršių, laukė plaukimo pradžios. Startas buvo gana chaotiškas, nes nesigirdėjo jokio šūvio ar švilpuko. Todėl mano planas kuo greičiau startuoti bei išvengti mėsmalės, neišdegė ir pasinėriau į vandenį, jau išplaukus pirmiesiems plaukikams, kurie kažkokiu būdu suprato, kad varžybos jau prasidėjo. 
Foto Sostinės Olimpas
 Na, ką gi, dabar beliko saugotis smūgių ir pasistengti kuo greičiau ištrūkti iš plaukikų masės. Čia nevyko nieko naujo: prasileidau keletą smūgių į galvą ir korpusą, kartą kažkas patempė už kojos, bet, galiausiai, sugebėjau išplaukti į ramesnius vandenis be didelių nuostolių. Kilstelėjau galvą – priekyje buvo daug plaukikų. Pernelyg daug. Vadinasi, ten, priekyje, yra arba daug estafečių plaukikų, arba aš tiesiog per silpnai plaukiu. Bandau susiimti ir padidinti grybšnių apsisukimus. Vargais negalais „prisitraukiu“ keletą priekyje plaukusių plaukikų ir tempas tampa tolygus. Visgi turėjau dirbti kaip reikiant ir įprastos palengvėjimo būsenos, kuri ateina po kurio laiko, šįkart nepajutau iki pat plaukimo finišo. 20 min 48 sek. sugaištu maždaug 200 m trumpesnėje plaukimo distancijoje ir vargais negalais įsispraudžiu į pirmąjį dešimtuką. 

Didelio skirtumo tarp buvimo vandenyje ir žemėje, išlipus iš vandens, nelabai pajutau, nes lietaus lašai toliau krito ant šlapio kūno. Sėdu ant dviračio ir bandau įsibėgėti į kalvotą Trakų triatlono dviračių trasą. Nuvažiavus ne daugiau kaip kilometrą iš už nugaros išgirstu balsą: „aš jau čia!”. Gerai, kad tai tik kovingojo Marijaus Butrimavičiaus balsas, o nežinia iš kur žmogų aplankančios giltinės. Jokių vilčių net nepuoselėju užsilaikyti už kovingojo Marijaus tolstančios nugaros. Turiu važiuoti savo tempu. Greitai pasirodo ir Mantas Marcinkevičius, kurio mikliai susitraukinėjanti Ironman simbolikos ženklo tatuiruotė ant blauzdos taip pat greitai dingo kalvos viršūnėje. Toliau galėčiau tęsti didelį sąrašą žmonių, kurie buvo žymiai greitesni už mane dviračių trasoje, tačiau tai užimtų daug vietos. Negaliu sakyti, kad jaučiausi sunkiai: man nemaišė nei lietus, nei vėjas, kuris negali būti lyginamas su Klaipėdoje siaučiančiais vėjais, tiesiog toks buvo mano dabartinis pasiruošimas. Nepanikavau, žiūrėjau į tai, kaip į gerą treniruotę nelengvoje trasoje ir ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis. Dviračių rungtį baigiau per 1 val. 15 minučių.

 Prieš varžybas truputį neramino dešinės kojų venų skausmas, kuris atsinaujino po praeitą savaitgalį bėgtų 53 km. Tačiau nulipus nuo dviračio nejaučiau nei raumenų sąstingio, nei jokio skausmo. Tad skambant bažnyčios varpams, gana gerai nusiteikęs išbėgau į paskutiniąją bėgimo rungtį. Galėjau laikyti tempą po maždaug 4 min 30 sek., bet labai lėtai įveikinėdavau stačias įkalnes, kurių Trakų apylinkėse yra pakankamai, o Klaipėdoje jų reikia paieškoti. O to daryti treniruočių laikotarpyje aš pernelyg nesivarginau. Jei dviračių rungtyje manęs pernelyg nestebino geriau pasiruošę varžovai, tai bėgdamas vis stebėjausi, kad nors mano tempas ir nebuvo didelis, bet jis buvo ženkliai per lėtas mane lenkiantiems kolegoms. Lietus nesiliovė, bet nuotaikos tai negadino, nes, kaip taikliai pastebėjo pro šalį bėgantis Laurynas, tik ne Urbšys, o Bertašavičius – „bent kartą nėra karšta“. Aišku, karščio sąvoka Lietuvos platumoje yra gana sąlyginė, bet kolega turbūt norėjo pasakyti, kad „na, ir kas kad lyja, mes juk triatlonininkai, kas mums darbo?“ (o gal ir ne tai, aš čia tik interpretuoju). Ir, iš tiesų, jei iškylai į gamtą toks oras nebūtų dovanėlė, tai Olimpinėje distancijoje jis nuotaikos nesugadino. 
Foto Sostinės Olimpas
 
Bėgimo rungtyje užtrunku lėčiau nei tikėjausi – 46 min 45 sek. Tempas mėgėjiškas, bet guodžiu save, kad tai tik treniruočių pradžia. Tikiuosi, kad po dviejų savaičių Lietuvos čempionate bėgsiu 2 minutėmis greičiau. Iš viso distancijoje užtrunku 2 val. 25 min 4 sek. ir nors tai niekuo neįspūdingas laikas, bet jeigu prieš keletą metų Lietuvoje rengiamose varžybose su tokiu laiku galėdavai tikėtis patekti į pirmąjį dešimtuką, tai šiandien finišavau tik 31-as. Maloniai stebina lietuvaičių pasiruošimas ir investicijos į šį sportą. Sveikinu Marijų Butrimavičių, kuris laimėjo varžybas savame krašte!
Ką gi, pradžia padaryta. Per artimiausias dvi savaites planuoju toliau rinktis kilometrus ir norėtųsi šiek tiek pakelti greitį bėgime, kurio prireiks po dviejų savaičių Panevėžyje vykstančiame Lietuvos čempionate, kur varžybų lygis bus dar aukštesnis.
Ačiū savo žmonai, kuri ir džiaugsme, ir varge palaiko ir nuo pat ankstyvo ryto, pliaupiant lietui, buvo šalia trasos :)

2017/07/01

Antrą kartą į tą patį kalną

Po praeitų metų pasaulio čempionato turėjo praeiti nemažai laiko, kol sugebėjau visus patyrimus integruoti į save. Ko gero, šią patirtį galėčiau įvardinti, kaip vieną stipriausių emocinių ir fizinių patirčių savo gyvenime.
Kuo daugiau laiko slinko nuo finišo dienos, tuo dažniau pastebėdavau savyje kylantį norą sugrįžti į trasą ir dar kartą išgyventi tai, ką patyriau šiame ultra triatlono nuotolyje. Tuo pačiu, apnikdavo abejonės, nes jaučiau kūne nusėdusį nuovargį, o treniruotes vis sunkiau sekdavosi suderinti su darbu. Ilgainiui, šis neapsisprendimas - pabandyti įveikti dvigubą ultra triatlono nuotolį ar padaryti pertrauką, pradėjo sekinti, todėl pastarąjį mėnesį atsakymų pradėjau ieškoti ilgose treniruotėse: plaukdamas 10 km, bėgdamas 20, 30 ar 50 km. Sunkumo akimirkose savęs klausdavau – AR TU TO NORI? Ar tikrai nori tai patirti dar kartą, tik keletą kartų sunkiau nei patiri dabar? Ar esi pasiruošęs vėl miegoti po kelias valandas tam, kad sugebėtum atlikti bent dalį kasdieninių pareigų ir atrasti laiko treniruotėms? Ar ištversi kaltės pojūtį, kuris aplanko, kai palieki šeimą namuose, o pats išmini pusdieniui į laukus? Ir galiausiai – ar atlaikysi dar vieną ultra nuotolį? Į visus šiuos klausimus, mane lydėjo vienas atsakymas – NEŽINAU. 
Bet ši nežinomybė verčia mane pabandyti užkopti į tą patį kalną, nuo kurio jau buvau nusileidęs. Noriu užkopti, kad dar kartą pakilčiau virš savęs, kuomet protas, vaikščiodamas ant fizinio kūno galimybių ribų, nuskaidrėja ir viskas tampa gryna, kaip kristalas. Noriu suprasti, ar mano psichika ir fizinis kūnas galės dar kartą moblizuotis ir atversti naują patyrimo lapą.


Liepos mėnesį planuoju startuoti Trakų triatlone (1,5-40-10), Lietuvos triatlono čempionate Panevėžyje (1,5-40-10), Jonavos triatlone (1,5-40-10) ir mėnesį pabaigsiu Iron TourPanevėžys-Palanga-Klaipėda (3-260-30), po kurio galutinai paaiškės, ar esu pasiruošęs pasaulio ultra triatlono taurės etapui (7,6 km plaukimas – 360 km dviratis – 84 km bėgimas), kuris vyks Panevėžyje rugpjūčio pabaigose.
Pernai šiose varžybose nebūčiau galėjęs startuoti be rėmėjų ir geros valios žmonių pagalbos. Todėl ir šį kartą, tikiuosi, kad atsiras žmonių, kuriems bus artimas šis tikslas ir turės galimybių prisidėti finansiškai arba kitokiu būdu prie pasiruošimo išlaidų. Vertinu bet kokią paramą ir prisidėjimą. Gauta parama iš įmonių būtų įforminama oficialiai. Turiu vilties, kad pavyks surinkti lėšas startiniam mokesčiui (400 eurų) ir bent dalį lėšų - dviračiui, kurio labai reikia, norint kokybiškai pasiruošti ir sustartuoti šiose varžybose.

Jei norite prisidėti asmeniškai, paramą galite pervesti į žemiau nurodytą sąskaitą:
LT447300010149626614
LAURYNAS URBŠYS
Swedbank

Dėkoju.