2018/10/21

Žygis pėsčiomis, Klaipėda - Ventės ragas - Klaipėda, 2018-10-12(14)

Ar jums nebūna taip, kad kai esate susikoncentravę į kažkokį tikslą ir negalite nuo jo atsitraukti, aplanko mintis, kad „kai visa tai pasibaigs, tada aš darysiu tai ir tai“? Man būna. Ypatingai kai ruošiuosi varžyboms ir dienotvarkė būna gana suspausta bei kitoms veiklos nebelabai lieka laiko. Ir vėlgi, ar jums nebūna taip, kad kai galiausiai tikslas būna pasiektas ir atsiranda daugiau laisvo laiko, jį užpildote kitomis (ne visada prasmingomis veiklomis), o visi prieš tai buvę sumanymai lieka užmarštyje? Man būna. Tačiau šiais metais nutariau tai pakeisti ir įgyvendinti seniai įsivardintą norą – pakeliauti pėsčiomis po rudeninę Lietuvos gamtą. 
I diena, Klaipėda - Svencelė, 21 km
Kadangi sinoptikai pranašavo gražų ir neįprastai šiltą savaitgalį, nutariau startuoti spalio 12 d. (penktadienį). Susikrovęs visą mantą į kuprinę ir kartu pasiėmęs savo partnerį – šunį, paprašiau žmonos, kad nuvežtų mane į Klaipėdos pakraštį, kur palei Vilhelmo kanalą norėjau pradėti žygį. Norėtųsi pateikti šiek tiek istorijos apie šį kanalą, kuris buvo iškastas 1863–1873 metais ir tiesiogiai sujungė Klaipėdos uostą ir Miniją, o per ją ir su Nemunu. Tuo metu šis kanalas sutrumpino vandens kelią iš Nemuno į Klaipėdą bei padėdavo laivams išvengti audrų, kildavusių Kuršių mariose. Įdomu, jog po Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870-1871), Prancūzijai pralaimėjus, paspartinti kanalo kasimo darbams nuo 1870 m. buvo atsiųsta apie 700 prancūzų belaisvių. Karybos dvasia iki šiol yra išlikusi, nes kanalas eina palei Dragūnų batalioną, todėl dalis teritorijos yra aptverta šlagbaumais ir einant mišku yra nemažai įspėjamųjų ženklų, žyminčių pavojingas teritorijas. Aplinkui buvo girdėti pratybų šūviai, kurie didelio jaukumo nesuteikė.
Kadaise buvęs tiltas per Vilhelmo kanalą

Mūsų žygis palei šį kanalą tęsėsi apie 15 km, per kuriuos sutikome vos dvi gyvas būtybes. Planuodamas šią kelionę, tikėjausi, kad per valandą pavyks įveikti bent po 6 km, tačiau realybėje įveikdavau vos po 5 km. Tai buvo pats optimaliausias tempas, nes kuprinė svėrė tikrai pakankamai daug. Nors iš vakaro atsakingai stengiausi susidėti daiktus, bet vis tiek svoris susidarė didelis. Tad nebeliko nieko kito, kaip temti savąją naštą, karts nuo karto koneveikiant save, kad kai kurių daiktų galėjau ir neimti. 
Takas palei Vilhelmo kanalą eina mišku
Palikę už nugaros Vilhelmo kanalą, toliau tęsėme kelionę link Drevernos, kur kaimelio šunys iš visų pusių mus pasitiko griausmingu lojimu. Suradęs jaukų suoliuką, prisėdau pailsinti nugaros ir papildyti skysčių rezervus.

Džiakas skysčių atsargas pasipildė Vilhelmo kanale :)
Toliau tęsiau kelionę link Svencelės, kur turėjo būti pirmoji nakvynės vieta. Kadangi turėjau palapinę, neplanavau tikslios nakvynės vietos, bet tai kėlė šiek tiek nerimo, nes nesinorėjo likti miegoti miške, o kai kuriuose kempinguose negalima apsistoti su šunimis, norėjosi rasti kažkokį tarpinį variantą. Šią dilemą išsprendė netikėta situacija. Svencelėje prie mūsų sustojo autobusiukas, su kurio keleiviais užsimezgė trumpas pokalbis. Kai vienas iš pašnekovų paklausė, kur apsistosime, atsakiau, kad dar nežinau.
-Seni, ar esi miegojęs ant marių kranto? Jau greitai pradės temti, įsikurk pas mus.
Ilgai nesvarstydamas priėmiau šį pasiūlymą. Negana to, pasiūlė apsistoti atskirame kemperyje, bet tokio penkių žvaigždučių pasiūlymo priimti jau nebeleido sąžinė, tad tiesiog pasinaudojau leidimu įsikurti ant marių kranto. Ir iš tiesų, greitai pradėjo temti, tad ilgai nelaukus pasistačiau palapinę ir pradėjau virtis vakarienę. 

Vaizdas pro viešbučio langą :)
Tą dieną nuėjome gana nedidelį atstumą – kiek daugiau nei 20 km, bet nuovargis pasijautė, todėl palapinės guolis po skanios vakarienės buvo tai, ko reikėjo kūnui po pirmos žygio dienos. 
I dienos maršrutas
 II diena, Svencelė – Kintai - Ventės ragas – Kintai, 32 km
Naktis buvo tokia pusiau miegota, pusiau nemiegota. Džiakas nelabai suprato, ką reikia veikti toje palapinėje, kai galima miegoti lauke, todėl trumpam prisnūdęs vėl stodavosi ir bandydavo brautis į lauką. O man miegoti lauke visai nesinorėjo, nes naktį temperatūra nukrito žemiau nei 10°C. Todėl vos tik pradėjus švisti nusprendžiau nebekankinti nei savęs, nei šuns ir sukirtę po košės bliūdą bei traukdami į plaučius ryto rasą tęsėme savo kelionę. Šiandien buvo diena, kai turėjau pasiekti savo sumanytą kelionės tikslą – Ventės ragą, kuriame iki tol niekada nesu buvęs. Mūsų kelias nuo Svencelės toliau driekėsi link Kintų (10 km) senuoju Kuršių keliu. 
Senasis Kuršių kelias
Palei šį kelią yra keletas senų sodybų, o vėliau jis veda mišku, kurio pabaigoje atsiduriama Kintuose, kur turėjome pirmąją tą dieną tarpinę stotelę. Tai buvo gera proga pasipildyti vandens atsargas, kurios buvo jau visai tuščios. Diena šilo ir temperatūra perkopė 20 laipsnių, o mano batai buvo pritaikyti labiau vėsesniam orui. Kojos nemaloniai kaito ir pradėjau jausti, kad pradeda trinti padus. Tai kėlė šiek tiek nerimo, nes dar net nebuvau pasiekęs kelionės pusiaukelės. Susikrovęs vandens butelius į kuprinę toliau tęsiau žygį link Ventės rago. Kad netektų visą kelią eiti plentu, įžengėme į Kintų girininkijos pažintinį rekreacijos taką ir toliau tęsėme kelionę palei marias. 
Kintų girininkijos kelio pradžia
Tai buvo puikus sprendimas ne tik dėl to, kad pavyko išvengti pravažiuojančių automobilių, bet dar ir dėl galimybės pamatyti nuostabią gamtą! Nesutikome nei vieno žmogaus eidami šiuo taku, tačiau sutikome ne vieną gerai įmitusį šerną. Jei būčiau buvęs be Džiako, nežinau, ar jausčiausi labai saugiai. Nors Džiakas yra labai draugiškas tiek šunims, tiek žmonėms, tačiau pamatęs ar pajutęs laukinį žvėrį, jis pats patampa žvėrimi. Ne veltui eskimai palikdavo haskius jurtose su vaikais ir moterimis, kad juos apsaugotų nuo laukinių žvėrių. 
 
Užuodė šerną...
Šiuo pažintiniu taku ėjome kiek daugiau nei 2 km ir jam pasibaigus vėl išlindome į plentą. Kadangi buvo labai graži ir šilta diena, judėjimas plente buvo tikrai ne mažas. Tai šiek tiek vargino. Reikėdavo nuolat nulipinėti į kelkraštį, kadangi dvi važiuojančios mašinos vargiai galėdavo prasilenkti siaurame kelyje. Ant kojų pritrintos pūslės teikė vis didesnį diskomforto jausmą ir nevalingai pradėjau šlubčioti. Sustojau persimauti kojinių, bet tai niekuo nepagelbėjo. Tuo metu, kaip tik paskambino žmona, kuri pasiūlė atvažiuoti pasiimti nuo Ventės rago. Turiu pripažinti, kad šis gundymas labai žavėjo. Ilgos ėjimo valandos ir buvimas tyloje su savo mintimis, leido pajausti vienatvės kuždesį, todėl mintis, kad galėčiau netrukus pamatyti namiškius ir ištiesti kojas terasoje, pasiėmus gardžios kavos puodelį, atrodė labai viliojanti.
Pakeliui link Ventės
Žinojau, kad tolesni tokie svarstymai gali tikrai paskatinti paragauti tą rojaus obuolį. Kuo daugiau svarstant, tuo daugiau atsiranda argumentų, kodėl reikėtų nedaryti to, kas pradėta. tad nusprendžiau tiesiog eiti į priekį ir žiūrėti, kas bus toliau. Iki Ventės rago mane skyrė vos 5 km, tad po valandos ėjimo tikslas buvo pasiektas! Prisėdus ant suoliuko ir žvelgiant į tolį, atrodė, kad sėdžiu ant pasaulio krašto. Begalinė erdvė atsivėrė priešais akis!
 
Trumpas atokvėpis Ventės rage
Norėjosi pabūti čia ilgiau, tačiau iki pradedant temti norėjau pasiekti Kintus, kur planavau antrąją nakvynės vietą, iki kurios mus skyrė kiek daugiau nei 10 km. Pakeliui stabtelėjau prie marių, kur Džiakas galėjo išsimaudyti, o aš - sumerkti geliančias kojas į vėsų vandenį. Nusprendžiau pasikeisti avalynę į lengvesnius batus. Tai šiek tiek suteikė didesnio komforto ir vargais negalais pasiekiau Kintus. 
 
Kintuose prie parduotuvės
Kadangi šią vasarą jau teko būti Kintuose, kur dalyvavau plaukimo varžybose, tai planavau apsistoti būtent toje pačioje vietoje, nes žinojau, kad ten yra pakankamai vietos, kur pastatyti palapinę. Čia sutikau nemažą būrelį žmonių, kuriuos tiek Svencelėje, tiek Kintuose suvienija bendras jėgos aitvarų pomėgis. Fone skambant Cesaria Evorai pasistačiau palapinę ir pradėjau ruoštis vakarienę. Jutau nuovargį. Tuo tarpu, Džiakas jautėsi labai guviai, net ir nuėjęs 32 km, jis dar turėjo jėgų aplink palapinę prikasti apkasus. O aš svajojau pavalgyti ir ištiesti nugarą palapinėje. 
 
Temstant Kintuose
Būnant gamtoje, organizmas ilgainiui pradeda gyventi gamtos ciklu. Todėl, kai pradeda temti, aplanko mieguistumo jausmas. Todėl 20 val netikėtai atsijungiau ir tik po trijų valandų, pažadintas šuns, supratau, kad buvau užmigęs. Išlindęs iš palapinės šiek tiek pasivaikščiojau lauke ir vėl grįžau į ją jau nakties poilsiui.
II dienos maršrutas
III diena, Kintai - Klaipėda, 33 km
Nors naktį pakilo vėjas, tačiau ryte jaučiausi labiau pailsėjęs nei pirmąją naktį. Prabudau apie 6 val. ir ilgai negaišdamas pradėjau ruoštis paskutinei kelionės dienai. Per naktį mano pėdų būklė nepasikeitė, tačiau nuotaika buvo pakilesnė, nes šiandien buvo paskutinė kelionės diena. Iki Klaipėdos reikėjo nukėblinti apie 33 km, kuriuos tikėjausi įveikti iki 17 val. Trečioji kelionės diena buvo turbūt pati sklandžiausia iš visų: tiek kelias buvo pažįstamas (grįžome tuo pačiu keliu, kaip ir atėjome), tiek žinojau aiškesnį ėjimo bei poilsio rėžimą. Pasiekus Vilhelmo kanalo ties Dreverna, žinojau, kad nepaisant žaizdotų kojų Klaipėdą pasieksiu. Žmonai pajuokavau, kad jei ne pėsčiomis, tai plaukte. 
Vilhelmo kanalas ties Dreverna
Pasirinkau eiti kita kanalo puse nei ėjau penktadienį. Čia sutikome kas daugiau žmonių (daugiausia žvejų) nei kelionės pradžioje. Visgi ilgos valandos, praleistos tyloje su gamta, neišvengiamai suvedė į akistatą su savimi. Tas susitikimas nebuvo toks jau lengvas. Pagaudavau save, kad tylą norėjosi išsklaidyti, paskambinus kam nors, nukreipiant savo mintis į pokalbį. Tačiau sąmoningai neliečiau telefono, kartodamas sau: „išbūk, išbūk…“ Stebint savo kompanioną, kuris, atrodė, visiškai buvo dabarties akimirkoje ir veikiausai net negalvojo apie tai, kas bus po to, o be to ir negalėjo žinoti, nes buvo tiesiogiai priklausomas nuo išorinių aplinkybių, t. y. nuo mano sprendimų, aplankė mintis, kad esu labai ribotas, palyginus su gyvuliu.
 
Dar vienas sugriuvęs tiltas per Vilhelmo kanalą
Visgi ši meditacija buvo naudinga, protas nugrimzdo į ramios upės tėkmę primenančią būseną, kurioje iš lėto nugrimzdo kasdienybės rūpesčiai ir liko tik Dabartis. Apie 16 val pamačiau pirmuosius civilizacijos ženklus – Klaipėdos pakraštyje esančius pastatus. Kelionė buvo baigta ir įsisėdęs į automobilį, jaučiausi tarsi atvykęs į kitą pasaulį.  Iš pasaulio, kuriame karaliauja jos Didenybė Gamta.
Kiek pavargę, bet laimingi :)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą