2018/08/31

Dvigubas ultra triatlonas, 7,6 km plaukimas - 360 km dviratis - 84 km bėgimas, estafetė, Panevėžys, 2018-08-25

Kai praeitais metais finišavau dvigubo ultra triatlono trasoje, savo žmonai daviau pažadą, kad šiais metais šios distancijos nebedarysiu. Tiesa pasakius, dar ir dabar man yra sunku suprasti, kaip tąkart pasiekiau finišą, nes nulipus nuo dviračio kūnas atsisakė judėti. Tie du maratonai, kuriuos vėliau teko įveikti, kainavo labai daug ne tik man, bet ir mano palaikymo komandai. Todėl pastaruosius metus nusprendžiau skirti jėgų atstatymui ir silpnųjų pusių korekcijai.
Tačiau kai šių metų pradžioje su manimi susisiekė Armandas Rokas ir pasiūlė dvigubą ultra triatloną įveikti estafetės būdu, mane iš karto tai sudomino. Visų pirma, todėl kad tai buvo nauja patirtis. Visų antra, pasikeičiant įveikti trasą nebūtų tokia alinanti patirtis, kuri neišvengiamai lauktų tą darant vienam. Ir galiausiai - vis tiek norėjosi pajusti tą ultra atmosferą, kuri niekur kitur nėra pajuntama. Komandą turėjo sudaryti 3 žmonės. Kiekvienam dalyviui teko įveikti po dvi rungtis, po pusę ultra distancijos. Į draugiją Armandas pasiūlė pasikviesti puikiai bėgikų bendruomenei pažįstamą Simą Stasiukaitį, kuriam taip pat nėra svetimas ir plaukimas.
Visą distanciją pasiskirstėme taip:
2 x 3,8 km - plaukimas (aš ir Simas)
2 x 180 km - dviratis (Armandas ir aš)
2 x 42 km - bėgimas (Simas ir Armandas)
Foto: Gediminas Kartanas
 
Plaukimas 7,6 km
Plaukimą sudarė 19 ratų po 400 m gražiojoje Panevėžio Senvagėje. Su komanda sutarėme, kad pradėsiu plaukti aš, o po 10 ratų mane pakeis Simas. Pirmą ratą šiek tiek stabdžiau save, bandydamas atrasti optimalų tempą. Stebino lenkas Tomasz Sakuta, kuris neatsilikdamas plaukė visą pirmąjį ratą kartu. O stebino todėl, kad prieš akis jo dar laukė visa ultra distancija. Tuo metu nesupratau, ar aš per lėtai plaukiu ar Tomasz pradėjo plaukti per greitai. Šįkart po kiekvieno įveikto rato reikėjo išlipti iš vandens, šiek tiek pabėgėti ir nuo pantoninio tilto vėl šokti į vandenį. Žiūrovams tokį plaukimą stebėti turbūt yra kur kas įdomiau, bet dalyviams taip yra sudėtingiau. Kūnui diskomfortą sukelia tai, jog gulint ant vandens horizontalioje padėtyje ir staiga pakilus į vertikalią - vestibiuliarinis aparatas ne taip greitai sugeba prisitaikyti prie staigaus pokyčio. 
 
Foto: Gediminas Kartanas
Buvau atpratęs nuo tokių šuolių, tad kai po pirmojo rato šokau į vandenį, turbūt kaip reikiant sujudėjo senvagė, nes galingai nusileidau ant pilvo. Vieną akimirką pamaniau, kad suplėšiau hidrokostiumą, kadangi stipriai plūstelėjo vanduo į vidų :) Daugiau jokių staigmenų nebuvo, jaučiausi gerai ir nuplaukęs 4200 m per 1 val 4 min išlipau iš vandens bei perdaviau estafetę Simui. Nors Simas likusią distancijos dalį plaukė tikrai šauniai, tačiau lenkas Tomasz stebino savo tempu ir iš vandens keliomis minutėmis išlipo greičiau. 
Armandas laukia savojo starto:) Foto: Gediminas Kartanas
Dviratis 360 km
Toliau Armandas išskubėjo į 180 km dviračių trasą, o mes ėjome ilsėtis. Turėjome apie 6 val laiko, todėl buvo pakankamai laiko atgauti jėgas. Spėjome netgi pasivaikšioti po Panevėžį ir užėję į jaukią Red Velvet kavinukę buvome pavaišinti kava :) Apėmė keistas pojūtis gerti ramiai kavą ir žinoti, kad kiti dabar galynėjasi su kilometrais trasoje. Vėliau grįžome pailsėti, žmona paruošė makaronus ir atsiguliau į lovą. Pajaučiau, kad parėjo nuovargis. Tą būseną sunku pajausti, kai po plaukimo iš karto užlipi ant dviračio, tada dar yra pakankamai adrenalino ir atrodo, kad nuovargis nedidelis, tačiau iš tikrųjų organizmas jau būna po krūvio ir tai palieka savus pėdsakus. Tą puikiai patyriau savo kailiu. Armandas mynė labai galingai, o tai reiškė, kad man į dviračių trasą reikės išskubėti mažiau nei po 6 valandų. Nuvykus į trasą, prasidėjo lietus, kuris vis stiprėjo. Dangus buvo visiškai užsitraukęs, todėl prošvaisčių, kad išsigiedrys, atrodo, nebuvo.
Kai baigė minti Armandas, jo veide pamačiau nuovargį, šis patyrimas priminė vaikystę, kai reikėdavo sėdėti prie odontologo kabineto, laukiant savo eilės ir pamačius išeinantį vaiką, skausmo perkreiptu veidu, aplankydavo baimė, kad ir man tai teks patirti. Supratau, kad atėjo mano eilė nerti į savąjį mūšį, susidedantį iš 180 km.
Išmynus į trasą greitai turėjau progą įsitikinti, kad dviračių trasa yra labai slidi, todėl posūkiuose reikėdavo prisistabdyti. Kadangi buvau neseniai pavalgęs, pirmąją valandą nusprendžiau nesimaitinti. Vidutinis greitis siekė kiek daugiau nei 33 km/h. Įvažiavus į antrąją valandą jau pradėjau maitintis, o palaikymo komanda kaip išmanydama stengėsi tenkinti mano norus. Beje, kalbant apie palaikymo komandą, būtų neteisinga jos nepaminėti. Tai, visų pirma, mano žmona, kuri tokių varžybų metu tampa pagrindine komandos koordinatore, ruošdama maistą. Didžiausią nematomą darbą atlieka Tomas, kuris suruošia mūsų palapinę prieš startą ir pasirūpina daiktų transportavimu. Paulius ir Mindaugas būna atsakingi už maisto padavimą. O tai įvyksta labai greitai, baiginėjant ratą šūkteliu ko norėčiau ir kol privažiuoju prie palapinės jau būna viskas paruošta. Kadangi esu ne kartą įsitikinęs, kad mano skrandžiui netinka geliukai, todėl stengiausi maitintis kuo natūralesniu maistu. Dažniausiai tokį maisto racioną sudaro: vaisiai, bandelės, skystos košės ar sriubos, mineralai ir virškinimo fermentai, kurie padeda ilgiau „išlaikyti“ skrandį.
Nuotraukos autorius Gediminas Kartanas
Antrąją valandą dar jaučiausi pakankamai gerai, tačiau greitis manęs netenkino. Dar kartą įsitikinau, kad ši trasa yra labai techniška, su daug posūkių ir nemažai pakilimų (per visą distanciją susidarė apie 1 km bendro sukilimo). Trečią valandą netikėtai anksti aplankė pirmieji nuovargio požymiai. Mane tai šiek tiek neramino, nes nei greitis, nei valandų skaičius, kurį iki tol buvau praleidęs trasoje, nebuvo įspūdingas. Visgi turėjau pripažinti, kad rytinis plaukimas iš manęs atėmė nemažai jėgų. Netrukus prie manęs privažiavo latvis Janis Meizers. Jis buvo pirmas sportininkas, kuris vienoje iš atkarpų mane pavijo. Nepaisant to, kad bendroje įskaitoje jis atsilikinėjo keletą dešimčių kilometrų, bet tai skatino susimąstyti, kad mano greitis ženkliai krenta. Nutariau išgerti kavos ir truputį sujudinti angliavandenių atsargas. Lyg ir pajutau prašviesėjimą, tačiau vis dar jaučiausi apsiblausęs. Pravažiavau dar ratą ir paprašiau Colos. Ir atrodo, kad tai buvo tai, ko reikėjo. Šiek tiek atsigavau ir įvažiavau į ketvirtąją valandą. Nežinojau kiek buvo likę važiuoti, bet sąmoningai ir neklausiau. Jau buvo pilnai sutemę, trasoje mirksinčios dviratininkų švieselės priminė praeitų metų ultra, kuomet nakties tamsoje teko įveikti didžiąją trasos dalį. Guodė mintis, kad man lieka važiuoti visai ne daug, kilo net savotiškas gailestis kitiems dviratininkams, suvokus, kad daugumai jų, pabaigus dviračių rungtį, dar teks bėgti du maratonus. Galiausiai Paulius šūktelėjo, kad lieka važiuoti 8 ratai, t. y. 40 km. Lietus jau buvo apstojęs, todėl kiek daugiau žiūrovų suplūdo į trasą, kurių palaikymas šiose varžybose iš tiesų būna ypatingas. Nepaisant to, kad buvo likusi paskutinė valanda važiuoti, vis dar stengiausi palaikyti maitinimosi rėžimą ir tik likus 10 km leidau palaikymo komandai atsipūsti. 180 km nuvažiavau per 5 val 47 min. Šiek tiek lėčiau nei planavau, tačiau planas minimum įgyvendintas – nepaisant visko, kas nutiktų trasoje, užtrukti ne ilgiau kaip 6 val. 

Bėgimas 84 km ir finišas
Nusisegiau čipą ir tolesnę estafetę perdaviau Simui, kuris išbėgo į maratono trasą. Tuo tarpu, su palengvėjimu įkritau į sėdmaišį ir pagalvojau: "Kaip yra gera, jog man daugiau bėgti šiandien nebereikės!" :)
Simas ir Armandas galingai prabėgo po maratoną ir 84 km įveikė per 6 val 33 min! Paskutinįjį ratą prabėgome visi kartu ir su palaikymo komandomis kirtome finišo liniją! Buvo apie pusę 7 ryto, bet nepaisant to, atėjo pasveikinti ištikimiausi draugai ir bičiuliai. Bendrai trasoje užtrukome 19 val 46 min ir 24 sek. (2:13 – 10:53 – 6:33). Prieš varžybas tikrai nesitikėjau, kad pavyks išlipti iš 20 valandų. Užėmėme pirmąją vietą komandų įskaitoje ir, aišku, bendroje įskaitoje. Buvo puiki patirtis padirbėti su tokia stipria komanda. Šią pergalę skiriu praeitais metais iškeliavusiam mano daugiamečiam treneriui Broniui Kraujeliui.
Foto: Panevėžys Ultra Triathlon Facebook
Foto: Lukas Varanauskas




Kaip visada, po tokių varžybų noriu nuoširdžiai padėkoti savo komandai. Visų pirma, savo žmonai, kuri priima mano nenormalumus ir pati aktyviai įsitraukia į visą nenormalumo procesą. Pauliui, kuris jau antrus metus yra mūsų komandoje bei atsidavęs padeda ir nuoširdžiai domisi sportiniais tikslais. Mindaugui, kuris nepatingėjo atvykti iš Kauno ir savo buvimu taip pat sustiprino mūsų komandą. Tomui, kuris atlieka nematomą, bet tokį didelį darbą. Savo tėčiui, kuris atsitraukė nuo darbų ir buvo iki vėlumos bei anksti kėlėsi tam, kad pasitiktų finišuojančius.
Su palaikymo komanda :)
Taip pat tariu didelį AČIŪ savo rėmėjams: buhalterines paslaugas visoje Lietuvoje teikiančiai įmonei Oriksas, UAB, Oyster darbo rūbai, kurie taip pat labai kokybiškai išsiuvinėja užrašus ar logotipus ant marškinėlių, plačiausiam kokybiškų maisto papildų parduotuvių tinklui Maistas Sportui ir triatlono “amunicija“ prekiaujančiai įmonei - Trisportas. Taip pat esu dėkingas Algimantui Buividui už paskolintą dviratį.
 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą