Per paskutiniuosius kelerius metus Trakai tapo
žinoma vieta ne tik dėl čia stūksančios garbingos pilies ir “Senosios kibininės”,
bet ir dėl vykstančio triatlono, kuris kasmet pritraukia vis didesnį dalyvių
skaičių. Šiais metais jau ketvirtą kartą čia vykau išbandyti save Olimpinėje
distancijoje.
Artėjant prie Trakų pradėjo
niauktis dangus ir, nors sinoptikų prognozėse to nebuvo numatyta, prapliupo lietus. Visada smagiau, kai varžybos
vyksta geru oru, tačiau negalėčiau pasakyti, kad dėl to subjuro nuotaika: oro
temperatūra buvo tikrai komfortiška (apie 20˚C), vėjas nebuvo pernelyg juntamas,
tad lietus truputį maišo tik tada, kai reikia išlipti iš automobilio ir pradėti
ruoštis startui.
Kai pasidėjau dviratį į
tranzitinę zoną, iki starto dar buvo likę apie 15 minučių, kurias nusprendžiau
išnaudoti apšilimui vandenyje. Šiek tiek nuplaukęs į priekį sustojau
apsidairyti - už kelių šimtų metrų matėsi Trakų pilis, o jos supantį Galvės
ežero paviršių buvo nukloję smulkūs lietaus lašai. Vaizdas, kurio nepamatysi,
pasilikęs sekmadienio rytą lovoje. Parplaukęs atgal į starto vietą ir sukirtęs
rankomis su pažįstamais bičiuliais, laukiau starto. Po kojomis radau lygiai
nugludintą akmenį, į kurį įsispyriau, tikėdamasis, kad pavyks geriau atsispirti,
kai bus duotas startas. Turiu pasakyti, kad šis akmuo man tikrai pravertė ir
pavyko nepatekti į plaukikų „mėsmalę“.
 | ||||
| A.Didžgalvio foto |
Plaukimo pradžia buvo labai
greita, man pačiam buvo netikėta, kai pajutau, kad „užtraukė“ kvėpavimą ir
kaskart, bandant įkvėpti oro, atrodė, kad tik maža jo dalis patenka į oro badą
patiriančius plaučius. Turėjau įjungti protą tam, kad nuraminčiau kūną. Po
truputį, kvėpavimui nurimus, pradėjau žvalgytis pirmojo plūduro. Tai buvo bene
įspūdingiausia plaukimo rungtis, kurioje kada nors teko dalyvauti – reikėjo
apiplaukti aplink pilį. Trasa buvo
sužymėta raudonais plūdurais, kurie buvo išsidėstę gana toli vienas nuo kito,
todėl dažnai reikėjo pakelti galvą, norint susiorientuoti, kur plaukti. Tai
šiek tiek išmušdavo iš ritmo. Nepaisant to jaučiausi gerai ir jaučiau, kad
plaukiu su šiokiu tokiu rezervu. Kartu su manimi plaukė dar 3-4 plaukikai, tačiau nei vieno iš jų
nepažinojau, spėju, kad tai buvo estafečių rungčių dalyviai. Iš vandens išlipau
penktas, distancijoje užtrukęs 20 min 36 sek. Panašiai, kaip geriausiais sportavimo
metais. Nors man pasirodė, kad plaukimo distancija buvo šiek tiek trumpesnė.
Trakų triatlonas yra neįprastas
tuo, kad, nepaisant to, kad tai yra Olimpinės distancijos triatlonas, kuriame
įprastai neleidžiamas važiavimas TT dviračiais, čia jais galima važiuoti. Aš
važiavau su savo senuku plentinuku, kuris galbūt ir yra matęs bei patyręs nemažai,
bet visgi su juo varžytis yra labai sunku prieš įspūdingai atrodančius ir kainuojančius
TT dviračius. Morališkai tam ruošiausi ir bandžiau save nuteikti, kad patekti į
10-uką Trakų triatlone,
būtų tikrai mane tenkinantis rezultatas, todėl įsikibęs į dviračio vairą
bandžiau laikyti frontą, kuris buvo apšaudomas pro šoną lekiančiais varžovais,
kurie negailestingai toldavo horizonte.
Turėjau pripažinti, kad mano jėgos buvo per
silpnos ir tiesiog negalėjau palaikyti tokio tempo, kurį diktavo šių varžybų
lyderiai. Jau ne pirmą kartą šiais metais pagaunu save mintyse, kad mindamas
dviračio pedalus, pradedu laukti bėgimo, tikėdamasis, kad „ten“ bus geriau. Tai
nėra gera tendencija, nes nukėlinėti geresnius laikus į ateitį, vietoj to, kad
stengtis kažką pakeisti dabartyje, nėra geriausia strategija. Po dviračių
rungties krentu į tryliktąją poziciją ir įsispyręs į permirkusius bėgimo batelius,
išskubu į bėgimo trasą.
Mano nuostabai kojos buvo
pakankamai lengvos ir jau pirmojoje įkalnėje pralenkiu pirmąjį varžovą, sutiktą
bėgimo rungtyje. Deja, kiti varžovai buvo taip toli priekyje, kad aš jų net
nemačiau. Visgi nubėgus dar kilometrą, man pro šoną prabėgo kitas bėgikas.
Įtariu, kad tai buvo Žilvinas Grigaitis, kuris buvo greitesnis plaukimo
rungtyje, bet vėliau jį pralenkiau dviračiuose. Apsisukęs po pirmojo rato (po 5 km) pamačiau, kad prie
manęs galingais žingsniais artėja Armandas Rokas – senas bičiulis, kuris gyvena
ir tarnauja Danijos kariuomenėje. Puikiai pamenu jo pirmuosius žingsnius
triatlone, kai jis prieš keletą metų prisijungė prie mūsų „Darnos“ klubo
kolektyvo ir pradėjo mokintis plaukti. Per pastaruosius metus Armandas padarė
didžiulę pažangą (pernai jis netgi įveikė dvigubo ultra triatlono nuotolį!), o šiais metais kaip lygus
su lygiu kaunasi Olimpinėje distancijoje. Likus maždaug kilometrui iki finišo,
pajutau ant peties ranką. Tai buvo ne kas kitas, o Armandas! Keista, pajutau net tam tikrą džiugesį
– jausmas, tarsi mokinys pralenktų
mokytoją.
 | |||
| A. Didžgalvio foto |
Paskutinėje bėgimo rungtyje
užtrukau 45 min 29 sek., o visą
Olimpinę distanciją įveikiau per 2 val. 23 min ir 1 sek. Nepaisant to, kad sau išsikelto uždavinio
neįvykdžiau ir finišavau 14-as,
visgi šias varžybas vertinčiau kaip kokybiškiausią metų startą. Jaučiu, kad
pavyko “pakelti” plaukimą ir šiek tiek patobulėti bėgime. Deja, dviratis ir
toliau išlieka mano silpniausia rungtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą