Lietuvos ilgo nuotolio triatlono čempionatas, 1,9 km plaukimas – 90 km dviratis – 21 km bėgimas, Ėriškiai, 2016-06-19

Kai grįžau iš Kupiškio ir papasakojau namiškiams savo įspūdžius iš birželio pradžioje vykusio Olimpinės distancijos čempionato bei nelabai sėkmingo starto, išgirdau netikėtą verdiktą:

-          - Blogai. Reikia daugiau treniruotis.

„Nieko sau! Jokios užuojautos ar bent jau bandymo paguosti“,- pamaniau sau. Tačiau vėliau, permąstęs, supratau, kad būtent to man ir reikėjo – „neužliūliavimo“, bet parodymo, kad būtent pats esu atsakingas už daugelį dalykų. Treniruočių valandas, praleistas plaukiant, minant dviratį ar bėgant – taip pat. Todėl F. Nyčė, ko gero, buvo teisus, rašydamas, kad „kai draugui reikia poilsio vietos, geriausia jam pasiūlyti kietą gultą“. Ne visada minkšta lova, nors ir suteikia laikiną komfortišką pojūtį, priverčia tobulėti. Šis „kietas gultas“  paskatino mane po dviejų savaičių krautis daiktus ir pajudėti į Ėriškes, kur turėjo vykti Lietuvos ilgo nuotolio šalies triatlono čempionatas (1,9 – 90 – 21).

Kai gyvendavau ir treniruodavausi Panevėžyje, man patikdavo dviračiu pasileisti link Upytės, o iš ten pasiekti Ėriškes. Tai du nedideli kaimeliai, kuriuos jungė gražus kelias, nusidriekęs per Aukštaitijos lygumas ir siūbuojančius rugių laukus. Tuo metu ne kartą esu pagalvojęs, kad ši trasa būtų puikiai tinkama rengti ilgo nuotolio triatlono varžybas. Šia mintimi taip pat ne kartą esame diskutavę su triatlono Federacijos prezidentu Dainiumi Kopūstumi. Todėl labai nudžiugau, kai sužinojau, kad būtent Ėriškėse bus organizuojamos šios varžybos.

Aukštai pakilusi saulė varžybų rytą pranašavo karštą dieną. Plaukimo startas buvo duotas iš vandens. Nuo pat plaukimo pradžios į priekį išsiveržė Titas Pumputis ir Andrius Murauskas, aš įsitaisiau kiek atsilikęs jų nugaroje. Jaučiausi gerai ir, manau, kad būčiau galėjęs užsilaikyti už Andriaus kojų, tuo labiau, kad dar prieš dvi savaites kartu su juo Kupiškyje lipome iš vandens, bet nutariau neperspausti ir save pataupyti likusiai distancijos daliai. Su kiekvienu ratu vis labiau tolo mano pirmaujantys kolegos, tačiau aš taip pat tolygiai didinau atstumą nuo už manęs plaukusių varžovų. Vanduo buvo pakankamai šiltas – apie 20 laipsnių, visgi plaukimą paįvairino žolės, kurios pynėsi tarp rankų ir kaklo. Kiek praravėję Ėriškių tvenkinį, lipome iš vandens, būdami tose pačiose pozicijose: Andrius su Titu buvo priekyje, aš likau trečias.

 

Dviračių rungtis man kėlė daugiausiai nerimo, nes tik dieną prieš varžybas pasiskolinau dviratį ir neturėjau galimybės su juo pravažiuoti, t.y. nebuvau tikras, ar sėdėsena bus patogi. Tokiame nuotolyje menkiausias neatitikimas gali „užkalti“ raumenis, o tai atsiliepia ne tik minant dviratį, bet ir bėgant, todėl pirmuosius 10 km važiavau, tyrinėdamas savo naująjį „kompanioną“ . Kai kvėpavimas pasidarė normalus, pradėjau maitintis ir ruoštis tolesnei distancijos daliai. Besibaigiant pirmajam ratui (iš viso buvo 6 ratai po 15 km) pamačiau Titą, besivedantį dviratį. Tik vėliau sužinojau, kad jam sutraukė raumenis ir nusprendęs nerizikuoti, pasitraukė iš trasos. 

Tad po pirmojo rato buvau antroje pozicijoje, visgi žinojau, kad už mano nugaros važiuoja daug pajėgių dviratininkų, kuriems aš neturėčiau būti labai sunkus grobis. Antrajame rate pradėjo kilti vėjas, kuris tolygiai stiprėjo, tačiau labiausiai neramino tai, kad užpakaliniai kojų raumenys vis sunkiau susitraukinėjo ir tapo skausmingi. Nutariau šiek tiek sumažinti tempą ir kiek įmanoma labiau išsaugoti kojas tolesnei distancijos daliai. Po antrojo rato nukritau į ketvirtąją poziciją, man pro šoną pralėkė latvis Martins Marnauzma ir iki tol nematytas sportininkas – Donatas Ereminas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, ir tapo šių varžybų nugalėtoju. Trečiajame rate į priekį praleidau dar tris žmones:  kaip vėjas lekiantį Andrejų Dolgovą, Mantą Joniką, įsitaisiusio ant įspūdingo dviračio vairo, ir Saulių Batavičių, kuris savo tikrąją jėgą neretai parodo bėgimo trasoje. Dviračių rungtyje užtrukau 2h 39 min ir buvau 7-oje pozicijoje. 

Nežinau kodėl, bet pusės maratono distancija, kuri laukė bėgimo rungtyje, man buvo tikras išbandymas. Aukštai pakilusi saulė ir karštis šįkart nebuvo mano draugai ir po daugiau nei 3 val., praleistų trasoje, papildomai sekino jėgas. Stengiausi negalvoti apie likusią distancijos dalį, bet labiau galvoti, kad įveikus ratą, galėsiu atsigerti (iš viso buvo 12 ratų). Suskaidžius tikslą į mažesnes dalis, tampa lengviau jį įveikti. Buvo sunku ir šįkart nesinorėjo matyti žmonių, nesinorėjo girdėti palaikymo šūksnių, būnant minioje, norėjosi būti savyje. Tomis lėtai slenkančiomis minutėmis per fizinio kūno skausmą pradeda grynintis sąmonė, kuri priverčia pervertinti daugelį dalykų: išgerto vandens lašą, akimirkas, kai galima mėgautis pačiu buvimu, nejaučiant skausmo ar sujauktų minčių, ir galiausiai – artimųjų svarbą. Mano paties nugrimzdimą į save nutraukė, Romutis Anšlauskas, kuris neseniai buvo išbėgęs į bėgimo trasą ir turbūt išgyvendamas savo „terapiją“ garsiai šaukė aplinkiniams:

-          - Uždrausti šitą sportą! Uždraust!

-          - Juk pats pasirinkai!,- kažkas juokaudamas šūktelėjo iš žiūrovų.

Ir išties – juk mes visi čia esame dėl to, kad patys norime čia būti, nors ir žinodami, kad patirsime fizinį skausmą ir sunkumą. Turbūt visiems mums reikia savitos kančios, kad vėl pajaustume pilnatvę ir naujai įvertintume kasdienybėje tapusius įprastas akimirkas ir žmones.

Bet grįžkim į trasą. Vidutinis bėgimo tempas siekė maždaug apie 5 min/km ir bėgimo distancijoje užtrukęs 1 val 44 min 27 sek. pasiekiau finišą. Likus maždaug 5 km iki bėgimo pabaigos, mane pralenkė suomis Marko Seppä, todėl finišavau 8 –as bendroje įskaitoje ir 6-as Lietuvos čempionate. Tai buvo 11-a įveikta pusės Ironman distancija, kurioje užtrukau 4 val. 56 min ir 44 min. Varžybas laimėjo Amerikoje gyvenantis lietuvis bei užsispyręs žemaitis – Donatas Eraminas, antrasis šalies čempionate liko vėją draskantis Andrejus Dolgovas, o trečias - Saulius Batavičius.