Palaikant Nerijaus bėgimą per Lietuvos mokyklas, 2016-05-22, Klaipėda

Kartais būna tokių treniruočių, kurios įsirėžia į atmintį labiau nei varžybos. Niekada nepamiršiu daugybės treniruočių valandų, praleistų plaukiant, minant dviratį ir bėgant kartu su Dainiumi Kopūstu, kuomet jis dar aktyviai sportuodavo ir ruošdavosi alinantiems ultra triatlono nuotoliams. Tuomet mane, dar jaunuolį, jis sugebėdavo įtraukti į įvairias avantiūras, tokias kaip minimui dviračiais iš Platelių į Panevėžį apie 200 km (prieš tai dar sudalyvavus Platelių plaukimo maratone – 4 km) arba naktinius bėgimus, kurie trukdavo 3 ir daugiau valandų. Negalima būtų nepaminėti ir Broniaus Kraujelio vedamų plaukimo treniruočių, kurias juokais lygindavome su lageryje patiriamomis kančiomis. Tiesa, tuo metu, plaukiant, juokauti nebesinorėdavo. Taip pat į atmintį įsirėžė Arūno Balčiūno ir Valdo Gudaičio pamokos bėgimo takelyje, kuriame akyse matomas vaizdas pradėdavo maišytis su dangumi ir žeme, o laikas pradėdavo slinkti itin lėtai.

Treniruodamasis stengdavausi būti su už save didesniais žmonėmis, o ne su sau lygiais. Tik būdamas su žmonėmis, kurie patys su savimi tam tikroje srityje būdavo nuėję toliau nei aš pats, versdavo mane tobulėti ir eiti į priekį.

Vieną iš tokių žmonių, sutiktų sporto kelyje, galėčiau įvardinti ir Nerijų Buivydą, su kuriuo susipažinau atsitiktinumo dėka.  Nerijus metė sau iššūkį per 20 dienų nubėgti 20 maratonų, kaskart aplankydamas vis kitą mokyklą. Kuo čia dėtos mokyklos? Ogi tuo, kad pats Nerijus yra Vilniaus „Demokratinės mokyklos“ įkūrėjas ir vadovas, šiuo bėgimu siekiantis atkreipti visuomenės dėmesį, kad mokykla gali būti kitokia, kad joje reikia ugdyti ne tik į rezultatus orientuotą mokinį, bet, visų pirma – Žmogų.

Kai Nerijus ir jo palaikymo komanda ruošėsi šturmuoti dešimtąjį maratoną, kurio finišas turėjo būti Klaipėdoje, nusprendžiau prisijungti ir palaikyti Nerijų. Sekmadienį ryte sėdau ant dviračio ir patraukiau link Šilutės (būtent iš ten Nerijus turėjo pradėti savo bėgimą). Jei išvakarėse dar abejojau, ar verta aukoti savaitgalio miego valandas ir palikti šeimą visam pusdieniui, tai minant dviračiu ir alsuojant ryto gaiva, jau nebesigailėjau šio sprendimo. Numynus apie 40 km, tolumoje pamačiau Nerijaus palaikymo komandos kemperį, o už jo ir patį Nerijų su dar trimis bėgikais, kurie jau buvo įveikę apie 10 km. Pasidėjęs dviratį į kemperį ir įsispyręs į bėgimo batelius prisijungiau prie smagios kompanijos, kurioje, pasirodo, buvo ir triatlonininkas Justinas Strišką, dar vakar dalyvavęs MTB varžybose.

Bėgimo pradžioje Nerijus diktavo stabilų tempą, vidutinis kilometro greitis siekė apie 6 min. Bėgant tokiu tempu, maratonas yra įveikiamas kiek greičiau nei per 4 val. 30 min (kaip vėliau paaiškėjo, toks tempas išsilaikė iki pat bėgimo pabaigos). Bėgimo metu vyravo pakili nuotaika, bėgikai dalinosi savo nuotykiais, patirtais bėgimo trasoje o Nerijus – savo įspūdžiais per 9 iki tol bėgtas maratono dienas.

Po 20 km prisijungė daugiau bėgikų

Bėgant pro nedidelius kaimelius, žmonės su nuostaba žiūrėjo į spalvotus bėgikų siluetus, galbūt gerai nesuprasdami, ką šis keistuolių būrys veikia sekmadienio rytą, bėgdamas per jų gyvenvietę. Nemažai vairuotojų, pravažiuodami pro šalį, signalizuodavo ir pamojuodavo rankomis. Nors buvo ir tokių, kurie pykčio kupinais žvilgsniais išreikšdavo savo nepasitenkinimą, net nemanydami apvažiuodami bėgikų būrelio. Tada mes, kaip tie kėgliai, turėdavome greitai mestis į šalikelę. Tačiau Nerijaus veide nei karto nesušmėžavo ironiška šypsena ar neišsprūdo riebesnis keiksmažodis. „Demokratinės mokyklos“ vadovas spinduliavo teigiama emocija ir nepaisant daugiau nei 400 km, kuriuos jam teko įveikti per pastarąsias dienas, jis atrasdavo jėgų pakalbinti kiekvieną prisijungusį bėgiką. Neatrodė, kad tai darė dirbtinai, jis tiesiog nuoširdžiai domėjosi kiekvienu žmogumi, unikaliu ir turinčiu savitą istoriją. Būtent žmogiškumo ir įsiklausimo svarbą Nerijus akcentuoja santykyje su vaikais, dėl kurių jis ir išsiruošė į šį žygį.

Kas 4 km Nerijaus palaikymo komanda stabtelėdavo ir paduodavo mūsų iš anksto pasiruoštus gėrimus ir maisto davinius, kurie buvo tvarkingai sudėti į bendrą dėžę. Mums tereikėdavo atsigėrus ir užkandus vėl viską sudėti atgal į dėžę, kuri toliau savo kelionę tęsdavo kemperyje. Tokie maitinimo punktai buvo išsidėstę kas maždaug 4 km.

Likus 13 km iki numatyto finišo, privažiavo žurnalistų automobilis, iš kurio iššokęs fotografas paprašė bėgikų apsisukti ir pabėgėti atgal, nes šviečianti saulė jam trukdė padaryti gerą kadrą. Net tik ištverme, bet ir kantrumu pasižymintis Nerijus, paskatina savo kelionės draugus apsigręžti ir įveikti trumpą atkarpą. Tuo metu pagalvojau, kad man, ko gero, dalyvaujant panašioje akcijoje, bene, didžiausias iššūkis būtų ne tik kilometrai, bet ir bendravimas su aplinkiniais. Aš mielai pasišnekučiuoju po varžybų ar treniruočių, bet kai esu ten, esu tik ten, bet kokie pašaliniai dirgikliai mane pradeda erzinti.

Kepinanti saulė kiek pritildė linksmai klegetuojantį bėgikų būrį, buvo girdėti tik ritmingi bėgikų žingsniai. Tačiau kai tolumoje pasimatė Klaipėda, Justinas šūktelėjo:

– Namai jau čia pat!

Būrelis atgyja ir kiek spartesniu tempu pradeda artėti link uostamiesčio. Likus 2 km iki Smeltės progimnazijos, kur buvo numatytas šios dienos finišas, pasitinka šios mokyklos mokiniai. Galiausiai pasirodo ir progimnazijos kiemelis, kuriame stoviniavo mokyklos administracija, Nerijaus draugai bei kolegos, kurie džiaugsmingai sveikino pavydėtinos valios bėgiką, pasiekusį pusiaukelę.

Kai priėjau pasveikinti Nerijaus, jis juokaudamas tarė:

– Pusmaratonis įveiktas!,- turėdamas galvoje, kad liko įveikti dar lygiai tiek pat – 10 maratonų. Kosmosas.

Užsėdęs ant dviračio ir grįždamas į namus, jaučiausi, kad šiandien nuveikiau šį tą ypatingo. Galbūt šįkart ne kilometrų skaičius ir ne jų įveiktas laikas man suteikė šį pojūtį, o tai, kad turėjau galimybę pažinti žmogų, kuris savo galimybių ribas nusistato pats ir bent dalinai jį palaikyti jo nepaprastoje kelionėje.