Kai birželio mėnesį po 10 mėnesių pertraukos
pradėjau vėl treniruotis, pagrindinį šio sezono akcentą dėjau ant rugpjūčio
pabaigoje vyksiančio ilgo nuotolio Lietuvos triatlono čempionato, kuriame
reikėjo įveikti half Ironman
nuotolį: 1,9 km plaukimas – 90 km dviratis – 21 km bėgimas.
Nors vis labiau ilgėjančios
naktys vėsino orą, tačiau vandens temperatūra varžybų išvakarėse siekė 22 laipsnius. Davus startą, jau po pirmojo
posūkio pavyko atitrūkti nuo likusios grupės plaukikų. Priekyje buvo tik
Martynas Tinfavičius ir dar vienas plaukikas. Spėjau, kad tai buvo baltarusis
Anatoli Novikov. Visos distancijos metu jaučiausi gerai, nors plaukiau vienas,
tačiau po kiekvieno rato mačiau, kad po truputį mane persekiojusi grupelė
tolsta man už nugaros. Galiausiai lipu iš vandens, distanciją įveikęs per 29 min 40 sek. įbėgu į
tranzitinę zoną ir akimirką sustingstu iš netikėtumo, nes man iš paskos atbėgo
A. Novikov. Pasirodo, priekyje buvo Andrius Murauskas. Netikėta.
Užsėdęs ant dviračio pirmuosius ratus įveikiu
atsargiai, stebiu kūną ir bandau pasirinkti optimalų tempą. Turėjau vadovautis
kūno pojūčiais, nes riedant ištrupėjusiomis Panevėžio gatvėmis jau pirmajame
rate nuo dviračio rato nušoko magnetukas, turėjęs fiksuoti spidometro greitį. Po
truputį sustyguoju ir pradedu minti. Ketvirtajame rate kaip vėjas pro šoną pralekia
Laurynas Mykolaitis, palaikomas triukšmingo vilniečių būrelio. Tuo metu net nekėliau sau iliuzijų
už jo užsilaikyti, greitis man buvo pernelyg didelis ir už jį man būtų tekę
sumokėti pusės maratono bėgimo trasoje. Važiavimą paįvairino pakilęs vėjas,
kurio gūsiai vartė trasoje stovinčias tvoreles. Nežinojau, kokiu tempu
važiavau, tačiau jaučiau, kad tempas nėra nei stabilus, nei didelis. Niekaip
nerasdavau tinkamos pozicijos ir negalėjau palaikyti norimo greičio. Dviračių trasoje be mūsų dar buvo
dvigubo ultra triatlono dalyviai, kuriems reikėjo įveikti keturis kartus
ilgesnę distanciją. Žvelgiant
į jų nebylius ir pavargusius veidus bei žinant kiek dar jiems tą dieną teks
įveikti, guodė mintis, kad mums su vėju reikės galynėtis tik 90 km, o ne 360
km.
Po praeitų metų patirties, kuomet tarp ratų
skaičiavimo buvo pasiklydę tiek dalyviai, tiek teisėjai, šįkart šalia trasos
buvo artimieji, kurie skaičiavo ratus, tad vis laukiau, kada pamatysiu
išganingus 5 pirštus, reiškiančius, kad liko važiuoti 5 ratai (maždaug 15 km). Norėjosi greičiau nulipti nuo dviračio ir pradėti bėgti,
tikintis, kad nauja pradžia dovanos kažką naujo. Dviračių rungtyje užtrukau
neįprastai ilgai - 2 val 43
min, praradau dvi pozicijas ir kojomis žemę paliečiu būdamas 5 vietoje.
Įprastai tik nulipus nuo dviračio
galima suprasti, ar bėgime kojos bus lengvos, ar „užkaltos“. Nors dviratyje
„nesiguldžiau“, bet raumenys nesitraukinėjo taip lengvai, kaip tikėjausi.
Šįkart į startą stojau laikrodį palikęs kuprinėje. Taip elgiausi sąmoningai,
nes trasoje norėjau būti tik su savimi, nesinorėjo jokių pašalinių priemonių
(išskyrus spidometro, kurio netekau jau po pirmojo dviračių rato). Todėl
tiksliai nežinojau kokiu tempu bėgu, tačiau jaučiau, kad tempas yra tarp 4.15 ir 4.25. Pakilusi saulė
šildė kaip reikiant, nors stengiausi riboti išgeriamo vandens kiekį, kad
pernelyg neapsunkčiau, tačiau kai prabėgus ratą pamatydavau stiklinę vandens,
būdavo sunku jai atsispirti.
Likus maždaug 5 km vis sunkiau sekėsi išlaikyti tempą,
tiek raumenynas, tiek organizmas rodė nuovargio ženklus ir turėjau susikaupti
paskutiniams kilometrams, kad varžovams netapčiau lengvu grobiu. Esu dėkingas
žiūrovams, kurių palaikymas paskutinėje distancijos dalyje suteikė papildomų
jėgų stumtis į priekį. Galiausiai įbėgu į paskutinįjį ratą ir vėl aplanko tas
jausmas, kuris įprastai aplanko tik per ilgo nuotolio varžybas – visuminis
užsipildymas ir ramybė, sumišusi su palaimos būsena, nusėdusi į pavargusį, bet
švarų kūną ir išgrynintą sąmonę. Kiek mažiau nei 21 km bėgimo distancijoje
užtrukau 1.36.06, o dešimtose
per savo karjerą half Ironman varžybose sugaišau 4 val. 51 min 2 sek. Finišuoju
penktas bendroje įskaitoje ir ketvirtas Lietuvos čempionate.
Dėkoju visoms savo trims damoms, kurios yra
mano didžiausia stiprybė.
Nuotraukų autorius Vygintas Sereika (www.vs-foto.lt).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą