Lietuvos triatlono sprinto čempionatas, 750 - 20 - 5, Upytė, 2015-08-01

Upytė – ne nauja vieta triatlono žemėlapyje, tačiau čia varžybose dalyvavau pirmą kartą.

Plaukimas vyko miestelio tvenkinyje, kuriame pernai metais prileisti amūrai akivaizdžiai nedirbo savo darbo, nes vandens telkinys buvo apžėlęs neįveikiamomis žolių džiunglėmis. Likus dviem savaitėms iki varžybų, federacijos prezidentas Dainius Kopūstas ir jo dešinioji ranka Saulius Skaburskis vakarus leisdavo, bandydami išlaisvinti tvenkinį iš žolių gniaužtų. Žinant, kaip šis tvenkinys atrodė iki tol, jų darbas buvo tikrai vertas pagarbos.

Varžybų startas buvo duotas iš sausumos. Stengiausi maksimaliai susikoncentruoti, kad galėčiau greičiau sureaguoti į sarto šūvį ir užsiimti geresnę poziciją vandenyje. Adrenalino turbūt buvo tiek daug, kad vos tik teisėjui pasakius - „į vietas“, dėjau žingsnį į priekį, nesulaukęs žodelio - „startas“! Kai tai susivokiau, atitraukiau koją, bet vos tik tai padarius, mano kolegos puolė į vandenį, nes būtent tada nuaidėjo starto signalas. Puolu jiems iš paskos. Tiksliai nepamenu kokiais žodžiais save vadinau, bet braudamasis per kojų ir rankų spūstis, graužiau save, kad ta pavėluota sekundė man sugadins likusias varžybas. Kartais užtenka neapdairios klaidos, kad viskas nueitų niekais. Šiaip ne taip prasibrovęs pro rankų ir žolių mišką, kilstelėjau galvą – gana toli priekyje plaukė Laurynas Mykolaitis. 

Bandau mušti kojomis stipriau ir pabandyti kiek „prisitraukti“ savo bendravardį. Plaukimą sudarė trys ratai su išlipimu iš vandens ir šokimu nuo tilto atgal į vandenį. Žiūrovams įprastai tokį plaukimą stebėti yra įdomiau, nes nuolat galima sekti varžybų „pulsą“, tačiau dažniausiai dažniausiai varžybų dalyviams tai ne itin mėgstama pramoga, nes išlipus iš vandens labai greitai pasikeičia kūno amplitudė iš horizantalios į vertikalią ir kol smegenėlėse persiverčia kraujas, nebūna taip paprasta išlaikyti pusiausvyrą, bandant įkvėpti oro gurkšnį. Prie Lauryno taip ir nepavyko priartėti, tačiau buvau pakankamai arti, kad kartu išvažiuotume į dviračių trasą. Lipu iš vandens aštuntas.

Įbėgu į tranzitinę, matau Lauryną ir latvį Aigars Judzį. Dviračių trasoje jau buvo M. Tinfavičius, V. Žigarkovs, po ilgesnės pertraukos triatlono trasoje pasirodęs V. Vladimiras ir Tautvydas Kopūstas. Stengiuosi nesiblaškyti ir nesidarydamas, greičiau susitvarkyti tranzite ir užsėsti ant dviračio. 

Kolegos lieka už nugaros, vadinasi, turiu pakankamai laiko normaliai įsistatyti pėdas į batelius, sunormalizuoti kvėpavimą ir laukti privažiuojančių kolegų. Netrukus pro šoną pralekia Laurynas, o visai netrukus privažiuoja ir Aigars. Pirmąjį ratą galingai užtempė Laurynas. Iš pradžių buvo nelengva palaikyti grupelės tempą, tačiau po kelių ratų pilnai atgavau kvėpavimą ir jaučiausi gerai likusią distancijos dalį. Keletą kartų po posūkio pabandydavau atitrūkti, tačiau vėliau pritrūkdavo jėgų išlaikyti greitį ir grupelė mane pavydavo. Prie mūsų kompanijos vėliau prisijungė ir Virgilijus Buzas, kuris buvo vienintelis ratu pavytas sportininkas, sugebėjęs užsilaikyti už mūsų grupelės. 

Labai įdomu, kad net ir varžybų metu atsiskleidžia labai daug žmogiškųjų savybių, kurios veikiausiai atsispindi ir gyvenime – vieni sukandę dantis didesnę distancijos dalį tempia grupelę prieš vėją, kiti labiau linkęs važiuoti pavėjui, treti – tyliai sėdi, ketvirti – dalina patarimus, kaip galėtų būti geriau, tačiau jų pačių išmintis veiksmuose neatsispindi. Įdomu, kad tiek vieniems, tiek kitiems reikia įveikti tą pačią distanciją ir ne visada tų žmonių rezultatas būna geresnis, kurie išlieja daugiau prakaito iki kertant finišo liniją. Visur galioja tie patys dėsniai ir visiškai nesvarbu, kur mes juos atrandame.

Išbėgus iš tranzitinės zonos, susitinku su Tautvydu Kopūstu, kuris dviračių rungtyje atitrūko nuo varžovų ir jau būdamas varžybų lyderiu įbėginėjo į antrąjį ratą (iš viso buvo 4). Tautvydo tempo net nebandau palaikyti, tiesiog pliaukšteliu jam per petį, palydėdamas jį akimis. Tautvydas buvo ne vienintelis, kurio nugarą tądien mačiau. Mano kolegos, su kuriais kartu mynėme pedalus, bėgimo rungtyje visgi įrodė savo pranašumą ir likau jiems už nugarų. Negaliu pasakyti, kad bėgosi blogai, tiesiog kojos dar nėra tokios greitos, kokios norėtųsi, kad būtų. Finišuoju aštuntas, į priekį praleidęs 4 lietuvius ir trys latvius.

Po varžybų buvo vykdoma komandinė estafetė, kurioje taip pat nusprendėme sudalyvauti. Nuotolis buvo simbolinis, tačiau bendra atmosfera buvo smagi. Mūsų komandą be manęs sudarė latvis V. Žigarkovs ir T. Kopūstas. Aš plaukiau, Tautvydas mynė dviratį, o Viktoras bėgo. Mūsų komandos kapitonas Viktoras prieš varžybas kėlė užduotį užimti minimu trečią vietą (iš viso buvo 8 komandos). Šią užduotį įgyvendinom ir finišavom treti :)

Lyginant su Trakų triatlonu, Upytėje jaučiausi žymiai geriau. Aišku, plaukime ir bėgime dar trūksta tiek greičio, tiek ištvermės, tačiau bendra fizinė kondicija yra visai kitokia, nei prieš Trakus, kai po ilgesnės pertraukos vėl prisiminiau prakaito skonį.
Nuotraukų autorius Vygintas Sereika (www.vs-foto.lt).