Half Ironman, 1,9 - 90 - 21, Panevėžys, 2014-08-30

Po Trakų triatlono buvau praktiškai nusprendęs baigti šį sezoną, tačiau pačios ištikimiausios palaikymo komandos skatinamas, visgi pasiryžau pabandyti pasiruošti Panevėžyje vyksiančioms pusės Ironman varžyboms. Turbūt ir pačiam būtų buvę liūdna, jei varžybas tektų stebėti iš žiūrovo pozicijų. Kita vertus, pagrindinė priežastis, kuri vedė stoti prie starto linijos turbūt buvo visai kita - noras reabilituotis po  nelabai sėkmingų šių metų startų.

Pasiruošimas vyko pakankamai sklandžiai, organizmas neblogai reagavo į krūvį ir varžybų dieną jaučiausi turbūt geriausiai per visą šį sezoną. Treniruočių laikotarpyje mažiau dėmesio skyriau plaukimui, daugiau dviračiui, o labiausiai koncentravausi į bėgimą. Kaip sako mano puikus treniruočių partneris ir bičiulis Valdas (taip pat dalyvavęs šiose varžybose ir išlipęs iš 5 valandų!), numirėliai ir tie turbūt prisikėlę už mane greičiau prabėgtų. Nenustebčiau, jei taip ir būtų. Ir visgi šįkart net ir bėgime jaučiuosi pakankamai tvirtai.

Mūsų gražioji senvagė

Į vėsoką Senvagės vandenį pasinėrėme 13 val., tai gana neįprastas startas tokio pobūdžio varžybose, bet  galbūt net parankesnis nei ankstus rytas. Žinoma, karštą vasaros dieną galbūt atrodytų kitaip. Į priekį jau po pirmo posūkio gana greitai atitrūko šeši žmonės. Net jei azarto vedamas būčiau pabandęs užsilaikyti už greitesnių kolegų, tai neabejotinai būtų atsiliepę kitose rungtyse. Diena laukė ilga ir puikiai suvokiau, kad šiandien plaukime turiu pasisaugoti, geriau prarasti porą minučių, nei po to kentėti likusias valandas. Labai greitai pagavau savo ritmą ir netgi jutau, jog mėgaujuosi plaukimu, mintys ir kūnas buvo išvien, jokio skausmo. Bėgdamas link tranzitinės zonos išgirstu, jog po plaukimo esu septintas.

Tranzitinėje zonoje pats save nustebinau – visus geliukus, kuriuos buvau pasidėjęs dėžėje šalia dviračio pamiršau pasiimti į dviračių rungtį. Atrodo, tiek metų dalyvauju varžybose ir tokių elementarių, bet, tuo pačiu ir esminių klaidų nebereikėtų daryti. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu varžybose apgalvoti kiekvieną niuansą ir nepaleisti proto, net jei adrenalinas spaudžia smegenis. 

Panašių minčių apniktas išriedu į duobėtas Panevėžio gatves. Dviračių rungtį sudarė 30 ratų – dar viena nauja patirtis. Įprastai tokio pobūdžio varžybose būna 3-4 ratai. Jaučiausi gerai, ilgoji įkalnė, kurią reikėdavo įveikti kiekviename rate, „pasidavė“ pakankamai lengvai ir turėjau nuolat save prilaikyti, jog nedidinčiau tempo. Nepravažiavus nei 10 ratų pro šoną „praėjo“ Paulius Dapkus, kuris išlipo iš vandens pirmas ir mane jau lankė ratu. Tą akimirką atėjo mintis, jog arba jis yra puikioje formoje, arba už šį greitį jam teks „sumokėti“ tolesnėje distancijos dalyje. 

Maždaug po 60 km pradėjau jausti pirmuosius nuovargio ženklus, o sąžinės balsas sėkmingai dirbo savo darbą, primindamas, jog geliukus palikau tranzitinėje zonoje. Artėjant dviračio finišui pamečiau ratų skaičių. Aiva nubėgusi prie „čipininkų“ kitame rate patikslino, jog pravažiavau 27 ratus. Apvažiavus dar ratą, šių varžybų organizatorius V.Urbonas rodo du pirštus, vadinasi, viskas ok.

Na, ką, mano „mylimiausia“ rungtis prasideda!:) Šįkart, pirmą dalyką, kurį padarau tranzitinėje zonoje – čiumpu geliukus ir įsidedu į kišenelę. Tikiuosi, kad dar ne per vėlu.. Skrandis jau buvo „užsirakinęs“, bet tiek raumenynas, tiek bendra energetika kol kas veikė puikiai ir galėjau palaikyti pakankamai didelį tempą. Po pusės bėgimo distancijos laikrodis rodė 44 min 10 sek. Antroje pusėje stipriai sulėtėjau, bet ir "nesmigau". Likus maždaug 8 km jau tenka sukąsti dantis, bet žiūrovai nuolat pranešinėjo, kad artėju link Pauliaus, kurį dešimtame rate pavijau.
Dar truputį ir viskas baigta. Tikrai nerealus jausmas finišuoti savo miesto gatvėse su tokiu palaikymu. Bėgimo distancijoje užtrukau 1 val. 30 min 43 sek., o visoje trasoje sugaišau 4 val. 36 min 29 sek. (6 vieta bendroje įskaitoje ir II-a Lietuvos čempionate). Tiesa, rezultatų suvestinėje teko nemaloniai nustebti, nes juose rodė, jog įveikiau vienu ratu mažiau. Atvirai pasakius, dviračių rungtyje tikrai pasimečiau tarp ratų skaičiaus. Tačiau spidometras rodė nuvažiuotus 93 km, o teisėjai patys parodė kiek ratų liko važiuoti. Varžybose, visų pirma, dalyvauju dėl savęs, man tai yra kelionė į save, savęs pažinimo būdas, tad nelabai to sureikšminu. Kita vertus, tokios situacijos nėra malonios, nes nežinia, kaip yra iš tiesų: ar tiesiog nesuveikė čipas ar išties vienu ratu pravažiavau mažiau.

Pabaigai dar noriu pasidžiaugti Martyno Tinfavičiaus puikiu pasirodymu. Išties fenomenalus žmogus, tik šiais metais pilna koja įžengęs į triatlono pasaulį ir pirmą kartą darydamas pusės Ironman nuotolį, jį įveikė per 4 val. 26 min. 26 sek. (I vieta Lietuvos čempionate ir 4 bendroje įskaitoje). Turbūt sutiksite, jog toks rezultatas yra daugiau nei įspūdingas. Be to, Martyno dviratis neatlaikė duobėtų gatvių ir jau pirmaisiais kilometrais nulinko vairas. Nelabai įsivaizduoju, kaip jis važiavo likusią distancijos dalį, bet, kaip jis pats sako – Triatlone anything is possible.

Sezonas baigtas. Jis buvo visoks, bet jo finišu esu patenkintas. Noriu padėkoti Algimantui Buividui – tyliam žmogui, dirbančiam didelius darbus už paskolintą dviratį ir jo priežiūrą. Savo tėvams, kuriems galbūt sportas ir nėra tai, kas užima didžiąją jų laisvalaikio dalį, bet jaučiu jų nuolatinį domėjimąsi ir palaikymą. Aivai – žmogui, be kurio turbūt šį sezoną aš ir nebūčiau prisikėlęs. Iki kitų metų!:)
Nuotraukų autorius: Tomas Borisas.