Praėjo nemažai laiko nuo paskutinio įrašo ir dar daugiau - nuo paskutinių mano startų. Šiais metais man sukako 40 metų, todėl pagalvojau, kad būtų įdomu pareflektuoti, kaip man sekėsi pereidinėti nuo aktyvaus sporto laikotarpio prie labiau sėslesnio gyvenimo. Nors sportas viso labo buvo tik hobis, bet į tai žiūrėjau pakankamai rimtai, todėl šis perėjimas buvo visapusiškai naujas etapas.
Fizinis kūnas
Pirminis dalykas, su kuriuo susidūriau – kūno svoris. Niekada nesu turėjęs problemų su antsvoriu. Mano „kovinis svoris“, su kuriuo pasiekdavau geriausius rezultatus olimpinėje distancijoje, būdavo 68–72 kg. Ilgame nuotolyje komfortiškas kūno svoris būdavo 75–78 kg. Visa mityba buvo paremta angliavandeniais, o jei svoris pradėdavo kristi, pavartodavau daugiau baltymų turinčio maisto. Iš esmės „mesdavau“ į save viską kaip į šulinį, ir viskas būdavo panaudojama energijos gavybai. Baigus aktyviai sportuoti, treniruočių valandų skaičius drastiškai sumažėjo, o mitybos įpročiai išliko tie patys. To iš pradžių net nesupratau, bet kai užsisagstant marškinius tarp sagų pasirodė iki tol nematytas tarpas, supratau, kad kažkas mano kūne pasikeitė. Ir tai įvyko labai greitai. Užlipus ant svarstyklių tąkart pamačiau 87 kg (mano ūgis 184 cm). Suprantu, nieko dramatiško, bet visgi priėmiau tai kaip ženklą, kad tendencija linkusi keistis ne mano kūno naudai. Pradėjau eksperimentuoti, bet vis neradau sau optimalios mitybos. Bandymai riboti kalorijas dienos metu baigdavosi vakariniais persivalgymais.
Galiausiai supratau, kad turiu ne tiek riboti kalorijas, kiek mažiau vartoti angliavandenių. Sunkiausia buvo su greitaisiais angliavandeniais – turėjau pripažinti, kad turiu didelę priklausomybę cukrui. Iki tol cinamonu apibarstytos bandelės buvo kasdieninis užkandis, kurias gardžiai kirsdavau, užgerdamas kava, pasaldinta cukrumi. Pirkinių krepšelyje visada būdavo „kažkas skanaus“. Dabar kepyklėlėse esu retas svečias, įėjęs į parduotuvę įkvepiu oro, kad praeičiau bandelėmis kvepiantį skyrių, kavą jau geriu be cukraus, o „kažką skanaus“ cukraus pavidale pakeitė riešutai arba vaisiai. Netapau visišku abstinentu – savaitgaliniai blynai ar rudeninis obuolių pyragas vis dar yra mano gyvenime, bet „laužiantis“ cukraus poveikis jau nebėra toks stiprus. Labiau tai liko kaip psichologinė priklausomybė, bet fiziologiškai kūnas to taip stipriai nebereikalauja.
Į mitybos racioną įtraukiau daugiau baltymų turinčio maisto – kiaušiniai, sūris, avokadai tapo beveik kasdieniais produktais. Nors vis dar esu optimalios mitybos derinimo procese, bet apribojus cukrų bendra savijauta tikrai tapo geresnė. Svoris laikosi apie 83 kg ir nors dar yra nereikalingo riebalo, manau, kad tai jau pakankamai optimalu.
Šiuo metu judu 2–3 kartus per savaitę, vienos treniruotės trukmė – iki valandos. Įprastai tai būna bėgimas + jėgos pratimai su savo kūno svoriu arba tik plaukimas. Vasarą, jei tik leidžia oro sąlygos, nemažai laiko su sūnumi praleidžiame ant dviračio.
„Pamatysi, senatvei tau atsilieps“ – labai dažnai girdėdavau šią frazę iš aplinkinių. Nors dar ne senatvė, bet jau galiu įvertinti, ar mano kūne liko kokių nors neigiamų padarinių po intensyvių 20 metų praleistų sporte. Visi bendrieji kraujo, šlapimo, kardiogramos tyrimai yra geri. Darausi kasmet. Nežymiai pakilęs cholesterolis, bet čia jau sportas niekuo dėtas.
Labiausiai turbūt nukentėjo sąnariai. Sąnarius pradėjau jausti prieš trejus metus, kai apsirgau Laimo liga. Tačiau pasveikus skausmas visiškai neatsitraukė, netgi pradėjo blogėti. Išsityrus paaiškėjo, kad abiejų kelių meniskai yra pažeisti. Reikia pripažinti, kad kilometrų per tuos 20 metų buvo surinkta tiek, kiek dauguma turbūt nesurenka per visą savo gyvenimą, tad sąnariams teko nelengvas krūvis. Gyventi tai netrukdo, bet kadangi kuo ilgesnę gyvenimo dalį noriu išlikti fiziškai aktyvus, čia jau reikės tam tikro remonto. Iš dabartinio taško žiūrint, turbūt labiausiai pakenkusi sporto šaka buvo bėgimas. Nuolatinės atatrankos su kadaise buvusia ne visada kokybiška avalyne, daug kilometrų surinktų ant kieto paviršiaus ir ne visai teisinga bėgimo technika, kuri išsikraipydavo ilgų nuotolių metu, turbūt padarė savo.
Tačiau imant visumos vaizdą, į kurį žvelgiu tik per savo subjektyvius akinius, manau, kad sportas man padėjo išsaugoti sveikesnį kūną nei daugumos mano bendraamžių.
Psichika
Paskutiniais metais sportą tapdavo vis sunkiau derinti su likusiu gyvenimu. Nuolatinis galvojimas, kaip įterpti treniruotes į savo gyvenimo rutiną, išvargindavo centrinę nervų sistemą. Todėl nusprendus uždaryti šį gyvenimo etapą, pajaučiau, kaip po truputį atsileidžia smegenys. Išbėgti pabėgioti be laikrodžio, stabtelėti prie upelio ir nieko nebeįkelinėti į „Stravą“ buvo tai, ko tikrai man reikėjo.
Keletą metų vis dar sapnuodavau varžybas, dabar irgi dar pasitaiko, tačiau rečiau. Džiaugiuosi, kad sportuoti pradėjau vaikystėje ir baigiau viduriniame amžiuje. Kažkiek su atjauta stebiu tuos, kurie pradeda triatlonu užsiiminėti vos ne nuo nulio būtent šitame gyvenimo laikotarpyje. Darau prielaidą, kad tai jau ne tik apie sportą, bet apie kažką žymiai daugiau. Apie kažką, kas turi būti išskaudėta ir išrėkta. Kita vertus, sportas ne pati blogiausia terapijos forma. Savo ruožtu, jaučiuosi užsidaręs laiku ir vietoje. Nebeturiu poreikio rinkti daugybės kilometrų ir vidurio amžiaus krizės požymių kol kas nejaučiu.
Tačiau esu įsitikinęs, kad žmogus turi nuolat judėti. Jis nebuvo sutvertas tam, kad valandų valandas tūnotų telefone, džiovindamas savo smegenis.
Greitai pajutau, kad be fizinio krūvio ilgai negaliu išbūti. Patyriau, kad neįtikėtinai keičiasi ne tik fizinio kūno savijauta, bet ir psichika, ilgesnį laiko tarpą negaunant fizinio krūvio – mintys pasidaro klampios, protas nebe toks aštrus, jau nekalbant apie bendrą organizmo energetiką. Įsitikinau, kad mano atveju geriausia iškrova yra nepertraukiamas aerobinis darbas, įdarbinantis prakaito liaukas ir suaktyvinantis bendrą organizmo sistemą.
Jausdamas didesnį poreikį krūviui, šią vasarą pradėjau vėl plaukioti atvirame vandenyje. Gal todėl, kad esu disciplinos žmogus, nusprendžiau sudalyvauti ir keliuose plaukimuose. Su dideliu malonumu praplaukiau Platelių (4 km) ir Vilniaus plaukimuose (5 km). O rugpjūtį su Klaipėdos triatlono klubu sudalyvavome estafetėje Lietuvos ilgo nuotolio triatlono čempionate Panevėžyje, kur man buvo patikėta įveikti plaukimo rungtį Nevėžio upėje (1,9 km). Startinį jaudulį pajaučiau tik prieš estafetės startą, nes jaučiau atsakomybę prieš komandą (likome ketvirti iš šešių komandų). Tuo tarpu Plateliuose ir Vilniaus plaukimuose jaučiausi ramus kaip valgydamas rytinę košę. Buvo gera pamatyti senus veidus ir jau su kitokiu santykiu pabūti varžybų atmosferoje.
.jpg)
Po plaukimo Vilniuje nebelaukiau renginio pabaigos. Jau išvykus sulaukiau Ernesto, „Darnos“ klubo vadovo, žinutės, kad paėmė man priklausantį prizą. Iš pradžių nesupratau, apie ką eina kalba. Pasirodo, užėmiau antrąją vietą savo amžiaus grupėje. Seniau, jei atplaukdavau dvidešimtas, vadinasi, esu dvidešimtas. Dabar atplaukus dvidešimtoje pozicijoje galiu tapti antru – veteranų grupėje. Teks matuotis naują realybę – veterano realybę. Priimu ją su dėkingumu ir pagarba savo kūnui, kad galiu judėti.
Powered by TriSportas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą