Ironman triatlonas, 3,8-180-42 km, Malbork, Lenkija, 2019-09-08

Malborko mieste vykstančios Ironman triatlono varžybos buvo pagrindinis šio sporto sezono akcentas. Rinkausi tarp dviejų to paties nuotolio varžybų Lenkijoje, bet visgi išsirinkau Malborką. Sprendimą nulėmė tai, jog varžybos vyko rugsėjo pradžioje, o tai yra metas, kuomet mano organizmas jaučiasi geriausiai. Taip pat ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir varžybų vieta, kuri siejasi ir su LDK istorija. Malborke stūkso XIV a. pastatyta Marienburgo pilis, kurioje buvo kalinamas Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, o po Žalgirio mūšio, Marienburgo pilį buvo apgulusi LDK ir Lenkijos kariuomenė, nes būtent čia buvo pagrindinė Kryžiuočių ordino pilis.

Marienburgo pilis

Mano pasiruošimas šioms varžyboms buvo kryptingas ir visi šio sezono startai buvo orientuoti būtent į šį tikslą (galbūt išskyrus Kuršių marių plaukimą). Tačiau mano laiko resursai treniruotėms buvo labai riboti. Per savaitę treniruotėms galėdavau skirti 11-14 valandų, todėl turėjau rasti būdą, kaip optimaliai išnaudoti šias valandas, kad pasiruoščiau Ironman nuotoliui. Kai jau tirpo paskutinės treniruočių savaitės daugmaž galėjau suprasti į kokį distancijos įveikimo laiką galiu orientuotis. Geriausiai, ką galėjau padaryti, tai pabandyti įveikti distanciją šiek tiek greičiau nei per 11 valandų. Tai buvo tikslas, į kurį save nuteikinėjau.

Prieš priduodant dviratį į tranzito zoną

Nors paskutinės rugpjūčio dienos buvo karštos, bet kai atvykom į Lenkiją (šioje kelionėje mane lydėjo kolega ir bičiulis Tomas), mus pasitiko žvarbokas rudeniškas oras. Likus dienai iki varžybų visą dieną lijo ir temperatūra nesiekė 15 laipsnių. Labiausiai nerimavau dėl dviračių rungties, nes esant tokiai temperatūrai ir lietui labai svarbu tinkamai pasirinkti aprangą. Nors varžybų organizatoriai briefingą (kuris vyko po atviru dangumi) vedė be jokių lietsargių ir šiltesnių rūbų, taip, veikiausiai, mėgindami įpūsti kovinės dvasios, visgi daugumos dalyvių veiduose mačiau baimę ir nerimą. Likus valandai iki vidurnakčio, paskutinį kartą pakalbėjęs su šeima telefonu, atsiguliau ir gana greitai užmigau. Antrą valandą nakties prabudau ir pradėjau klausytis, kas vyksta už lango. Tyla. Vadinasi, lietus nustojo. Pasiėmiau telefoną ir pasitikrinau orų prognozes. Jos buvo pasikeitusios – rodė, kad lietus pirmoje dienos pusėje nebepranašaujama. Su palengvėjimu dar kartą pabandžiau panirti į miegą. Tos dvi valandos gana ilgai slinko: kartais užmigdavau, kartais prabusdavau. Bet kai 4 val. suskambo žadintuvas, jaučiausi, kad kažkiek pavyko pamiegoti. Šiek tiek krėtė lengvas drebulys, kuriam nesuteikiau didelės reikšmės, nes žinojau, kad kelio atgal nėra. Greitai ir tyloje susiruošę, 5 val. jau buvome prie tranzito zonos, kurioje laukė iš vakaro padėti „žirgai“. Paskutinį kartą patikrinau dviratį, susikroviau aprangą, kurios šįkart buvo neįprastai daug, ir išėjau ruoštis plaukimo startui. Lauke buvo 9 laipsniai, bet svarbiausia, kad lietus buvo nustojęs. Paskutinį kartą papozavimas prieš startą, atsisveikinau su Tomu ir stojau į savąjį mūšį.

 

Startas! Pasinėrus į Nogato upės vandenį dar buvo prieblanda, todėl bujai buvo vos matomi. Nusprendžiau sekti paskui priekyje plaukiančius dalyvius. Tai buvo teisingas sprendimas, nes gana greitai pamačiau bujų. Laukė 3,8 km (4 ratai). Stengiausi „įsėsti“ į kokią nors grupelę, kad nereikėtų plaukti vienam. Priekyje pamačiau 5-6 plaukikus ir nesibaigus pirmam ratui jau buvau kartu su jais. Jaučiau, kad tempas man buvo tinkamas, nereikėjo tinginiauti, bet ir nereikėjo atiduoti paskutinių jėgų. 
 

Mūšis prasidėjo (organizatorių foto)

Besibaigiant antram ratui, pavijom pirmuosius žmones, kuriuos jau lenkėm ratu. Šiek tiek pradėjo vėsti kojos ir likusią distanciją nuolat „matavau“ savo kūno temperatūrą, nes tranzito zonoje buvau pasilikęs bent tris aprangos komplektus tam, kad galėčiau išsirinkti tinkamą aprangą pagal savo „sušalimo“ laipsnį. Pirmą variantą – minti su trumpa apranga, iš karto atmečiau - kūnas vėso. Po 1 val. 3 min ir 32 sek. lipu iš vandens (17-a vieta po plaukimo) ir bėgu į tranzitinę zoną. Pasiimu maišą su savo numeriu ir įbėgu į persirengimo palapinę. Paskui mane įbėga savanoris ir lenkiškai duoda suprasti, kad pataikiau į moterų palapinę. Galiausiai, įbėgęs į vyrų palapinę, suprantu, kad pasiėmiau bėgimo aprangos maišą, o ne dviračių, tada vėl bėgu atgal ir pasiimu reikiamą maišą. Su visais tokiais palakstymais tranzite užtrunku net 5 min ir tik tada užsėdu ant dviračio.

Prieš akis - 180 km

Laukė ilga 180 km kelionė. Užsėdęs ant dviračio sukertu batonėlį ir užgulęs vairą bandau atrasti ritmą. Bendra savijauta buvo gera, tik kojų raumenys vis dar buvo sustingę po plaukimo. Vyliausi, kad greitai sušilsiu ir galėsiu stipriau sukti pedalus. Dviračių trasą sudarė 4 ratai po 45 km, kuri driekėsi lyguma, tačiau nors buvo ankstus rytas, jautėsi nuo jūros pučiantis vėjas, kuris įdienojus turėjo dar labiau sustiprėti. Šioje rungtyje turėjau dirbti daugiau galva nei kūnu: tolygiai maitintis ir nevažiuoti didesniu nei 32 km/h vidutiniu greičiu, nes vėliau maratone už tai tektų sumokėti savąją kainą. Pirmąjį ratą įveikiau per 1:26:23 (31 km/h vid.). Šiek tiek lėčiau nei tikėjausi, bet vyliausi, kad antrame rate truputį padidinsiu tempą. Visgi tam nebuvo lemta išsipildyti, kojų raumenys vis dar buvo apstingę ir niekaip negalėjau sušilti. Be to, pradėjo lyti lietus ir kilti vėjas. Tad stengiausi išlaikyti bent jau panašų tempą. Baigiantis antram ratui didžiulis dalyvių srautas pasipylė į trasą. Supratau, kad tai trejomis valandomis vėliau startavę pusės Ironman distancijos dalyviai. Tuo metu paklausiau savęs, ar norėčiau apsikeisti su jais vietomis? Ir kiek pačiam buvo netikėta išgirsti viduje nuskambėjusį atsakymą, kad "ne – esu ten, kur ir turiu būti". Visu savo kūnu ir protu buvau susitelkęs būtent į Ironman distanciją ir į jokią kitą. Antrąjį ratą įveikiau labai panašiu tempu kaip ir pirmąjį - 1:27:12 (31 km/h vid.). Trečiajame rate jau turėjo prasidėti tikrasis Ironman’as. Organizmas tuo metu jau keturias valandas buvo trasoje ir turėjo aplankyti pirmieji nuovargio požymiai. Buvo aišku, kad 32 km/h vidutinį greitį šiandien tikrai nepadarysiu, todėl stengiausi, kad tempas bent jau pernelyg nekristų. Trečiajame rate nuotaiką pakėlė vienas iš varžybų dalyvių, kuris pravažiuodamas sako:

„In the beggining it was ok, but now it is not so good“ (pradžioje viskas buvo gerai, bet dabar ne visai“). 
 

Apie kažką labai susimąstęs :)

Tarsi nieko ypatingo nepasakė, bet ta neginčijama tiesa, kad jei pradžioje jautiesi gerai, dar nežinia, kaip bus įveikus daugiau nei pusę distancijos, prajuokino mus abu. Trečiasis ratas pasidavė per 1:29:38 (30 km/h vid.). Paskutiniame rate reikėjo jau truputį pakentėti, ypatingai minant prieš vėją, kuris su kiekvienu ratu vis labiau stiprėjo. Paskutinis ratas buvo lėčiausias 1:31:38 ir, pagaliau, po 5 val 55 min pasiekiau žemę. Sunkiausia rungtis liko praeityje.

Įbėgau į tranzitinę zoną, pėdos buvo aptirpusios, todėl jaučiausi kaip ne su savo kojomis. Antrajame tranzite užtrukau trumpiau, susimojuoju su Tomu ir išbėgu į maratono trasą. Turėjau būtinai stoti į tualetą, nes buvau persipildęs skysčiais. Bėgimo trasą sudarė 6 ratai po 7 km, kurie driekėsi parku ir palei Marienburgo pilies sienas. Rate buvo net trys maitinimo punktai, kuriuose maisto ir gėrimų pasirinkimas buvo tikrai gausus. Mano tikslas buvo pabandyti išlaikyti 6 min/km vidutinį tempą. Šio plano pavyko laikytis pirmoje distancijos dalyje (po pusės maratono laikrodis rodė 2 val 2 min), bet maždaug nuo 25 km jau pradėjo „sėsti“ baterijos. Įdomiausia, kad viduje dar jaučiausi pakankamai gerai, skrandis stebėtinai irgi gerai laikėsi, tačiau nebelaikė keturgalviai raumenys. Žingsnis labai sutrumpėjo ir tapo skausmingas. 

Bėgimo trasa driekėsi pilies pašonėje

Kai įveikiau keturis ratus, patikėjau, kad įveiksiu ir visą distanciją. Buvo likę dar 14 km ir šį atstumą pradėjau matuoti tomis vietomis, kur bėgu namuose. „Dabar nubėgsiu iki Palangos plento, ten apsisuksiu ir bėgsiu iki ežero. Ten bus jau 8 km, o tada dar padarysiu kilpą ir laukais grįšiu į namus“, - mintimis perkėlęs save į namus ir pažįstamas bėgimo trasas išgyvenau paskutiniuosius kilometrus. Paskutinis ratas buvo labai sunkus, bet kai išbėgau iš parko ir pamačiau pilį (žyminčią, kad liko bėgti ne daugiau kaip du kilometrai), gerklę užspaudė emocija. Likus keliems šimtams metrų Tomas paduoda trispalvę ir finišuoju Malborko pilyje. 11 val 23 min ir 19 sek. - tiek truko mano šiandienos mūšis (maratoną subėgau per 4 val 15 min). Iš 289 dalyvių finišavau 98-as.

Finišas!

Ir nors iki tikslo kiek pritrūko, tačiau jokio liūdesio nejaučiau, Įsisėdus į automobilį ir grįžtant atgal į viešbutį galvojau apie šiltą dušą, lovą, šeimą, namus. Viskas išsigrynino ir nebeliko vietos mintims, kuriose tariamai egzistuoja laimė. Pilnatvę jutau čia ir dabar. 
Nuotraukų autorius Tomas Borisas 

Powered by TriSportas