Kuršių marių plaukimo maratonas, 10 km, Kintai, 2019-07-13

Kai pernai nuvažiavau į Kintus pasižiūrėti 10 km plaukimo dalyvių finišo, supratau, kad kitais metais čia sugrįšiu, tik šįkart kaip dalyvis. Šis plaukimas buvo vienas iš pagrindinių šių metų startų, kuriame būtinai norėjau sudalyvauti. Tiesa, paskutines dvi savaites iki plaukimo subjuro orai, kuomet temperatūra nukrito žemiau 15 laipsnių ir pūtė stiprūs vėjai, sugebėję nuskandinti ir istorinį kurėną. Likus kelioms dienoms iki plaukimo dar abejojau dėl savo dalyvavimo, nes visos marios putojo nuo bangų. Visgi varžybų išvakarėse nurimo vėjas ir išlindo senai matyta saulė. Supratau, kad turiu plaukti.

9 val ryte jau buvau Ventainėje, kur vyko dalyvių akreditacija ir varžybų dalyvių susirinkimas. Iki tos akimirkos dar nebuvo aišku iš kurio kranto startuosim, nes plaukimo kryptis turėjo priklausyti nuo vyraujančio vėjo krypties. Nebuvo aišku net kada startuosim, nes plaukimo pradžios laiką taip pat diktavo vėjas. Susirinkimo metu paaiškėjo, kad visgi plauksim iš Kintų į Lydumo ragą, esantį Neringos pusėje, o startuosim 11 valandą.

Su ištikimiausia palaikymo komanda:)

Pradėjome ruoštis startui. Džiugu buvo matyti nemažai pažįstamų veidų iš triatlono trasų. Turbūt nieko nuostabaus, nes triatlonas suteikia universalumo ir atsiranda kur kas daugiau galimybių išmėginti savo jėgas skirtingose varžybose. Dar praeitais metais, kai stebėjau plaukimą, supratau, kad reikia turėti lydinčią motorinę valtį ar burlaivį, kad padėtų su maisto daviniu ir orientuotis plaukimo metu, nes kolegos, kurie plaukė praeitais metais, minėjo, kad bujai buvo išdėlioti labai toli vienas nuo kito. Šioje palydoje maloniai sutiko pabūti vaikystės draugas Vytautas su savo tėvuku, kurie nors ir būdami panevėžiečiai, bet savaitgalius dažnai praleidžia mariose, buriuodami ir būdami su gamta.Tad jų burlaivis "Joana" jau laukė Kintų uoste.

 

Prieš startą apkabinu žmoną, dar pajuokaujam, kad lauks parplaukiant balta puta ir pasineriu į vėsų marių vandenį (16 laipsnių). Dar būdamas vandenyje kurį laiką gaudau išsiliejusius endorfinus į smegenis. Neįtikėtina, kad tai, ko ilgai laukiau ištisus metus, dabar jau vyksta! Nuslūgus euforijai pamačiau, kad šalia plaukia ir Algirdas, kuriam šios marios yra puikiai pažįstamos. Algirdas dar kovo mėnesį pradėjo plaukioti mariose ir ruoštis šiam plaukimui. Akimis pradėjau ieškoti lydinčio burlaivio, nes man buvo tą lengviau padaryti nei jiems, sėdint laive ir bandant suprasti, kuris iš tų dvidešimties plaukikų esu būtent aš. Gana greitai atrandam vieni kitus, susimojuojam rankomis, belieka nesiblaškyti ir plaukti. 

Burlaivis "Joana"

 

Kol kas viskas ėjosi puikiai, priekyje mačiau Rugilę (mūsų klubo narę, kurios plaukimo gebėjimai yra įspūdingi!) ir jos mamą, kuri lydėjo dukrą su baidare. Tad orientuotis buvo labai paprasta, tiesiog pakėlus galvą pamatydavau baidarę ir plaukdavau toliau. Po 45 minučių priplaukiu prie lydinčio burlaivio pirmam pasimaitinimui. O mariose tai padaryti nėra paprasta, t. y. nei pasiimti maisto nei pasimaitinti, siūbuojant bangoms, kurios tuo metu dar nebuvo didelės, sukertu bananą ir plaukiu toliau. Šis pasimaitinimas man buvo reikalingas tam, kad neprarasčiau greičio, tačiau „praradau“ baidarę, nes Rugilė per tą laiką gana stipriai nuplaukė į priekį. Algirdas taip pat jau buvo atsilikęs, tad toliau tęsiau plaukimą vienas. 

Rugilė ir jos mama rodo kelią

Po pirmos plaukimo valandos pradėjo kilti vėjas ir bangos. Prasidėjo tikrasis marių plaukimas. Marių bangos yra apgaulingos, tai nėra okeaninės bangos, ant kurių galima „lipti“ ir kilti bei leistis žemyn. Marių bangos yra trumpos ir greitai lūžtančios, tad norint nebūti „suplaktam“, reikia jas „pramušti“, padaryti įkvėpimą ir laukti kitos bangos. Tolumoje pamatau laivą, pagal nuplauktą laiką, suprantu, kad tai yra organizatorių laivas - Germanika, žymintis 5 km ribą. Jame reikėjo „prisiduoti“, t. y. pasakyti savo varžybų numerį. Ten pat buvo gera proga pasimaitinti, suvalgiau geliuką, užsigėriau ir žvilgterėjau į laikrodį, kuris rodė 1 val 33 min, o tai reiškė, kad 3 minutėmis atsilikinėjau nuo savo grafiko. 

5 km įveikti

 

Dar kartą mečiau žvilgsnį į įsisiūbuojančias marias ir supratau, kad šiandien jas perplaukti per 3 valandas bus labai labai sunku. Visgi bandau neprarasti ūpo ir šturmuoju bangas. Subangavus marioms labai daug laiko prarasdavau besižvalgydamas bujų. Orientuotis atvirame vandenyje man nėra naujiena, tačiau, bujai buvo pakankamai toli, o pakėlus galvą, matydavosi tik bangos, tad dažnai stodavau, paplaukdavau brastu ir tik tada, kai pamatydavau tolumoje tašką, vėl tęsdavau plaukimą. Po 2 val 15 min, pagal išankstinį planą, stoju jau paskutiniam pasimaitinimui. 

 

Marių bangos..

Vytautas paduoda geliuką, gėrimą ir vėl neriu į vandenį. Neringos kopos vis labiau ryškėja, bet suprantu, kad po 3 val kojomis tikrai nepaliesiu kranto. Stengiuosi nesiblaškyti ir toliau plaukti taip, kaip galiu geriausiai. Jaučiu, kad nuo vėsaus vandens truputį pradeda traukti kairę koją. Mane tai šiek tiek nustebina, nes įprastai per treniruotes to nebūna. Daugiau krūvio stengiuosi perimti dešine koja, kairę palikdamas tik tam, kad ji palaikytų kūno balansą. Artėjant link Neringos padidėja laivų srautas link Nidos, tačiau jaučiausi visiškai saugus, nes mano palaikymo komanda burlaivyje greitai reaguodavo į situaciją ir pasaugodavo nuo kitų laivų.

 

Kur tas bujus?

Galiausiai, priplaukiu priešpaskutinį bujų ir sustoju, nes nebesuprantu, kur plaukti. Laimei, Vytautas šūkteli iš laivo ir parodo ranka kryptį. Dabar ir aš jau pamatau tolumoje taškelį, į kurį turiu plaukti. 

Čia marios jau darosi ramesnės, nes šiaurės vakarų vėją užstoja didingos Neringos kopos. Priplaukęs prie paskutinio bujaus toliau sprendžiu rebusą, kur link turiu plaukti, bet išgirdęs šūksnius nuo prisišvartavusio laivo, suprantu, kur finišas jau ranka pasiekiamas. Priplaukiu, paliečiu laivą ir pagaliau kojomis paliečiu krantą. Šiek tiek kūnas siūbuoja ir nėra taip paprasta išsilaikyti ant kojų, bet vestibuliarinis aparatas greitai viską sustato į vietas. Distancijoje užtrukau 3 val 26 min (žmona sakė, kad atplaukiau 8-as). Lipu į laivą, kuriame be greitesnių kolegų dar laukė sriuba su sumuštiniais ir kava. Tikra palaima. 

Palaima...

Jau grįžtant atgal laivu į Kintus žvelgiau į marias, kurioms jaučiau dar didesnę pagarbą nei iki tol. Šiandien marių dievai mane priėmė ir leido jas perplaukti, tačiau taip pat gavau iš jų labai aiškią žinią – marios yra visai kitas žvėris nei įprastas ežeras. Jei jos leidžia – gali jomis plaukti, tačiau jei užsirūstina – tampi tik menkas šapelis prieš jas. Arba, kaip sako Arlandas (šių varžybų organizatorius) - „Marios, kaip Moterys. Gali žinoti, kaip viskas prasideda, bet niekada nežinosi, kaip baigsis.“ :)

O aš savo Moterį apkabinau jau kitame krante, kuriame ji ištvermingai laukė visą dieną, grįžtančio su balta puta. Čia buvo ir Giedrius su šeima, kurie labai nustebino savo buvimu.

Powered by TriSportas