Europos ilgo nuotolio triatlono čempionatas, 3,8 km plaukimas – 180 km dviratis – 42 km bėgimas, Vichy, Prancūzija. 2013-09-01

Kai vieną žvarbų žiemos vakarą sulaukiau skambučio iš Lietuvos triatlono federacijos prezidento Dainiaus Kopūsto, pasiūliusio startuoti rugsėjo pradžioje vyksiančiame Europos ilgo nuotolio čempionate, tada tai atrodė be galo tolima. Tačiau, kai brėkštant pirmajai rudens dienai buvau vandenyje, laukdamas starto pradžią žyminčio šūvio, mintyse šmėkštelėjo mintis, kad šis laikas pralėkė neįtikėtinai greitai.

Sakoma, kad plaukimo rungtyje neįmanoma laimėti Ironman‘o, bet tikrai jį galima pralaimėti, jei pernelyg atsiliekama nuo lyderių. Vienintelis žmogus prieš kurį tą dieną turėjau laimėti - buvau aš pats, tad norėjosi greičiau „nugrimzti“ į savo kūną, įsiklausyti į tai, ką jis kalba, ir eiti kartu su juo, pernelyg neperspaudžiant jo ir šiek tiek jį pasaugant.
Galbūt dėl ankstyvo starto, o gal dėl kitų priežasčių, jaučiausi sustingęs ir kad ir kaip norėjau greičiau pagauti savo ritmą, tai vargiai sekėsi padaryti. Turėjau dirbti. Plaukimą baigiau per 1 val. 50 sek. ir nors vandenyje įprastai jaučiuosi savas, šįkart man norėjosi greičiau iš jo išlipti.

Nauja rungtis – nauja istorija. Žodis „lyguma“, turbūt kaip ir visi kiti žodžiai, gali būti traktuojami skirtingai skirtingų žmonių. Galbūt todėl kartais žmonės nesusikalba tarpusavyje, nes įdeda skirtingas prasmes į tą patį žodį. Kažkas panašaus nutiko ir šįkart, nes per pirmus 30 km buvau, švelniai tariant, nustebintas organizatorių drąsa trasos aprašyme vartoti žodį „lyguma“, kai, tuo tarpu, įkalnėse, besitęsiančiose po kelis kilometrus, spidometras vargiai siekdavo 12-15 km/h, o nuokalnėse – 70 km/h. Ir nors pradžioje jutau vidinį erzulį, visgi greitai nurimau, nes supratau, kad turiu daryti tai, ką turiu daryti, pernelyg negalvodamas, o “kas būtų jeigu?”. Buvo taip, kaip buvo, ir turėjau pasitikti šį nuotykį. Po 30 km pagaliau įvažiavom į lygumas, saulė po truputį kilo ir buvo tinkamas laikas užgulti pedalus. Pirmąjį ratą (90 km) įveikiau per 2 val. 34 min., jaučiausi gerai, bet, tuo pačiu, ir stengiausi sau priminti, kad tikrasis Ironman‘as prasideda nuo 120 – 130 km.

Pakilo vėjas. Nors greitis pradėjo kristi, tačiau privažiavus 130 km ribą vis dar jaučiausi pakankamai komfortiškai. Likusius kilometrus reikėjo įveikti prieš šoninį ir priešpriešinį vėją. Laikas slinko lėtai. Po 150 km pavijau elito grupėje startavusį portugalą Sergio Marques. Sergio yra puikus bėgikas, galintis Ironman’e maratoną bėgti iš 3 val. ir nors buvo aišku, jog tą dieną bėgime mes dar susitiksime (taip ir buvo), tačiau vis tiek tai suteikė papildomų jėgų ir žinojimo, kad ši kova su kilometrais ir vėju nėra lengva net ir tokiam atletui, kaip Sergio. 5 val. 16 min. – tiek užrukau dviračių trasoje.  Laukė linksmoji dalis :)

Per treniruočių laikotarpį ieškojau savo optimalaus tempo maratone, nulipus po 180 km važiavimo dviračiu. Puikiai suvokiau, kad kai sėdi patogioje kėdėje, gerdamas arbatą ir žiūri kokius nors vaizdus iš Ironman varžybų, tie skaičiukai, kuriuos matai rezultatų suvestinėje, atrodo visai kitaip nei realioje trasoje. Tada atrodo, kad viską „logiškai“ išdėliojus, būtų galima bėgti vienokiu ar kitokiu tempu. Tačiau Ironmane neretai visi skaičiavimai ir logika dingsta, vos tik nulipus nuo dviračio. Visgi jutau, kad galiu pabandyti bėgti maratoną per 3 val. 30 min. Pradėjau atsargiai ir pirmuosius kilometrus bėgau po beveik lygiai 5 min. Jaučiau, kad tempas yra tinkamas ir nors po daugiau nei 6 val. praleistų trasoje, organizmas neišvengiamai buvo "sėdęs", tačiau stūmiausi į priekį, siekdamas „susikrauti“ rezervo, kad galėčiau nueiti į tualetą. 

Iki maždaug 13 ar 14 km viskas buvo gerai, o po to nutiko tai, kam nerandu paaiškinimo net ir praėjus daugiau nei savaitei po varžybų. Nejutau jokių pavojaus signalų, bet maždaug 15 km atsimušiau į „sieną“. Tai įvyko taip staiga, jog galvoje sukosi viena mintis – „na, kuo dar mane gali nustebinti?“ Pajutau, kad esu visiškai „tuščias“, bet, tuo pačiu, ir labai sunkus – judesiai tapo sunkūs, reakcija sulėtėjo, regėjimas liejosi. Teko patirti šią būseną ne kartą, bet skirtingai nei seniau, kai smegenys atsiskirdavo nuo kūno, šįkart puikiai susivokiau, kas su manimi vyksta ir ta būsena nebuvo tokia gąsdinanti, kaip kad būdavo anksčiau. Apie paskutinius 25 km sunku kažką pasakyti, nes tai buvo bėgimas nuo vieno maitinimo punkto iki kito. Įveikus maždaug pusę distancijos, pamačiau trasoje žmogų su Lietuvos vėliava, tuo metu net pasirodė, kad jis šaukė mano vardą. Bet nebuvau tikras nei kad mačiau, nei kad girdėjau, buvau kažkur giliai savyje. Kai įbėgau į finišo tiesiąją viskas tapo vienu, jaučiausi esantis dalelė visumos, jaučiausi esantis gyvas. Gyvas kiekviena savo ląstele, net jei vos laikiausi ant kojų.

Maratone užtrukau 3 val. 53 minutes, o iš viso distancijoje praleidau 10 val. 16 min. 33 sek. Šiose varžybose taip pat startavo ir Alina Ranceva, kuri parodė puikų rezultatą, nuotolį įveikusi per 10 val. 55 min ir 20 sek. Šaunuolė, Alina!

Kai grįžinėjome atgal į Lietuvą, Alina paklausė, ar mačiau trasoje stovintį vyruką su Lietuvos vėliava. Tada supratau, kad mano “miražai” buvo realybė. Pasidžiaugėme, kad kažkas nepatingėjo pasidomėti apie vykstančias varžybas ir atėjo mūsų palaikyti. Spėliojome, ką šis žmogus veikia Vichy mieste: dirba, o gal mokosi.

Grįžęs atgal į Lietuvą atsidariau el. pašto dėžutę, kuriame radau bičiulio laišką, o jame buvo šis tekstas:

"Ir aš ten buvau,

Laimingas pergalės dainas dainavau,
Iškėlęs du pirštus į dangų laikiau"…

Jei tuo metu būčiau stovėjęs, turbūt būtų reikėję atsisėsti. Tas žmogus, stovėjęs trasoje, buvo vos prieš dvi savaites pats įveikęs Ironman nuotolį – Armandas Rokas, kuris specialiai iš Danijos atkako iki Prancūzijos tam, kad galėtų mus palaikyti! Sunku išreikšti net rašytiniu žodžiu, kiek daug tai reiškia.. Triatlonas man padovanojo daugybė nuostabių akimirkų ir  žmonių. Tu, Armandai, esi vienas iš jų. 

Nuotrauka daryta likus valandai iki varžybų

Noriu širdingai padėkoti:

Algimantui Buividui už paskolintą dviratį ir jo priežiūrą viso pasiruošimo laikotarpiu.

Vidmantui Urbonui ir Andrejui Rancevui už saugią kelionę ir pagalbą varžybų metu.

Lietuvos triatlono federacijai ir Dainiui Kopūstui už galimybę startuoti šiose varžybose.

Sport religion - už plaukimo kostiumą.

Maistas Sportui – už maistą.

Aivai – už skrydį.

P.S. Atsiprašau už nekokybiškus vaizdus.