Lietuvos triatlono čempionatas
visada būna ypatingas startas. Tai startas, kuriame reikia viską įrodinėti iš
naujo: nesvarbu kokias vietas užėmei kituose šių metų startuose ar kelintas
buvai praeituose šalies čempionatuose - čia istorija prasideda iš naujo. Šios varžybos kartu buvo ir atviras Baltijos šalių čempionatas.
 |
| Iš plaukimo rungties į dviračių |
Prieš
varžybas nepavyko padaryti apšilimo (tik pramyniau šiek tiek nuo viešbučio iki
varžybų vietos), nes prieš pat startą reikėjo spręsti įvairius organizacinius
rūpesčius. Tačiau privalėjau startuoti...
Plaukimo startas “užtraukė”
kvėpavimą kaip reikiant, turbūt organizmas, būdamas neįšilęs, nelabai suprato,
ko aš iš jo noriu. O norėjau, kad nepasikartotų praeitų metų scenarijus, kai iš
vandens išlipau vienas ir likau be grupės dviračių rungtyje. Todėl šįkart turėjau dantimis
ir nagais kabintis į kokią nors grupelę. Pavyko. Mūsų nebuvo daug, bet bent jau
nebuvau vienas. Plaukimo formos piką turėjau prieš mėnesį Čekijoje vykusiose varžybose, tačiau šįkart iš savęs turėjau spausti maksimumą. Iš vandens lipu
būdamas antroje pozicijoje tarp lietuvių, tad viskas kol kas vyksta pagal planą.
 |
| Ne daug trūko, kad likčiau be grupės dviračių rungtyje |
 |
| Didžiąją distancijos dalį įveikėme trise |
Dabar svarbiausia “neprisižaisti”
tranzitinėje zonoje ir neleisti, kad kartu atplaukę varžovai greičiau už mane
išvažiuotų dviračiais. Tranzitinėje klostosi viskas
lyg ir sklandžiai, bet iš mūsų atplaukusios grupelės ant dviračio užsėdu beveik
paskutinis, visgi didelių pastangų dėka pirmojoje įkalnėje "susirenku" du žmones:
tai Yury Dyleuski - jaunas, bet labai gabus Baltarusijos sportininkas ir patyr
ęs Estijos atletas Margus Tamm,
kuris net tris kartus yra buvęs Havajų Ironman pasaulio čempionate bei daugybę
kartų atstovavo Estiją svarbiausiuose planetos startuose. Taigi nors buvome tik
trise, tačiau turėjau solidžią kompaniją, su kuria, prisipažinsiu - nebuvo
lengva. Pirmieji du ratai (viso buvo 10 rat
ų) buvo sunkūs, vis nepavyko atgauti kvėpavimo. Prieš tai vykusį savaitgalį buvau nuvažiavęs į
Šiaulius, kur vyko Lietuvos plento čempionatas. Šiose varžybose važiavau su mėgėjais, norėjau “pagaudyti”
greitį bei tokiu būdu šiek tiek įgyti "aštrumo" prieš Kupiškio triatloną.
Sprendimas buvo teisingas, nes mano aukščiau paminėti kolegos kaip reikiant
mane "patampė" ir nežinia, kaip su jais būčiau važiavęs, atvykęs į Kupiškį tik
po ramių pasivažinėjimų treniruočių metu. Maždaug ketvirtame rate Margus Tamm
įkalnėje pabėgo nuo mūsų. Kiek keistas tada pasirodė jo sprendimas, nes važiuoti
dar buvo likę daugiau nei pusė distancijos ir vienas jis tikrai nebūtų išlaikęs
tempo ir atotrūkio nuo mūsų dviejų. Kaip ten bebūtų, reikėjo šiek tiek pavargti, kad po
dviejų ratų pavytume pabėgusį M.Tamm. Likusią distancijos dalį važiavome trise bei kartu baigėme dviračių rungtį. Esu dėkingas Algiui Buividui, kuris prieš šias
varžybas puikiai paruošė dviratį, atsižvelgdamas į Kupiškio trasos reljefą,
todėl visos įkalnės pasidavė kur kas lengviau nei praėjusiais metais.
Prieš pat baigiant dviračius
pradėjo lyti. Bet tas lietus buvo kaip tik laiku ir vietoje, nes maloniai
gaivino, be to, važiuodamas dviračiu pamečiau gertuvę, todėl papildomi lašai
ant sudžiūvusių lūpų tikrai nemaišė. Tradiciškai bėgimo pradžia klostėsi
sunkiai. Ne veltui kartais mane aplanko pasikartojantis sapnas, kuriame būna vis tas pats vaizdinys: nulipus nuo dviračio negaliu pabėgti, nes mane laiko
nematomos rankos. Šįkart tos “rankos” mane paleido įveikus maždaug 5 km. Mačiau,
kad trečioje vietoje esantis Kęstutis Bunevičius kiekviename bėgimo rate vis labiau artėja prie manęs, tačiau „atsirišusios“
kojos leido išsaugoti antrąją poziciją antrus metus iš eilės. Lietuvos čempionu taip pat antrus metus iš eilės tapo Paulius Dapkus, šįkart jo pranašumas buvo tikrai daugiau nei įtikinamas. Sveikinu Paulių ir linkiu sėkmės Europos čempionate Ispanijoje!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą