2018/07/31

Lietuvos plento taurė – Šilalės etapas, 70 km, 2018-07-22

Prieš vykstant į Lietuvos plento taurės etapą Šilalėje, sau kėliau porą pagrindinių tikslų: išlipti iš treniruočių komforto zonos, kurioje buvau užsibuvęs paskutinius keletą mėnesių, ir pabandyti atvažiuoti su pirma grupe. Kadangi važiavau B starte (A starte mina tik registruotos komandos), maniau, kad tai visai realu. Trasą sudarė 2 ratai po 35 km. 
Kiek baiminausi pačios starto pradžios, nes iš praeities dviračių varžybų būtent startai išliko kaip vienas pavojingiausių varžybų etapų, tačiau, mano nuostabai, tai jau yra praeitis, nes organizatoriai puikiai išsprendė šią problemą, t. y. startuoja visi kartu ir yra sekamas policijos automobilis tol, kol išvažiuojama už miesto ribų ir patenkama į platesnį kelią. Kai policijos automobilis atitolsta, būna duodamas startas. Tai padeda išvengti bereikalingų griūčių ir plėšymosi, stengiantis užsiimti tinkamą vietą starto pozicijoje.
Varžybų pradžia buvo greita ir nors grupė buvo didelė, tačiau minti 45-50 km/h greičiu visgi buvo nelengva. Turėjau puikią progą įsitikinti, kad organizmas yra atpratęs nuo intensyvesnio krūvio, bet tam juk ir atvažiavau, pabandyti išsėdėti grupėje ir pasikelti savo organizmo funkcines galimybes. Kitas dalykas, kuris taip pat kėlė diskomfortą, tai baimė būti grupės viduryje. Seniau tokios baimės neturėdavau, bet jau daug metų dalyvauju tik triatlono varžybose, kur niekada nebūna tokių didelių grupių. Nuolatinis tampymasis ir stabdymasis kėlė įtampą, todėl pasitraukiau į dešinį grupės kraštą. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo lemiama varžybų klaida. Už 15 km laukė status posūkis ir gana ilgas „tempiantis“ pakylimas už jo. Grupė darydama posūkį į dešinę mane prispaudė prie borto, ko pasekoje, labai nukrito greitis. Tie, kas mina dviračių varžybose, puikiai žino, kad posūkiai ir įkalnės yra būtent tos vietos, kur vyksta pabėgimai. Taip įvyko ir šį kartą. Po posūkio, lipant į įkalnę, grupė pradėjo barstytis, o aš, neturėdamas pagreičio, visai "užsikasiau" įkalnėje. Beliko liūdnai stebėti, kaip grupė tolsta nuo manęs. Buvo dar keli nelaimėliai, kurie taip pat neužsilaikė už grupės, tad gana greitai suformavome 5 žmonių grupelę. Bandėme dirbti keisdamiesi, bet buvo aišku, kad grupės tikrai nepavysime. Po pirmojo rato likome keturiese, o įpusėjus antram ratui - tik dviese. Įdomiausia, kad būtent antrajame rate pasijaučiau pilnai įšilęs ir stengiausi padirbėti, kad kuo daugiau „išpešti“ iš šios varžybinės treniruotės. Keisdamiesi su Arūnu Visocku vargais negalais pasiekėme 70 km finišą (1 val 57 min 48 sek., 35,5 km/h avg). Jaučiausi padaręs treniruotę kaip reikiant :)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą