Half Ironman, 1,9 km - 90 km - 21 km, Valga-Valka, Estija, 2014-06-15

Ilgame triatlono nuotolyje nebūna jokių atsitiktinumų, čia viskas būna dėsninga. Atsitiktinumai čia retai kada nulemia galutinį rezultatą, skirtingai nei trumpame nuotolyje. Likus dienai iki išvykos į varžybas, dar vis svarsčiau ar man ten verta vykti. Neramino tai, kad treniruočių laikotarpyje buvau surinkęs labai mažą kilometrų skaičių. Visgi nusprendžiau važiuoti, tuo labiau, kad šios varžybos buvo ir atranka į Europos Ironman čempionatą, vyksiantį rugsėjo mėnesį Olandijoje. Pirmajam finišavusiam lietuviui turėjo atitekti teisė atstovauti šalį šiose varžybose. Varžybų dieną oro temperatūra siekė vos 13 laipsnių, startas turėjo būti duotas kiek neįprastu metu – 11 val., tad guodė tai, jog įdienojus oras kažkiek įšils. 

Saulius padeda paruošti dviratį prieš startą

Startas turėjo būti duotas iš vandens, prieš tai visi buvome suleisti į „gardą“ ir laukiant ženklo, kada galėsime įlįsti į vandenį, galutinai suvokiau, kad kelio atgal nėra. Kelias yra tik į priekį. Šalia stovintis Venediktas Pavlovas, žvelgdamas į vandenį prataria:

-Ką aš čia veikiu..

Nusišypsau. Išties – ką mes čia visi veikiame? Kas mus verčia tai daryti? Dar ir dar kartą pajusti skausmą. Galbūt tokiu būdu išgyvendami savąją kančią, mes tampame savimi.

Sugrįžtu į realybę, vos tik įlindus į vandenį. Sulaikau kvėpavimą, kol vanduo pribėgs į plaukimo kombinezono vidų. Iš lėto įkvėpiu. Kvėpuok. Sartas! Kova prasideda. Rankomis ir kojomis bandau užsiimti tinkamą poziciją. Kažkas patempia už kojos. Vandenyje yra puiki vieta daryti nematomus bet juntamus darbus. Po maždaug 5 min išplaukiu į ramesnius vandenis. Matau dvi grupeles priekyje. Nuo antrosios atsilieku visai ne daug, bandau irtis į priekį, jaučiuosi pakankamai laisvai.

-         Alkūnės, alkūnės, alkūnės!,- skamba mintyse trenerio pamokymai.

Stengiuosi greičiau traukti alkūnes ir mesti į priekį. Jaučiu, kad artėju. Netrukus paveju grupelę ir antrąjį ratą jau plaukiame kartu, tampa žymiai lengviau. 28 min 55 sek. užtrunku vandenyje ir kol kas pirmauju tarp lietuvių. 

Sėdu ant dviračio. Dviračių trasą sudarė 3 ratai po 30 km. Pučia stiprus vėjas, bandau užgulti vairą, atrasti kvėpavimą ir stumtis į priekį. Numynus 10 km, suprantu, kad laikas ant dviračio prailgs. Mynimas labiau priminė tešlos minkymą nei pedalų sukimą. Po 17 km pagaliau sukamės atgal, vėjas pradeda pūsti į nugarą. Maždaug 22-ajame km iš už nugaros girdžiu atskriejančius žodžius:

-Varom, varom!

Atsisuku – Aleksandras Kočetkovas!

-Varyk, Aleksandrai!,- sušunku, bet nežinau ar jo ausis tai pasiekė, nes ūžiantys ratai netrukus pradeda tolti.

Pasižiūriu tuo metu į spidometrą – 44km/h. Įdomu, kokiu greičiu tada pralėkė Aleksandras?

Įprastai per ilgo nuotolio triatlono varžybas pasiimu tik vieną gertuvę, nes visada trasoje būna maitinimo punktai, kur galima pasiimti pilną gertuvę. Taip buvo ir šįkart, tik dideliam mano nustebimui, maitinimo punkte buvo dalinamas tik vanduo. Žinoma, imu gertuvę, bet šiek tiek neramino tai, kad tik su vandeniu reikės važiuoti dar likusius 60 km ir nežinia, kokioje kondicijoje nulipsiu nuo dviračio. Paleidžiu šią mintį, reikia laikytis. Po antrojo rato matau, kad Aleksandras, galingai skrodžiantis vėją, dar labiau padidino atstumą.

Įvažinėjant į trečiąjį ratą, trasoje pamatau mūsų komandos autobusiuką. Nieko nesuprantu - kaip jis čia atsidūrė?.. Juk prieš startą palikome jį kitoje vietoje.. Iš autobusiuko išbėga Saulius su Jurgita, rankose laikydami gertuves! Mano angelai sargai! Pačiumpu gertuvę ir kraipau galvą.. Kokia neįtikėtina dovana yra turėti tokius draugus, kurie mato ir jaučia tai, kas ne visada matoma visiems..

Trečiajame rate lyg ir pradedu atsigauti, vėjas šiek tiek pradėjo rimti ir pro debesis protarpiais rodėsi saulė.

Kai nulipau nuo dviračio, Saulius sušuko:

-         Iki Aleksandro 9 minutės!

Devynios minutės?! Trasoje mačiau, jog Aleksandras su kiekvienu ratu vis labiau tolo, bet devynios minutės buvo kažkas neįtikėtino.. Tik po to sužinojau, kad dviračių rungtyje užtrukau 2 al. 42 min, o Aleksandras net 12 min buvo greitesnis.

Išbėgu į paskutiniąją rungtį. Kojos pakankamai laisvos, jaučiu, kad galiu bėgti. Reikia bandyti..Bandyti bent kažkiek prisitraukti.. Maitinimo punktuose stengiausi mažiau gerti, kad nereikėtų stoti į tualetą, rizikavau, bet savo organizmą pakankamai gerai pažįstu, turėjau ištempti. Tik trečiajame rate kitoje ežero pusėje pamačiau Aleksandrą. Supratau, kad neturiu jokių vilčių jo pavyti. Buvo matyti, kad jo kūno laikysena yra maksimaliai sukoncentruota į atliekamą darbą, nebuvo lengva, bet Aleksandro tempas buvo pakankamai aukštas.

Bandau „dadėti“, tačiau kojose esantys kilometrai primena apie save. Paskutinieji 6 km buvo nelengvi, tačiau kažkuria prasme jais ir mėgavausi. Kančia nebėra kančia, kai pasidarė aiški jos prasmė – jaučiau, kad su kiekvienu žingsniu artėju link finišo. Įbėgu į finišo tiesiąją ir šią akimirką tikrai nebekyla klausimas – „kodėl aš čia esu?“. Pusės maratono distancijoje užtrunku 1 val. 38 min, o iš viso distancijoje sugaišau 4 val. 53 min 12 sek.

Baigta!:)

Sveikinu Aleksandrą su puikiu pasirodymu! Manau, kad Lietuvą atstovaus šiuo metu stipriausias žmogus ilgame nuotolyje. Trasoje aš kovoju, bet viskam pasibaigus, nuoširdžiai džiaugiuosi visų pasirodymais, net ir tų, kurie man negailestingai praeina pro šoną :) Juk kiekvienas mes kovojame savo mūšį. 

Su Valdu Gudaičiu ir Monstru Aleksandru :)