Po devyniolikos metų praleistų triatlono trasoje šiais metais
norėjosi išbandyti kažką naujo, pabūti sau nežinomoje zonoje ir
atrasti naujų patyrimų. Jau senokai norėjosi išbandyti trailo
bėgimus, bet tam paprasčiausiai neskirdavau laiko, nes
prioritetinės varžybos būdavo triatlono trasoje. Apie trailo
bėgimus buvau nemažai skaitęs ir žiūrėjęs video medžiagos,
tačiau Plateliuose vykusios varžybos man buvo pirmoji patirtis
tokio pobūdžio trasoje.
Vienintelis trailo bėgimo panašumas į plento bėgimą yra tas, kad
reikia bėgti. Kitų panašumų būtų sunku atrasti. Visų pirma,
trailo bėgimai vyksta gamtos prieglobstyje, Lietuvoje juos įprasta
organizuoti miškuose, kitur – kalnuose. Tokio pobūdžio bėgimai
pasižymi sunkiomis trasomis, kuriose neretai surenkamas ne vienas
kilometras bendro sukilimo. Kitas išskirtis bruožas tai, kad trailo
bėgikai maistą, gėrimus ir kitą būtiną inventorių nešasi su savimi, t. y.
kuprinėje. Čia taip pat būna maitinimo punktai, tačiau jie nebūna
išdėstyti kas 5 km, kaip tai yra įprasta plento bėgimuose.
Atstumas tarp maitinėlių būna žymiai didesnis.
 |
| Ignas Photography |
Platelių trailas (30 km) buvo žvalgybinis bėgimas, kuriame norėjau
gyvai pajusti tokio bėgimo specifiką, pasižiūrėti bėgikų
„ekipuotę“, patirti, ką reiškia bėgti ne plentu, bet miškais ar net pelkėmis. Kaip ir tikėjausi, tokio bėgimo neįmanoma
lyginti su plento bėgimu. Bėgdamas plentu aš galvoju tik apie tai,
kaip susitarti su savo kūnu, kad jis galėtų įveikti būsimus
kilometrus. Bėgdamas aplink Platelių ežerą nusidriekusiais miškais, gana greitai supratau, kad
dėmesys turi būti sukoncentruotas ne tik į tai, kas vyksta manyje,
bet ir aplink mane, t. y. nuolat žiūrėti po kojomis, kad
„neužsiraučiau“ ant kokios šakos, tinkamai peršokčiau rąstą
ar neįkrisčiau stačia nosimi į dumblą. Centrinei nervų sistemai
tenka žymiai didesnės perkrovos nei bėgant įprastą bėgimą
plentu. Kai sužinojau, kad varžybų metu bus du maitinimo punktai,
nusprendžiau su savimi neimti gėrimo, nes per treniruotes, bėgdamas
iki 2 valandų, dažniausiai nieko su savimi neimu (žinau, kad tai
nėra geras pavyzdys). Šiuo atveju pirmas sustojimas buvo po 9 km, o
antrasis po 21 km, tad teoriškai tie maitinimo punktai man neturėjo
būti sunkiai pasiekiami. Negaliu sakyti, kad buvo kitaip, bet kitą
kartą bėgdamas tokį atstumą tikrai su savimi turėsiu gėrimą,
visgi besigrumiant su šakomis ir įkalnėmis pulsas pakankamai
pakyla ir skysčių atsargos išsieikvoja greičiau nei darant
įprastą ilgą bėgimą treniruotės metu. Buvo įdomu, kaip kūnas
reaguos į pakilimus. Šioje trasoje buvo apie
450 m vertikalaus sukilimo. Atrodytų, vienas juokas palyginus net ir
su Lenkijoje vykstančiais trail
bėgimais, bet perskaičius
varžybų puslapyje esančią informaciją, kad toks atstumas yra
lygus vieno
su trečdaliu Vilniaus televizijos bokšto, tai jis nebeatrodo toks jau
mažas. Iš tiesų, tai jau 1,5 val. bėgimo pajaučiau, kad esu
visiškai nepasiruošęs tokio pobūdžio trasai.
Dabar supratau, kodėl trailo bėgikai organizuojasi bendras
treniruotes ir nuolat "šlifuoja"
Sapieginės
kalvas. Treniruojantis tik lygumoje ir bėgant tokį atstumą net ir
su sąlyginai nedideliu
450 m pakilimu,
tai tampa nelengvu
iššūkiu keturgalviams raumenims. Beje, kai kurios kalvelės buvo
tokios stačios, kad bėgdamas į viršų (gal veikiau reikėtų
sakyti - „bandydamas atlikti bėgimo veiksmą“) ir pamatęs pro
šalį gana žvaliai žingsniuojantį bėgiką, supratau, kad kartais
yra išmintingiau ne bėgti, o eiti.
Šiuo atveju puikiai tinka visiems žinomas posakis - „neskubėk ir
būsi pirmas“. Ir, galiausiai,
paskutinis paminėtinas dalykas (bet tikrai ne paskutinės svarbos),
kurį turėjau "persiprogramuoti" savo galvelėje, buvo tai, kad tempas tokio
pobūdžio bėgimuose yra žymiai lėtesnis. 30 km nubėgau per 2
val. 56 min ir vos „įsispraudžiau“ į pirmąjį trisdešimtuką,
finišuodamas 27-as.
Pirmoji pažintis su trailu įvyko. Tikiu, kad
tikrai ne paskutinė.
Powered by TriSportas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą