2017/08/29

Dvigubas ultra triatlonas, 7,6 km plaukimas -360 km dviratis - 84 km bėgimas, Panevėžys, 2017-08-25


Kai pakėliau akis į dangų, pirmą kartą pamačiau pro debesis bandantį prasiskverbti mėnulį. Lietus buvo nustojęs, tačiau rudenėjanti žemė alsavo vėsa. Viskas aplinkui buvo nurimę ir sprendžiant iš ištuštėjusios trasos, turėjo būti gili naktis. Tolumoje matėsi kelios mirksinčios raudonos švieselės, suteikiančios jaukumo ir bendrumo jausmą, žinojimo, kad tamsioje naktyje esu ne vienas. Tuo metu jau buvo įveikta apie 200 km dviračių trasoje, laukė – dar 160 km. Iki šios akimirkos viskas klojosi pakankamai gerai: vidutinis greitis siekė apie 30 km/h, skrandis laikėsi stebėtinai gerai, didelio skausmo kūne nejutau, tad nakties tyloje nugrimzdau į savo mintis, pergalvodamas šią dieną.

O viskas prasidėjo 14 val., kuomet antrą kartą savo gyvenime pasiryžau stoti į dvigubo ultra triatlono startą (7,6 km plaukimas, 360 km dviratis, 84 km bėgimas). Plaukimo rungtį sudarė 19 ratų po 400 metrų, iš viso – 7,6 km. Visą pusdienį įkyriai lijęs lietus, prieš startą liovėsi ir netgi išlindo saulutė, kuri šildė adrenalinu persisunkusį kūną. Plaukimo rungtis man kėlė nerimo tik dėl vienos vienintelės priežasties, kad tai nekėlė jokio nerimo. Visos mano mintys buvo sukoncentruotos tik į tai, kas bus po plaukimo, bet ne jo metu. Skirtingai nei dviračių ar bėgimo distancijos, plaukimo nuotolis man nebuvo iššūkis. Todėl kiek nerimavau, kad šis, kiek atsainokas požiūris, man nepateiktų staigmenų. Tolesnė įvykių eiga visgi patvirtino, kad jokių staigmenų nebuvo. Pirmąjį ratą pradėjau atsargiai, norėjau patyrinėti kai kuriuos man nematytus triatlonininkus, kurių lygis man buvo nežinomas. Po pirmojo rato visgi pradėjau plaukti savo tempu ir išplaukiau į pirmąją poziciją. Čia pat, už nugaros, buvo ir šveicaras Beat Knechtle. Po 7 ratų (2,8 km) plaukimo sustoju planuotam pasimaitinimui. Tokie sustojimai netrunka ilgiau nei 1 minutę laiko, bet jie man padeda išlaikyti stabilų plaukimo tempą. Tuo tarpu, Beat Knechtle renkasi kitokią taktiką ir plaukimo metu nestoja, tad per šį sustojimą nukritau į antrąją poziciją. Iki kito planuoto sustojimo po 12 ratų (4,8 km) pavijau vėl patyrusį kolegą, bet jis ir vėl atitolo man geriant arbatą ir užkandžiaujant bananu. Tolesnėje distancijos dalyje viskas klojosi sklandžiai, neskaitant to, kad paskutinius porą kilometrų pradėjo šiek tiek vėsti kūnas, o prasidėjusi stipri liūtis neleido normaliai matyti išdėliotų bujų. Galiausiai, per 2 val. 21 min 31 sek. baigiu plaukimo rungtį, Beat Knechtle atplaukė 9 sek. anksčiau. Palietęs kojomis žemę ir iš horizontalios padėties pakilęs į vertikalią, susvirduliuoju, bet Paulius laiku sugriebęs už rankos palydi mane į persirengimo palapinę. Čia mums pavyksta greičiau persirengti ir pirmas išjudu į dviračių trasą. Ką gi, dabar varžybos jau tikrai prasidėjo.
 
Nuo Senvagės iki parko (kur mūsų laukė 90 ratų trasa - 360 km) dar reikėjo įveikti papildomus 2 km. Įvažiavus į parką ir įveikus apie pusę rato, prie manęs privažiavo teisėjų motociklas bei informavo, kad važiuoju ne į tą pusę. Turėjau grįžti ir iš naujo pradėti ilgą kelionę, tik šįkart pagal laikrodžio rodyklę. Trasa po liūties dar buvo šlapia, tad stengiausi atsargiai įveikinėti posūkius. Asfaltas, kuriuo važiavome, buvo tobulos kokybės, išlietas vos prieš keletą mėnesių, tačiau pati trasa buvo techniška, su daug posūkių bei dviem neilgais, bet „tempiančiais“ pakilimais. Į dviračių trasą išvažiavau, kai laikrodis rodė 17.30, vadinasi, turėjau nepilnas 4 valandas iki tol, kol pradės temti. Norėjau įveikti kuo daugiau kilometrų šviesoje, bet ir neprarasti sveikos nuovokos ir nenužudyti savęs per pirmuosius 100 km. Vidutinis greitis siekė 32-33 km/h, tačiau norvegas Olsrud Henning, vokietis Richard Jung ir broliukas latvis Janis Miezers važiavo žymiai greičiau, todėl buvo tik laiko klausimas kada jie išsiverš į priekį. Apie 20.30 stoju užsidegti šviesas ant dviračio ir apsirengti šiltesnę aprangą. Tai buvo vienintelis sustojimas tą dieną dviračių rungtyje. Laukė ilga naktis. Stengiausi maitintis kuo įvairesniu maistu. Po praeitų metų patirties tose pačiose varžybose su palaikymo komanda buvome įgiję daugiau patirties, kuri tikrai pravertė išsaugant skrandį. Kas vyko, įveikinėjant antrąjį šimtą kilometrų, man sunku prisiminti. Kūnas judėjo mechaniškai, mintys buvo įvairiose vietose, su įvairiais žmonėmis ir situacijomis. Šį jausmą patiriu tik per varžybas, tuomet aplanko jausmas, tarsi pakilčiau virš savo kasdienybės ir pamatyčiau viską kitomis akimis.

Iki pat išnaktų trasoje buvę žiūrovai išsiskirstė ir liko tik ištikimosios palaikymo komandos ir varžybų dalyviai. Apie 1 val. nakties pajutau pirmąją silpnumo bangą, pradėjo migdyti. Šiek tiek sulėtinau tempą ir kaip tik tuo metu privažiavo Alina. Palikęs 10 metrų atstumą keletą ratų važiavau jai iš paskos. Izabelės paprašiau, kad man paruoštų kavos su Snickers šokoladuku. Gana neįprastas maistas varžybų metu, tačiau jis leido man šiek tiek prabusti ir pasijutęs geriau vėl galėjau padidinti tempą. Kūnas pradėjo vėsti, norėjosi apsirengti šilčiau ir sustoti į tualetą, bet šį sustojimą stengiausi atitolinti kuo labiau. Kai kildavo noras sustoti, paklausdavau savęs, ar tikrai dar negaliu pakentėti? Visada būdavo atsakymas, kad dar galiu. Tad sukau ratas po rato kol spidometras parodė 332 km. Tada pirmą kartą savo komandos paklausiau, kiek man liko įveikti ratų. Tikėjausi išgirsti, kad 7-is, na, gal 8-is ratus. Bet kai išgirdau, kad reikės sukti dar 10 ratų, praradau trumpam savitvardą. Gali atrodyti, kad numynus tokį atstumą, nuvažiuoti 2 ar 3 papildomus ratus nėra pernelyg didelio skirtumo, bet tuo metu tai kerta psichologiškai. Nebuvo pasirinkimo, reikėjo minti tuos 10 ratų ir nuo dviračio nulipau po 372 km. Vidutinis greitis siekė 29,4 km/h, o bendrai distancijoje užtrukau 13 val. 12 min ir 13 sek.
Nulipus nuo dviračio, mane pasitiko visa palaikymo komanda, buvau palydėtas iki tualeto, perrengtas ir išlydėtas į trasą. Švito. Pradėjus bėgti mano paties kūnas mane patį nustebino. Tuštuma – būtent taip apibūdinčiau pojūtį, kuris tuo metu buvo mano kojose ir kūne. Atrodė, kad mano rezervai yra nuliniai, menkiausias žingsnis kėlė didžiulį skausmą. Stengiausi nepasiduoti panikai ir savo komandos drąsinamas po mažutį žingsnelį judėjau į priekį. Tą judesį, kurį tuo metu atlikau, buvo sunku pavadinti bėgimu, bet, žinojau, kad jeigu pradėsiu eiti, mano varžybos bus baigtos. Visgi vyliausi, kad ši krizė baigsis. Praslinko pirmoji valanda – jokių pokyčių. Praslinko antroji valanda – situacija pasidarė dar sudėtingesnė, pradėjo guldyti miegas, man sunkiai sekėsi nulaikyti savo kūną ant kojų, tačiau pavyko nepaleisti proto. Priėmiau sprendimą, po 2 valandų, praleistų bėgimo trasoje, sustoti ir prigulti 10-15 minučių bei tokiu būdu "atmušti" miegą. Slapta vyliausi, kad man tai padės atsigauti kojoms ir galėsiu bent jau bandyti judėti. Įžengiu į palapinę, ir pasakau komandai apie savo sprendimą. Pasakau taip, kad nebūtų galimybės manęs perkalbėti. Man reikėjo tų keliolikos minučių. Atsiguliau, užmerkiu akis, alsavau giliai, smegenys truputį atsileido ir nugrimzdau į kažkokią vegetacinę būseną. Visgi tai nebuvo miegas, nes girdėjau komandos nerimastingus pasitarimus. Praeina 10 minučių ir esu keliamas, perrengiamas, apaunamos kitos kojinės. Pats nieko negaliu padaryti, pojūtis tarsi kūnas man nepriklausytų. Vėl išjudu į trasą ir turėjau planą judėti dar 2 valandas, po kurių spręsti - ar tęsiu savąją kovą, ar mano varžybos yra baigtos. 

Tuo metu buvau nukritęs į šeštąją poziciją – žvaliai atrodanti Alina sėkmingai judėjo stabiliu tempu, o šveicaras Marko Bartel taip pat atrodė gana šviežiai. Tačiau mano pozicija man mažiausiai rūpėjo, aš galvojau kaip išgyventi. Praėjo dar 2 valandos ir vis dar nebuvo jokių organizmo atsigavimo požymių. Kentėjau ir dėl savęs ir dėl komandos, kuri stengėsi daryti viską, kad prisikelčiau. Tuo metu buvau įveikęs kiek daugiau nei 30 km ir mintis, kad liko dar daugiau nei 50 km mane žudė. Tokioje būsenoje aš negalėjau nieko padaryti. Tačiau priimti sprendimą sustoti irgi buvo labai sunku. Buvo sunku ne dėl savęs, o dėl mano angelų sargų, kurie visą naktį manimi rūpinosi, maitino ir vis dar stovėjo trasoje, viltingai žingsniais, žiūrėdami į mano sukrypusį kūną, kurio tuo metu aš pats nekenčiau.
Ne tokiam bėgimui aš ruošiausi, buvau praleidęs daug valandų treniruotėse ir tikėjausi bėgti visai kitaip, tačiau realybė buvo tokia, kokia buvo. Praėjo 5 valandos bėgimo ir tik tada pamačiau kažkokį žiburėlį savo kūne, atsirado žiubsnelis jėgų dėlioti kojas greičiau.
Tuo metu šalia buvo Alina, kuri mane jau lenkė 2 ratais ir pradėjome kartu bėgti. Po kelių ratų prisijungė ir latvis bei puikus bičiulis Janis Meizers. Bėgome trise, kartais kalbėjome, kartais tylėjome. Tapo lengviau. Pamačiau, kad ir mano komandos akyse sužibo akys. Nors ratai slinko labai lėtai ir buvo likę bėgti apie 35 km ir tuo metu vis dar netikėjau, kad finišuosiu, bet bent galėjau judėti į priekį. Turėjau judėti..
Likus 20 km man smogė dar viena sunkumo banga, pojūčiai tie patys, kaip ir pradžioje – tuščia. Įdomu, kad tokiose akimirkose neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau įveikei“, „varyk!”, o dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna nepakeliama. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos tarė pavieniai balsai, dažniausiai nestovintys minioje: „netikėk, kad negali“, „mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kažkieno ištarti žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“ Kažkas dėkojo man?! Už ką? Juk tai, kas vyko trasoje, nebuvo tai, apie ką rašo Delfi ar žurnalas „Žmonės“. Visų mūsų kūnai buvo suvargę, visi mes kovojome savąjį mūšį, mes nedėvėjome įstabių rūbų ir negalėjome pasigirti turtais ar statusu. Tada kodėl čia tie visi žmonės stovėjo dieną ir naktį? Sunku buvo rasti atsakymus, bet galbūt per mus, jie išgirdo ir savyje skambančia muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti..
 
Paskendęs apmąstymuose, išgyvenau ir antrąją krizę, kuri šįkart buvo trumpesnė nei pirmoji. Lieka paskutinis ratas, komanda duoda vėliavą ir palydi mane jame. Kertu finišo liniją ir vis dar negaliu patikėti, kad šioje titaniškoje kovoje, padedant ištikimai palaikymo komandai, pavyko pasiekti finišą. Pasirodo, kad bėgti reikėjo ne 84, o beveik 90 km, kuriuose užtrukau net 11 val. 11 minučių ir 20 sek. Finišavau 5-as bendroje įskaitoje, distanciją įveikdamas per 26 val. 45 min.
Tai buvo mano sunkiausias gyvenimo mūšis. Finišą pasiekiau tik dėka savo maitintojų, rūpestėlių, tikrų draugų ir man be galo brangių Žmonių: Arūno, Šarūno, Pauliaus, Tomo, mano mylimos žmonos, mūsų mergaičių ir visų kitų žmonių, kurie tuo metu buvo kartu su mumis. Visų net nepaminėsiu ir net nesistengsiu to daryti. Kiekvienas žinote, kuris tą naktį ir dieną buvo kartu su mumis, jog esate man brangūs ir svarbūs. Didžiausia pagarba Jums.



Nuotraukų autorius: Vygintas Sereika.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dalyvaujant varžybose, pagrindinė jų figūra man visada išlieka patyrimai, kylantis iš fizinių ir emocinių išgyvenimų. Tai yra tai, kas įsispaudžia giliai į atmintį ir išlieka amžinai. Visa kita lieka fone, t. y. tai, kas laikina. Tačiau šį kartą norisi išspjauti tai, kas neskanu, paliekant tai ir nebegrįžtant prie to. Šiose varžybose supratau, kad jei aš nejaučiu jokios konkurencijos dėl saviškių pasirodymo, nuoširdžiai žaviuosi ir džiaugiuosi už jų sėkmę, tai dar nereiškia, kad mano kolegos gyvena tuo pačiu. Pirmą kartą gyvenime buvau „priduotas“ savo tautiečių teisėjams už tai, kad bėgimo rungtyje mano bičiulis, važiuodamas šalia trasos dviračiu, kalbino mane ir skatino nepasiduoti sunkiomis akimirkomis. Buvau "įskųstas" teisėjams dėl, neva, suteikiamos išorinės pagalbos. Akivaizdu, kad dėl nuovargio ar kitų protą užtemdančių dalykų mano tautiečiai nelabai suvokė skirtumo tarp palaikymo, būnant šalia trasos, ir suteikiamos išorinės pagalbos. Laimei, teisėjavę žmonės buvo skaidresnio proto ir į šią situaciją reagavo adekvačiai.
Powered by TriSportas


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą