Kai pakėliau akis į dangų, pirmą kartą pamačiau pro debesis
bandantį prasiskverbti mėnulį. Lietus buvo
nustojęs, tačiau rudenėjanti žemė
alsavo vėsa. Viskas aplinkui buvo nurimę
ir sprendžiant iš ištuštėjusios trasos, turėjo būti
gili naktis. Tolumoje matėsi kelios mirksinčios raudonos švieselės,
suteikiančios jaukumo ir bendrumo jausmą, žinojimo, kad tamsioje
naktyje esu ne vienas. Tuo metu jau buvo įveikta apie 200 km
dviračių trasoje, laukė – dar 160 km. Iki šios akimirkos viskas
klojosi pakankamai gerai: vidutinis greitis siekė apie 30 km/h,
skrandis laikėsi stebėtinai gerai, didelio skausmo kūne nejutau,
tad nakties tyloje nugrimzdau į savo mintis, pergalvodamas šią
dieną.
O viskas prasidėjo 14 val., kuomet antrą kartą savo gyvenime
pasiryžau stoti į dvigubo ultra triatlono startą (7,6 km
plaukimas, 360 km dviratis, 84 km bėgimas). Plaukimo rungtį sudarė
19 ratų po 400 metrų, iš viso – 7,6 km. Visą pusdienį įkyriai
lijęs lietus, prieš startą liovėsi ir netgi išlindo saulutė,
kuri šildė adrenalinu persisunkusį kūną. Plaukimo rungtis man
kėlė nerimo tik dėl vienos vienintelės priežasties, kad tai nekėlė
jokio nerimo. Visos mano mintys buvo sukoncentruotos tik į tai, kas bus
po plaukimo, bet ne jo metu. Skirtingai nei dviračių ar bėgimo
distancijos, plaukimo nuotolis man nebuvo iššūkis. Todėl kiek
nerimavau, kad šis, kiek atsainokas požiūris, man nepateiktų
staigmenų. Tolesnė įvykių eiga visgi patvirtino, kad jokių
staigmenų nebuvo. Pirmąjį ratą pradėjau atsargiai, norėjau
patyrinėti kai kuriuos man nematytus triatlonininkus, kurių lygis
man buvo nežinomas. Po pirmojo rato visgi pradėjau plaukti savo
tempu ir išplaukiau į pirmąją poziciją. Čia pat, už nugaros,
buvo ir šveicaras Beat Knechtle. Po 7 ratų (2,8 km)
plaukimo sustoju planuotam pasimaitinimui. Tokie sustojimai netrunka
ilgiau nei 1 minutę laiko, bet jie man padeda išlaikyti stabilų
plaukimo tempą. Tuo tarpu, Beat Knechtle renkasi kitokią
taktiką ir plaukimo metu nestoja, tad per šį sustojimą nukritau į
antrąją poziciją. Iki kito planuoto sustojimo po 12 ratų (4,8 km)
pavijau vėl patyrusį kolegą, bet jis ir vėl atitolo man geriant
arbatą ir užkandžiaujant bananu. Tolesnėje distancijos dalyje
viskas klojosi sklandžiai, neskaitant to, kad paskutinius porą
kilometrų pradėjo šiek tiek vėsti kūnas, o prasidėjusi stipri
liūtis neleido normaliai matyti išdėliotų bujų. Galiausiai, per
2 val. 21 min 31 sek. baigiu plaukimo rungtį, Beat Knechtle
atplaukė 9 sek. anksčiau. Palietęs kojomis žemę ir iš
horizontalios padėties pakilęs į vertikalią, susvirduliuoju, bet
Paulius laiku sugriebęs už rankos palydi mane į persirengimo
palapinę. Čia mums pavyksta greičiau persirengti ir pirmas išjudu
į dviračių trasą. Ką gi, dabar varžybos jau tikrai prasidėjo.
Nuo Senvagės iki parko (kur mūsų laukė 90 ratų trasa - 360 km)
dar reikėjo įveikti papildomus 2 km. Įvažiavus į parką ir
įveikus apie pusę rato, prie manęs privažiavo teisėjų
motociklas bei informavo, kad važiuoju ne į tą pusę. Turėjau
grįžti ir iš naujo pradėti ilgą kelionę, tik šįkart pagal
laikrodžio rodyklę. Trasa po liūties dar buvo šlapia, tad
stengiausi atsargiai įveikinėti posūkius. Asfaltas, kuriuo
važiavome, buvo tobulos kokybės, išlietas vos prieš keletą
mėnesių, tačiau pati trasa buvo techniška, su daug posūkių bei
dviem neilgais, bet „tempiančiais“ pakilimais. Į dviračių
trasą išvažiavau, kai laikrodis rodė 17.30, vadinasi, turėjau nepilnas 4 valandas iki tol, kol pradės temti. Norėjau įveikti kuo
daugiau kilometrų šviesoje, bet ir neprarasti sveikos nuovokos ir
nenužudyti savęs per pirmuosius 100 km. Vidutinis greitis siekė
32-33 km/h, tačiau norvegas Olsrud Henning, vokietis Richard Jung
ir broliukas latvis Janis Miezers važiavo žymiai greičiau, todėl
buvo tik laiko klausimas kada jie išsiverš į priekį. Apie 20.30
stoju užsidegti šviesas ant dviračio ir apsirengti šiltesnę
aprangą. Tai buvo vienintelis sustojimas tą dieną dviračių rungtyje. Laukė
ilga naktis. Stengiausi maitintis kuo įvairesniu maistu.
Po praeitų metų patirties tose pačiose varžybose su palaikymo
komanda buvome įgiję daugiau patirties, kuri tikrai pravertė
išsaugant skrandį. Kas vyko,
įveikinėjant antrąjį šimtą kilometrų, man sunku prisiminti.
Kūnas judėjo mechaniškai, mintys buvo įvairiose vietose, su
įvairiais žmonėmis ir situacijomis. Šį jausmą patiriu tik per
varžybas, tuomet aplanko jausmas, tarsi pakilčiau virš savo
kasdienybės ir pamatyčiau viską kitomis akimis.
Iki pat išnaktų trasoje buvę žiūrovai išsiskirstė ir liko tik ištikimosios palaikymo komandos ir varžybų dalyviai. Apie
1 val. nakties pajutau pirmąją silpnumo bangą, pradėjo migdyti.
Šiek tiek sulėtinau tempą ir kaip tik tuo metu privažiavo Alina. Palikęs 10 metrų atstumą keletą
ratų važiavau jai iš paskos. Izabelės paprašiau, kad man
paruoštų kavos su Snickers šokoladuku. Gana neįprastas maistas
varžybų metu, tačiau jis leido man šiek tiek prabusti ir
pasijutęs geriau vėl galėjau padidinti tempą. Kūnas pradėjo
vėsti, norėjosi apsirengti šilčiau ir sustoti į tualetą, bet šį
sustojimą stengiausi atitolinti kuo labiau. Kai kildavo noras
sustoti, paklausdavau savęs, ar tikrai dar negaliu pakentėti?
Visada būdavo atsakymas, kad dar galiu. Tad sukau ratas po rato kol
spidometras parodė 332 km. Tada pirmą kartą savo komandos
paklausiau, kiek man liko įveikti ratų. Tikėjausi išgirsti, kad 7-is, na, gal
8-is ratus. Bet kai išgirdau, kad reikės sukti dar 10 ratų, praradau trumpam savitvardą. Gali atrodyti, kad
numynus tokį atstumą, nuvažiuoti 2 ar 3 papildomus ratus nėra pernelyg
didelio skirtumo, bet tuo metu tai kerta psichologiškai. Nebuvo
pasirinkimo, reikėjo minti tuos 10 ratų ir nuo dviračio nulipau
po 372 km. Vidutinis greitis siekė 29,4 km/h, o bendrai distancijoje
užtrukau 13 val. 12 min ir 13 sek.
Nulipus nuo dviračio, mane pasitiko visa palaikymo
komanda, buvau palydėtas iki tualeto, perrengtas ir išlydėtas į trasą.
Švito. Pradėjus bėgti mano paties kūnas mane patį nustebino.
Tuštuma – būtent taip apibūdinčiau pojūtį, kuris tuo
metu buvo mano kojose ir kūne. Atrodė, kad mano rezervai yra nuliniai,
menkiausias žingsnis kėlė didžiulį skausmą. Stengiausi
nepasiduoti panikai ir savo komandos drąsinamas po mažutį
žingsnelį judėjau į priekį. Tą judesį, kurį tuo metu atlikau,
buvo sunku pavadinti bėgimu, bet, žinojau, kad jeigu pradėsiu
eiti, mano varžybos bus baigtos. Visgi vyliausi, kad ši krizė baigsis.
Praslinko pirmoji valanda – jokių pokyčių. Praslinko antroji
valanda – situacija pasidarė dar sudėtingesnė, pradėjo guldyti
miegas, man sunkiai sekėsi nulaikyti savo kūną ant kojų, tačiau
pavyko nepaleisti proto. Priėmiau sprendimą, po 2 valandų,
praleistų bėgimo trasoje, sustoti ir prigulti 10-15 minučių bei
tokiu būdu "atmušti" miegą. Slapta vyliausi, kad man tai padės
atsigauti kojoms ir galėsiu bent jau bandyti judėti. Įžengiu į
palapinę, ir pasakau komandai apie savo sprendimą. Pasakau taip,
kad nebūtų galimybės manęs perkalbėti. Man reikėjo tų
keliolikos minučių. Atsiguliau, užmerkiu akis, alsavau giliai,
smegenys truputį atsileido ir nugrimzdau į kažkokią vegetacinę
būseną. Visgi tai nebuvo miegas, nes girdėjau komandos nerimastingus pasitarimus. Praeina
10 minučių ir esu keliamas, perrengiamas, apaunamos kitos kojinės.
Pats nieko negaliu padaryti, pojūtis tarsi kūnas man nepriklausytų.
Vėl išjudu į trasą ir turėjau planą judėti dar 2 valandas, po kurių spręsti - ar tęsiu savąją kovą, ar mano varžybos yra baigtos.
Tuo metu buvau nukritęs į šeštąją poziciją
– žvaliai atrodanti Alina sėkmingai judėjo stabiliu tempu, o
šveicaras Marko Bartel taip pat atrodė gana šviežiai. Tačiau
mano pozicija man mažiausiai rūpėjo, aš galvojau kaip išgyventi.
Praėjo dar 2 valandos ir vis
dar nebuvo jokių organizmo atsigavimo požymių. Kentėjau ir dėl
savęs ir dėl komandos, kuri stengėsi daryti viską, kad
prisikelčiau. Tuo metu buvau įveikęs kiek daugiau nei 30 km ir
mintis, kad liko dar daugiau nei 50 km mane žudė. Tokioje būsenoje
aš negalėjau nieko padaryti. Tačiau priimti sprendimą sustoti
irgi buvo labai sunku. Buvo sunku ne dėl savęs, o dėl mano angelų
sargų, kurie visą naktį manimi rūpinosi, maitino ir vis dar
stovėjo trasoje, viltingai žingsniais, žiūrėdami į mano
sukrypusį kūną, kurio tuo metu aš pats nekenčiau.
Ne tokiam
bėgimui aš ruošiausi, buvau praleidęs daug valandų treniruotėse
ir tikėjausi bėgti visai kitaip, tačiau realybė buvo tokia, kokia
buvo. Praėjo 5 valandos bėgimo ir tik tada pamačiau kažkokį
žiburėlį savo kūne, atsirado žiubsnelis jėgų dėlioti kojas
greičiau.
Tuo metu šalia buvo Alina, kuri mane jau lenkė 2 ratais ir
pradėjome kartu bėgti. Po kelių ratų prisijungė ir latvis bei
puikus bičiulis Janis Meizers. Bėgome trise, kartais kalbėjome,
kartais tylėjome. Tapo lengviau. Pamačiau, kad ir mano komandos
akyse sužibo akys. Nors ratai slinko labai lėtai ir buvo likę
bėgti apie 35 km ir tuo metu vis dar netikėjau, kad finišuosiu, bet bent galėjau judėti į priekį. Turėjau judėti..
Likus 20 km man smogė dar viena sunkumo banga, pojūčiai tie patys,
kaip ir pradžioje – tuščia. Įdomu, kad tokiose akimirkose
neveikia padrąsinami žodžiai, tokie kaip: „pagalvok kiek jau
įveikei“, „varyk!”, o
dar komiškiau skamba - „aplenk!”. Tuo
metu norisi, kad kančia baigtųsi čia ir dabar, nes ji būna
nepakeliama. Tačiau net ir tokioje būsenoje ausys pagauna, o
smegenys užfiksuoja tokius žodžius, kuriuos tarė pavieniai
balsai, dažniausiai nestovintys minioje: „netikėk, kad negali“,
„mes vis tiek su tavim, kad ir kas nutiktų“, o kažkieno ištarti
žodžiai mano akis pritvindė ašarų - „Laurynai, ačiū tau.“
Kažkas dėkojo man?! Už ką? Juk tai, kas vyko trasoje, nebuvo tai, apie ką rašo Delfi ar
žurnalas „Žmonės“. Visų mūsų kūnai buvo suvargę, visi mes
kovojome savąjį mūšį, mes
nedėvėjome įstabių rūbų ir negalėjome pasigirti turtais ar
statusu. Tada kodėl čia tie visi žmonės stovėjo dieną ir naktį?
Sunku buvo rasti atsakymus, bet galbūt per mus, jie išgirdo ir savyje
skambančia muziką. Galbūt..Noriu tuo tikėti..
Paskendęs apmąstymuose, išgyvenau ir antrąją
krizę, kuri šįkart buvo trumpesnė nei pirmoji. Lieka paskutinis
ratas, komanda duoda vėliavą ir palydi mane jame.
Kertu finišo liniją ir vis dar negaliu patikėti, kad šioje
titaniškoje kovoje, padedant ištikimai palaikymo
komandai, pavyko pasiekti finišą. Pasirodo, kad bėgti reikėjo ne
84, o beveik 90 km, kuriuose užtrukau net 11 val. 11 minučių ir 20
sek. Finišavau 5-as bendroje įskaitoje, distanciją įveikdamas per
26 val. 45 min.
Tai buvo mano sunkiausias gyvenimo mūšis. Finišą pasiekiau tik
dėka savo maitintojų, rūpestėlių, tikrų draugų ir man be galo
brangių Žmonių: Arūno, Šarūno, Pauliaus, Tomo, mano mylimos
žmonos, mūsų mergaičių ir visų kitų žmonių, kurie tuo metu buvo kartu su mumis. Visų net nepaminėsiu ir net
nesistengsiu to daryti. Kiekvienas žinote, kuris tą naktį ir dieną
buvo kartu su mumis, jog esate man brangūs ir svarbūs.
Didžiausia pagarba Jums.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Dalyvaujant varžybose, pagrindinė jų figūra man visada išlieka
patyrimai, kylantis iš fizinių ir emocinių išgyvenimų. Tai yra
tai, kas įsispaudžia giliai į atmintį ir išlieka amžinai. Visa
kita lieka fone, t. y. tai, kas laikina. Tačiau šį kartą norisi
išspjauti tai, kas neskanu, paliekant tai ir nebegrįžtant prie to. Šiose varžybose supratau, kad
jei aš nejaučiu jokios konkurencijos dėl saviškių pasirodymo,
nuoširdžiai žaviuosi ir džiaugiuosi už jų sėkmę, tai dar
nereiškia, kad mano kolegos gyvena tuo pačiu. Pirmą kartą
gyvenime buvau „priduotas“ savo tautiečių teisėjams už tai,
kad bėgimo rungtyje mano bičiulis, važiuodamas šalia trasos dviračiu, kalbino mane
ir skatino nepasiduoti sunkiomis akimirkomis. Buvau "įskųstas" teisėjams dėl, neva, suteikiamos išorinės pagalbos. Akivaizdu, kad dėl nuovargio ar kitų protą užtemdančių dalykų mano tautiečiai nelabai suvokė skirtumo tarp palaikymo, būnant šalia trasos, ir suteikiamos išorinės pagalbos. Laimei, teisėjavę
žmonės buvo skaidresnio proto ir į šią situaciją reagavo adekvačiai.
Powered by TriSportas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą