Trakų triatlonas, 1,5 - 40 - 10 km, 2017-07-02

Trakuose vykstantis triatlonas buvo pirmasis šių metų startas. Tai taip pat buvo pirmasis rimtas testas, ruošiantis pasaulio dvigubo ultra triatlono etapui Panevėžyje, kuris vyks rugpjūčio pabaigoje. Specialiai šioms varžyboms nesiruošiau, tiesiog dariau įprastas ilgesnes treniruotes, kurių įprastai likus savaitei iki varžybų nedarau.

Varžybų rytą pradėjęs lyti lietus nenustojo iki pat starto, kuris turėjo būti duotas pakankamai anksti – 8 val. ryte. Beveik 200 raudonomis kepurėlėmis pasidabinusių triatletų, įsmeigę žvilgsnius į lietaus lašais nuklotą Galvės ežero paviršių, laukė plaukimo pradžios. Startas buvo gana chaotiškas, nes nesigirdėjo jokio šūvio ar švilpuko. Todėl mano planas kuo greičiau startuoti bei išvengti mėsmalės, neišdegė ir pasinėriau į vandenį, jau išplaukus pirmiesiems plaukikams, kurie kažkokiu būdu suprato, kad varžybos jau prasidėjo. 

Foto Sostinės Olimpas

 Na, ką gi, dabar beliko saugotis smūgių ir pasistengti kuo greičiau ištrūkti iš plaukikų masės. Čia nevyko nieko naujo: prasileidau keletą smūgių į galvą ir korpusą, kartą kažkas patempė už kojos, bet, galiausiai, sugebėjau išplaukti į ramesnius vandenis be didelių nuostolių. Kilstelėjau galvą – priekyje buvo daug plaukikų. Pernelyg daug. Vadinasi, ten, priekyje, yra arba daug estafečių plaukikų, arba aš tiesiog per silpnai plaukiu. Bandau susiimti ir padidinti grybšnių apsisukimus. Vargais negalais „prisitraukiu“ keletą priekyje plaukusių plaukikų ir tempas tampa tolygus. Visgi turėjau dirbti kaip reikiant ir įprastos palengvėjimo būsenos, kuri ateina po kurio laiko, šįkart nepajutau iki pat plaukimo finišo. 20 min 48 sek. sugaištu maždaug 200 m trumpesnėje plaukimo distancijoje ir vargais negalais įsispraudžiu į pirmąjį dešimtuką. 

Didelio skirtumo tarp buvimo vandenyje ir žemėje, išlipus iš vandens, nelabai pajutau, nes lietaus lašai toliau krito ant šlapio kūno. Sėdu ant dviračio ir bandau įsibėgėti į kalvotą Trakų triatlono dviračių trasą. Nuvažiavus ne daugiau kaip kilometrą iš už nugaros išgirstu balsą: „aš jau čia!”. Gerai, kad tai tik kovingojo Marijaus Butrimavičiaus balsas, o nežinia iš kur žmogų aplankančios giltinės. Jokių vilčių net nepuoselėju užsilaikyti už kovingojo Marijaus tolstančios nugaros. Turiu važiuoti savo tempu. Greitai pasirodo ir Mantas Marcinkevičius, kurio mikliai susitraukinėjanti Ironman simbolikos ženklo tatuiruotė ant blauzdos taip pat greitai dingo kalvos viršūnėje. Toliau galėčiau tęsti didelį sąrašą žmonių, kurie buvo žymiai greitesni už mane dviračių trasoje, tačiau tai užimtų daug vietos. Negaliu sakyti, kad jaučiausi sunkiai: man nemaišė nei lietus, nei vėjas, kuris negali būti lyginamas su Klaipėdoje siaučiančiais vėjais, tiesiog toks buvo mano dabartinis pasiruošimas. Nepanikavau, žiūrėjau į tai, kaip į gerą treniruotę nelengvoje trasoje ir ne pačiomis palankiausiomis oro sąlygomis. Dviračių rungtį baigiau per 1 val. 15 minučių.

 Prieš varžybas truputį neramino dešinės kojų venų skausmas, kuris atsinaujino po praeitą savaitgalį bėgtų 53 km. Tačiau nulipus nuo dviračio nejaučiau nei raumenų sąstingio, nei jokio skausmo. Tad skambant bažnyčios varpams, gana gerai nusiteikęs išbėgau į paskutiniąją bėgimo rungtį. Galėjau laikyti tempą po maždaug 4 min 30 sek., bet labai lėtai įveikinėdavau stačias įkalnes, kurių Trakų apylinkėse yra pakankamai, o Klaipėdoje jų reikia paieškoti. O to daryti treniruočių laikotarpyje aš pernelyg nesivarginau. Jei dviračių rungtyje manęs pernelyg nestebino geriau pasiruošę varžovai, tai bėgdamas vis stebėjausi, kad nors mano tempas ir nebuvo didelis, bet jis buvo ženkliai per lėtas mane lenkiantiems kolegoms. Lietus nesiliovė, bet nuotaikos tai negadino, nes, kaip taikliai pastebėjo pro šalį bėgantis Laurynas, tik ne Urbšys, o Bertašavičius – „bent kartą nėra karšta“. Aišku, karščio sąvoka Lietuvos platumoje yra gana sąlyginė, bet kolega turbūt norėjo pasakyti, kad „na, ir kas kad lyja, mes juk triatlonininkai, kas mums darbo?“ (o gal ir ne tai, aš čia tik interpretuoju). Ir, iš tiesų, jei iškylai į gamtą toks oras nebūtų dovanėlė, tai Olimpinėje distancijoje jis nuotaikos nesugadino. 

Foto Sostinės Olimpas

 

Bėgimo rungtyje užtrunku lėčiau nei tikėjausi – 46 min 45 sek. Tempas mėgėjiškas, bet guodžiu save, kad tai tik treniruočių pradžia. Tikiuosi, kad po dviejų savaičių Lietuvos čempionate bėgsiu 2 minutėmis greičiau. Iš viso distancijoje užtrunku 2 val. 25 min 4 sek. ir nors tai niekuo neįspūdingas laikas, bet jeigu prieš keletą metų Lietuvoje rengiamose varžybose su tokiu laiku galėdavai tikėtis patekti į pirmąjį dešimtuką, tai šiandien finišavau tik 31-as. Maloniai stebina lietuvaičių pasiruošimas ir investicijos į šį sportą. Sveikinu Marijų Butrimavičių, kuris laimėjo varžybas savame krašte!

Ką gi, pradžia padaryta. Per artimiausias dvi savaites planuoju toliau rinktis kilometrus ir norėtųsi šiek tiek pakelti greitį bėgime, kurio prireiks po dviejų savaičių Panevėžyje vykstančiame Lietuvos čempionate, kur varžybų lygis bus dar aukštesnis.

Ačiū savo žmonai, kuri ir džiaugsme, ir varge palaiko ir nuo pat ankstyvo ryto, pliaupiant lietui, buvo šalia trasos :)

Powered by TriSportas