Pastebėjimai

Pastebiu, kad mano požiūris į sportą paskutiniu metu stipriai keičiasi. Jei seniau į sportą žiūrėdavau tik per tikslo prizmę, siekdamas praplėsti savo organizmo ribas, norėdamas pasiekti kuo geresnį rezultatą, tai dabar sportas man yra daugiau filosofija, per kurią aš užsipildau ir kuri man padeda suprasti tai, kas vyksta manyje ir aplink mane.

Pastebiu, kad pradedu daugiau atsižvelgti į savo poreikius: bėgu ten, kur man norisi ir taip, kaip norisi, o ne taip, kaip to reikalauja treniruočių planas. Neprofesionalu? Galbūt. Tačiau iš to gaunu kur kas daugiau malonumo nei iki tol. Kita vertus, vis labiau įsitikinu, kad esu žmogus, kuriam reikia rėžimo, tam tikro plano ir žinojimo, kur einu, nes tuo metu protas būna linkęs mažiau užželti piktžolėmis.

Nebekeliu sau tikslo žūtbūt pralenkti savo varžovų ir nebeužsiimu saviapgaule, sakydamas, kad man tai nesvarbu. Dabar suprantu, kad, man tai būdavo tik priemonė, padedanti patenkinti savo ego, įveikiant kitą, išaukštinti save. Dabar man kur kas svarbiau patirti ramybę kūne ir prote, kuri ateina per fizinio kūno nuovargį. Būtent tada, kai fizinis kūnas mobilizuojasi, nukrenta kaukės, nerimas atsitraukia, o tai, kas iki tol atrodė svarbu, netenka prasmės ir išsigrynina tie tikrieji kristalai dėl kurių išties verta gyventi.

Nebesu fanatas, aukojantis viską aplinkui, stengdamasis būti panašus į savo susikurtą paveikslą ir nebematantis nieko aplinkui. Šalinuosi fanatizmo ir  vengiu bendravimo su žmonėmis, kurių mintys ir kalbos tesisuka vien tik apie savo aistrą, kuri atrodo veikiau susikurta nei natūrali, nors ir padedanti kuriam laikui atitolti nuo nuobodžios kasdienybės.  Nebesinori, kad mano meditacijoje, kai pasileidžiu į laukus ar pasineriu į vandenį, tylą drumstų pašaliniai balsai. Noriu klausytis tylos. Ji kartais pasako kur kas daugiau nei žmonės.