Ironman, 3,8km - 180km - 42km, Regensburg - Vokietija, LT, 2010-08-01

Vokietijos Regensburg mieste vykęs Ironman’as buvo pagrindinis šių metų startas. Tai buvo atranka į Ironman triatlono distancijos pasaulio čempionatą, kiekvienais metais vykstantį Havajuose. Iš viso startavo 2500 dalyvių. Mano amžiaus grupėje (25-29 m.) pirmąsias dvi vietas užėmusiems sportininkams buvo suteikiamas kelialapis į Havajus.
Į Regensburgą atvykau iš Italijos, likus dvejoms dienoms iki varžybų. Iš Lietuvos atvažiavo mano draugai: Saulius bei Jonas su žmona. Taip pat čia buvo ir kitas lietuvis, pasiryžęs įveikti Ironman nuotolį – Vytautas Kaziukonis su palaikymo komanda. Prieš tai du mėnesius buvau užsidaręs nuo išorinio pasaulio todėl vėl pamačius pažįstamus veidus bei išgirdus gimtąją kalbą apėmė neįtikėtinas jausmas.

Į Regensburgą atvyko ir mano draugai (iš kairės: Jonas ir Saulius)

Varžybų rytą atsikėliau pusę penkių, papusryčiavau ir po 6.20 jau buvome starto vietoje. Buvo nepamirštamas rytas - saulė dar tik kilo, o laukus dengė rūkas. Paskutinis dviračio patikrinimas, tempimo pratimai, apšilimas vandenyje ir ilgai laukta akimirka atėjo - startas duotas.

Startas duotas!

Per 11 karjeros metų nieko panašaus nebuvau patyręs. Pirmosios 10 minučių man priminė „Žalgirio“ mūšio paveikslą, kai daugybė žmonių kaunasi ir braunasi tik į jiems žinomą tikslą. Gavau daugybę smūgių į galvą, nugarą, kojas ir tikrai galvojau, kad jei ši mėsmalė tęsis toliau, tai po pusės valandos „plaukimo“ iš manęs liks tik mėsos ir kaulų vyniotinis. Lipau per kitų galvas taip, kaip ir lipo per manąją. Po maždaug 10 minučių viskas pasidarė kur kas ramiau ir pradėjau plaukti, pabandžiau patyrinėti savo kūną ir „suskaičiuoti“ nuostolius. Pajutau skausmą dešinėje šlaunyje  bei apatinė stuburo dalyje. Pradėjau kiek nerimauti, nes nežinojau kokioje stadijoje išlipsiu iš vandens. Plaukimą baigiau per 58 minutes.

Kai kas savo plaukimą baigė ir šitaip

Po plaukimo supratau, kad varžybų scenarijus keičiasi..

Išlipęs iš vandens supratau, kad negaliu sulenkti dešinės kojos. Šiaip taip nubėgau prie dviračio, tačiau ant jo jau sunkiai užlipau. Koja visiškai užstrigo ir bet koks lenkimo judesys kėlė didžiulį skausmą, netgi akimirką pagalvojau, kad lūžo koja. Prie manęs privažiavo teisėjų motociklas ir paklausė ar viskas gerai. Netrukus buvo iškviesta greitoji ir tikrai maniau, kad man varžybos baigėsi. Gydytojai, patarė netęsti varžybų. Teisėjai jau iškvietė automobilį, turėjusį paimti mano dviratį. Tačiau po masažo ir šaldymo procedūrų pasijutau geriau ir jau galėjau šiek tiek sulenkti koją. Po maždaug 50 minučių vėl užsėdau ant dviračio ir bent jau galėjau atlikti „minimo“ judesį. Pirmuosius 15 km įveikiau lėtai, tačiau jaučiausi jau žymiai geriau. Stengiausi išlikti ramus ir negalvoti apie laiką, tiesiog tuo momentu dariau tai, ką galėjau daryti geriausia. Dviračių trasa nebuvo labai lengva, iš viso buvo du ratai, kuriuose reikėjo įveikti tris didelius pakilimus. Trasos aukščių skirtumas buvo 1500 m. Pirmuosius 100 km  viduje jaučiausi gana komfortiškai, vėliau pasirodė pirmieji nuovargio požymiai, tačiau išlaikiau vienodą tempą ir su jau prieš tai minėtu įvykiu sugaišau 6 h 17 min.

Dviračių trasoje

Kai išbėgau į maratono trasą laikrodis rodė beveik pusę trijų. Buvo karšta diena, bet tam aš buvau pasiruošęs. Mano planas buvo bėgti po 5 min iki 25 km ir jei ten gerai jausiuosi, šiek tiek pagreitinti arba sulėtinti, priklausomai nuo situacijos. Stengiausi daugiau atsispirti su sveikąja koja. Maratoną sudarė keturi ratai, kurie driekėsi Regensburgo senamiesčio gatvėmis. Verta paminėti tūkstančių žiūrovų palaikymą, kuris iš tiesų buvo neįtikėtinas.

Žiūrovai buvo užgulę bėgimo trasą

 Po 20 km turėjau stoti į tualetą, jaučiau, kad bėgimas po 5 min jau darėsi pernelyg sunkus  ir maždaug nuo 27 km sulėtinau tempą. Energijos likučiai jau buvo išnaudoti, todėl likusieji kilometrai buvo tikrai ilgi ir skausmingi. Per treniruočių laikotarpį ruošiausi šiai akimirkai, kuri Ironman distancijoje yra neišvengiama. Mano tikslas tuo momentu buvo išlaikyti blaivią sąmonę, kontroliuoti kūną ir susivokti kur esu ir ką darau. Manau, kad su šiuo uždaviniu susidorojau tikrai neblogai, išbėgau visą maratoną ir trasoje užtrukęs 3 h 51 min pasiekiau finišo liniją. Iš viso distancijoje užtrukau 11 h 14 min.

Baigta..

Šias varžybas vertinu dvejopai. Iš vienos pusės, labai gaila, kad jau plaukimo pradžioje gavau traumą ir tai sutrukdė parodyti tą rezultatą, kuriam ruošiausi ištisus mėnesius, ties kuriuo dirbo daug atsidavusių žmonių ir kuriam buvo išleista daugybė pinigų. Kita vertus, džiaugiuosi, kad atradau savyje vidinių jėgų prisikelti ir išdrįsti stoti į kovą su daugybę kilometrų, būdamas traumuotas. Manau, kad jei tą dieną ten būčiau buvęs vienas, turbūt, kad būčiau pasitraukęs iš trasos. Tačiau, kai žinojau, kad čia yra atvykę mano nuostabūs draugai, kad kiti draugai ir artimieji jaudinasi ir palaiko būdami toli, tiesiog privalėjau bent jau pabaigti šias varžybas. O pabaigti Ironman distanciją, patikėkit manim, tikrai nėra lengvas pasivaikščiojimas. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad mano amžiaus grupėje kelialapiai į Havajus atiteko dviem vokiečiams, kurie distancijoje užtruko mažiau nei 9 h. Tie kurie domisi triatlonu, turbūt įsivaizduoja ką tai reiškia.

Po finišo su Vytautu ir jį atlidėjusia palaikymo komanda

Noriu pasveikinti Vytautą, kuris paskutinius du metus daug ir sunkiai dirbo, ruošdamasis šioms varžyboms, ir dabar gali pelnytai vadintis geležiniu žmogumi. Jis savo įspūdžius aprašė čia: 

http://maratonolaukas.blogspot.com/2010/08/tapti-kitokiu.html 
Noriu padėkoti man padėjusiems žmonėms per visą pasiruošimo laikotarpį: NAMIŠKIAMS, SAULIUI SKABURSKIUI, JONUI MICKELIŪNUI, BRONIUI KRAUJELIUI, ARŪNUI BALČIŪNUI, VALDUI GUDAIČIUI, DAINIUI KOPŪSTUI, ARŪNUI ATRAŠKEVIČIUI, MINDAUGUI VARNUI,VINCENZO CATALANO.