Šiandien jau trečia diena po plaukimo Vištyčio ežere, bet dar dabar matau ant rankos pažymėtą varžybų numerį. Sąmoningai jo nenuplaunu, noriu, kad jis nuo mano rankos odos išnyktų natūraliai, kaip ir šie vis dar gyvi įspūdžiai ilgainiui nuguls į gyvenimo foną.
Pabaigęs triatlono etapą, savo gyvenime pasilikau plaukimą. Turiu pripažinti, kad kartais turiu įdėti daug pastangų, jog prastumdyčiau gyvenime prisiimtus įsipareigojimus tam, kad galėčiau pasinerti bent valandai į baseiną ar atvirą vandenį kartą ar du kartus į savaitę. Kai tą padarau, jaučiu, kad mano kūnas už tai atsidėkoja: jis tampa lengvesnis, minčių srautas sulėtėja, viskas tampa kur kas paprasčiau. Po to vėl prisikaupiu gyvenimo rutinos ir rūpesčių, bet, vėl pasinėrus į vandenį, išorinis pasaulis trumpam išnyksta. Kažkiek atsinaujinu.
Šiais metais norėjau praplaukti Vištyčio ežere 10 km. Šis ežeras išskirtinis tuo, kad jame susikerta net 3 valstybių sienos: Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos. Prieš tai plaukiau Šveicarijos (Kauno r.) plaukime 4 km ir Plateliuose 3,5 km. Šie plaukimai buvo kaip geras testas, priminimas, kad Vištytyje bus kur kas sudėtingiau. Su tokiu nusiteikimu ir važiavau.
Nors kėliausi anksti, iš Klaipėdos laukė ne menkas kelias iki Lietuvos pasienio, bet jaučiausi žvalus ir pailsėjęs, užmigau dar iki vidurnakčio ir naktį išmiegojau be prabudimų. Tai mane džiugina. Pasitraukus iš aktyvaus sporto, jis man tapo labiau draugiškas, labiau tai, kas yra man ir dėl manęs, o ne aš jam ir dėl jo. Dingo įtampa, kuri dažnai būdavo iki tol, ruošiantis varžyboms.
Nuvykus į varžybų vietą, viskas priminė kamerinę aplinką – jokios pompastikos, tik tai, kas būtina. Vis dėlto joje buvo kažkas labai jaukaus ir sava, galbūt tokia atmosfera atrodė labai tinkama būtent atviram vandeniui, kuriame mes esame tik jo svečiai, o ne gamtos darkytojai.
Prieš startą jaučiausi ramiai, buvau susitelkęs į save ir nekantravau prisiliesti prie vandens. Autobusiuku buvome nuvežti į starto vietą, kur mūsų laukė 10 km trasa palei Lietuvos pasienį. Galiausiai, ilgai laukta akimirka atėjo – pasinėriau į vandenį ir pradėjau dėlioti pirmuosius grybšnius.
Ties pirmuoju posūkiu pajutau, kad prie kojos prilipo ilga žolė. Nenorėjau su ja plaukti likusią distancijos dalį, tad sustojau jos nusiimti. Ji kažkokiu būdu palindo po kostiumu ir taip lengvai nepasidavė. Kai jau išsilaisvinau, pamačiau, kad esu vienas. Lyderių grupelė tolo, o kiti plaukikai buvo gerokai atsilikę. Visada smagiau plaukti kompanijoje, bet to ypatingai nesureikšminau. Treniruotėse plaukiu vienas, tad ir čia man nebuvo didelio skirtumo.
Tačiau susidūriau su kitu, kiek labiau netikėtu iššūkiu – plaukikus lydinčios irklentės taip pat nuplaukė, o likusios liko gale. Taigi likau ir be palydos.
Neptūnas buvo kaip reikiant įsiūbavęs ežero vandenį (tą dieną pūtė 16 m/s vėjas), ir darant įkvėpimą toje pusėje, kur buvo išdėlioti Lietuvos sieną žymintys plūdurai, jų beveik nesimatė, nes bangos užstojo matomumą. Mano vienintelis orientyras buvo kiek toliau plaukiantis plaukikas, kuris plaukė su ryškiu oranžiniu plūduru. Pakėlęs galvą stengdavausi jį užfiksuoti ir plaukti ta trajektorija. Galvos pakėlimas, trys įkvėpimai, galvos pakėlimas – tokiu ritmu tęsiau plaukimą.
Tai nebuvo man įprastas plaukimas, negalėjau normaliai pagauti savo ritmo. Bet tuo ir yra žavus atviras vanduo, kad jame beveik niekada nebūna idealių sąlygų. Aš čia buvau tik svečias, naudodamasis savo įgūdžiais tęsiau plaukimą ir gan greitai pamačiau pirmąją valtį, kuri žymėjo 3 km ribą.
Greitai suvartoju geliuką, užgeriu vandeniu ir, negaišdamas laiko, toliau plaukiu. Nenoriu paleisti iš akių oranžinio plūduro (kaip vėliau paaiškėjo, ten buvo svečias iš Australijos), kuris tolygiai nuo manęs tolo. Įjungiu stipriau kojas, jaučiu, kaip gera būti ten, kur esu, kovoti su iššūkiais.
Šoninė banga plakė kaip reikiant, turėjau labiau įtempti kūną, kad manęs pernelyg neverstų į šoną ir išsilaikyčiau tiesioje trajektorijoje. Priplaukiu 6 km žymą, vėl pasimaitinu, jaučiuosi vis dar labai gerai, bet orientuotis tampa vis sudėtingiau. Mano oranžinis orientyras dar labiau atitolo ir, pakėlus galvą, jo nebematau – užstoja ežero bangos.
Ties maždaug 7 km pradedu jausti, kad dešinę pėdą truputį traukia mėšlungis. Labiau dirbu kairiąja, dešinę iš lėto tampau, suriesdamas pirštus ir neleisdamas jai sustabarėti. Trumpam aplanko mintis, kad būtų apmaudu, jei dabar sutrauktų ir negalėčiau dėl to baigti plaukimo. Bet, laimei, to nenutinka.
Mano nuostabai, vieno įkvėpimo metu pamatau už keliasdešimt metrų irklentę. Šūkteliu. Prie manęs priplaukė mergaitė savanorė, paprašau jos plaukti šiek tiek priekyje manęs ir rodyti kelią. Tai buvo geriausia plaukimo atkarpa, nes galėjau ne taip dažnai kelti galvą, tiesiog daryti savo įkvėpimą.
Pagaunu ritmą, susikoncentruoju į grybšnį ir jaučiu, kad plaukiu taip, kaip tuo metu gali mano kūnas. Pamatau finišo arką, bet tai dar ne finišas. Dar reikia padaryti papildomą 2 km kilpą, kad susidarytų 10 km ir tik tada finišuoti.
Orientavimosi požiūriu tai tapo sudėtingiausia atkarpa. Jei ne mane lydėjusi savanorė, tikrai nebūčiau susigaudęs, kur plaukti. Galiausiai pasiekiu trečiąją valtį, kuri žymi apsisukimo vietą. Ten išgeriu magnį ir jau sukuosi link finišo.
Lieka apie 1 km ir jau tolumoje aiškiai matau tą pačią finišo arką, kuri tampa puikiu orientyru. Tačiau čia Neptūnas nusprendė išmėginti paskutinį kartą – paskutinėje atkarpoje laukė priešpriešinė banga, kuri buvo tikrai pakankamai stipri, primenanti Kuršių marių bangas.
Pirmą kartą tą dieną pajaučiau nuovargį, jaučiau, kad mano kūnas pavargo, bet liko taip nedaug! Ta paskutinė atkarpa atrodė pati ilgiausia, finišo arka artėjo labai iš lėto, o iš kažkur atsiradęs plaukikas mane pradėjo vytis. Atpažinau, kad tai svečias iš Islandijos.
Tačiau tą akimirką man jau buvo nebesvarbu. Sau pasakiau, kad tikrai nesidraskysiu dėl vietos, tiesiog plauksiu savo tempu link finišo. Likus maždaug 100 m islandas mane aplenkė, bet man tai visiškai nesugadino nuotaikos.
Paliečiau žemę ir laimingas išlipau iš vandens. Mano nuostabai, prie manęs priėjo brandaus amžiaus moteris ir sako:
– Jūsų niekas nepasitiko, bet aš noriu jus apkabinti ir pasveikinti.
– Tai, kad šlapias esu, sušlapsit ir jūs.
– Tai nieko, išdžius.
Ir apkabino.
Labiausiai nuginkluojantis žmonių elgesys – nuoširdumas. Atrodo, toks gestas labiau užpildė nei šimtai plojančių žmonių.
Nuėjau persirengti, jaučiau tokį išsiilgtą malonų kūno nuovargį. Finišo vietoje laukė nenusakomo skonio šilta sriuba, ledai ir kava. Visiška pilnatvė.
Kadangi plaukiau be laikrodžio, maloniai nustebau, kad praplaukiau per 3 val. 10 min. Kažkada tokį atstumą plaukdavau iš trijų valandų, bet dabar mane tenkina ir toks tempas. Dar net antrą vietą savo amžiaus grupėje užėmiau (bendroje įskaitoje - devintą), pirmoji atiteko mano jau minėtam islandui. Nors ne dėl to čia važiavau, bet vis tiek malonu.
Turėjau garbės susipažinti su australu - Murray Chapman, patyrusiu ilgų nuotolių plaukiku, kuris dar šį vasarį Australijoje nuplaukė 45 km. Apie tai pasakojo paprastai, visiškai to nesureikšmindamas. Nors pagal dabartinę Lietuvos temperatūrą jam būtų žiemos metas Australijoje, tačiau jis liko ištikimas sau ir Vištyčio ežere plaukė be hidrokostiumo. Tikras „openwateris“.
Šis plaukimas buvo patyrimas, kuris giliai įsirėš mano atmintyje. Turiu pripažinti, kad iš teschninės pusės tai vienas sudėtingesnių plaukimų, kuriuose man teko dalyvauti. Kai kurie renginiai turi savo aurą ir dvasią. Tai vienas iš jų. Jaučiu didelį dėkingumą Benui & Co, kuris kadaise, išmokęs plaukti šiame ežere, paklausė savo vidinio balso ir pradėjo organizuoti šį renginį.
.jpg)
Jam dar tik treji metai, o į jį jau atvyksta dalyviai iš Ukrainos, Lenkijos, Islandijos, Italijos, Australijos... Ir tai yra ne pabaiga, tai tik didelės istorijos pradžia.
Nuotraukų autorius Tomas Mačiulaitis
Powered by Trisportas
