2018/05/21

"Laukinis trail - Plateliai" 2018-05-19

Po devyniolikos metų praleistų triatlono trasoje šiais metais norėjosi išbandyti kažką naujo, pabūti sau nežinomoje zonoje ir atrasti naujų patyrimų. Jau senokai norėjosi išbandyti trailo bėgimus, bet tam paprasčiausiai neskirdavau laiko, nes prioritetinės varžybos būdavo triatlono trasoje. Apie trailo bėgimus buvau nemažai skaitęs ir žiūrėjęs video medžiagos, tačiau Plateliuose vykusios varžybos man buvo pirmoji patirtis tokio pobūdžio trasoje.
Vienintelis trailo bėgimo panašumas į plento bėgimą yra tas, kad reikia bėgti. Kitų panašumų būtų sunku atrasti. Visų pirma, trailo bėgimai vyksta gamtos prieglobstyje, Lietuvoje juos įprasta organizuoti miškuose, kitur – kalnuose. Tokio pobūdžio bėgimai pasižymi sunkiomis trasomis, kuriose neretai surenkamas ne vienas kilometras bendro sukilimo. Kitas išskirtis bruožas tai, kad trailo bėgikai maistą, gėrimus ir kitą būtiną inventorių nešasi su savimi, t. y. kuprinėje. Čia taip pat būna maitinimo punktai, tačiau jie nebūna išdėstyti kas 5 km, kaip tai yra įprasta plento bėgimuose. Atstumas tarp maitinėlių būna žymiai didesnis.
Ignas Photography

Platelių trailas (30 km) buvo žvalgybinis bėgimas, kuriame norėjau gyvai pajusti tokio bėgimo specifiką, pasižiūrėti bėgikų „ekipuotę“, patirti, ką reiškia bėgti ne plentu, bet miškais ar net pelkėmis. Kaip ir tikėjausi, tokio bėgimo neįmanoma lyginti su plento bėgimu. Bėgdamas plentu aš galvoju tik apie tai, kaip susitarti su savo kūnu, kad jis galėtų įveikti būsimus kilometrus. Bėgdamas aplink Platelių ežerą nusidriekusiais miškais, gana greitai supratau, kad dėmesys turi būti sukoncentruotas ne tik į tai, kas vyksta manyje, bet ir aplink mane, t. y. nuolat žiūrėti po kojomis, kad „neužsiraučiau“ ant kokios šakos, tinkamai peršokčiau rąstą ar neįkrisčiau stačia nosimi į dumblą. Centrinei nervų sistemai tenka žymiai didesnės perkrovos nei bėgant įprastą bėgimą plentu. Kai sužinojau, kad varžybų metu bus du maitinimo punktai, nusprendžiau su savimi neimti gėrimo, nes per treniruotes, bėgdamas iki 2 valandų, dažniausiai nieko su savimi neimu (žinau, kad tai nėra geras pavyzdys). Šiuo atveju pirmas sustojimas buvo po 9 km, o antrasis po 21 km, tad teoriškai tie maitinimo punktai man neturėjo būti sunkiai pasiekiami. Negaliu sakyti, kad buvo kitaip, bet kitą kartą bėgdamas tokį atstumą tikrai su savimi turėsiu gėrimą, visgi besigrumiant su šakomis ir įkalnėmis pulsas pakankamai pakyla ir skysčių atsargos išsieikvoja greičiau nei darant įprastą ilgą bėgimą treniruotės metu. Buvo įdomu, kaip kūnas reaguos į pakilimus. Šioje trasoje buvo apie 450 m vertikalaus sukilimo. Atrodytų, vienas juokas palyginus net ir su Lenkijoje vykstančiais trail bėgimais, bet perskaičius varžybų puslapyje esančią informaciją, kad toks atstumas yra lygus vieno su trečdaliu Vilniaus televizijos bokšto, tai jis nebeatrodo toks jau mažas. Iš tiesų, tai jau 1,5 val. bėgimo pajaučiau, kad esu visiškai nepasiruošęs tokio pobūdžio trasai. Dabar supratau, kodėl trailo bėgikai organizuojasi bendras treniruotes ir nuolat "šlifuoja" Sapieginės kalvas. Treniruojantis tik lygumoje ir bėgant tokį atstumą net ir su sąlyginai nedideliu 450 m pakilimu, tai tampa nelengvu iššūkiu keturgalviams raumenims. Beje, kai kurios kalvelės buvo tokios stačios, kad bėgdamas į viršų (gal veikiau reikėtų sakyti - „bandydamas atlikti bėgimo veiksmą“) ir pamatęs pro šalį gana žvaliai žingsniuojantį bėgiką, supratau, kad kartais yra išmintingiau ne bėgti, o eiti. Šiuo atveju puikiai tinka visiems žinomas posakis - „neskubėk ir būsi pirmas“. Ir, galiausiai, paskutinis paminėtinas dalykas (bet tikrai ne paskutinės svarbos), kurį turėjau "persiprogramuoti" savo galvelėje, buvo tai, kad tempas tokio pobūdžio bėgimuose yra žymiai lėtesnis. 30 km nubėgau per 2 val. 56 min ir vos „įsispraudžiau“ į pirmąjį trisdešimtuką, finišuodamas 27-as.
Pirmoji pažintis su trailu įvyko. Tikiu, kad tikrai ne paskutinė.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą