„Iron Tour Panevėžys-Klaipėda“ idėja pradėjo kirbėti dar
praeitais metais, kuomet sėdėdamas ant dviračio važiavau iš
Klaipėdos į Panevėžį. Pamaniau, kad būtų smagu sujungti šiuos
du miestus, gerokai nutolusius vienas nuo kito, ne tik važiuojant
dviračiu, bet ir plaukiant bei bėgant. Po to ši idėja vystėsi ir
buvo nuspręsta paieškoti panevėžiečių, gyvenančių Klaipėdoje
bei paimti iš jų interviu, patalpinant facebook paskyroje:
https://www.facebook.com/IronTour2017/.
Finalinis abiejų miestų bendrų taškų sujungimas turėjo baigtis
ištvermės žygiu: plaukiant 3 km Panevėžio mariose, važiuojant
dviračiu iš Panevėžio į Palangą 260 km ir bėgant iš Palangos
į Klaipėdą apie 25 km. Šiai idėjai gana greitai pasirašė kiti
bendražygiai ir bičiuliai: Armandas Rokas ir Alina Ranceva. O kai
prie žygio idėjos sutiko prisidėti abiejų miestų merai, tai ši
akcija įgavo dar daugiau solidumo. Nusprendėme žygį pradėti iš
Panevėžio į Klaipėdą, nes tuo metu uostamiestyje kaip tik vyko
jūros šventė, todėl mūsų atvykimas būtų ir savotiškas šių
metų kultūros sostinės pasveikinimas.
Taigi, kaip dažnai būna, ilgai laukta data gana greitai atėjo ir
liepos 28 d. 6.30 pasinėrėme į Panevėžio marių vandenį. Kartu
su mumis dar plaukė Darnos klubo nariai, simboliškai palydėdami
mus į ilgą kelionę. Plaukdamas jaučiau malonu jaudulį, nes
žinojau, kad visa diena dar priešakyje, todėl visi patyrimai tik
prasideda. Kylanti saulė gana trukdė tinkamai orientuotis ir matyti
bujus, kuriuos anksti ryte išdėliojo triatlono federacijos vadovas
Dainius Kopūstas, tačiau tai buvo nevaržybinis plaukimas, todėl
keli metrai nuplaukti į šalį negadino nuotaikos. Išlipus iš
vandens ir persirengus į dviračių rungtį, mūsų išlydėti
atvyko Panevėžio meras Rytis Račkauskas su savo komanda, čia buvo
ir mano tėtis, kuris buvo anksti ryte priverstas lipti iš lovos bei
kiti žmonės, kurių buvimas mane maloniai nustebino.
 |
| Panevėžio mero palydėjimas |
Vadinasi, šis projektas buvo įdomus ne tik mums, bet ir
kitiems. Meras mums įteikė Panevėžio stiklo menininko Remigijaus
Kriuko kurtą trilapį žiedlapį (simbolizuojantį tris sporto
šakas), kurį turėjome įteikti uostamiesčio merui bei pasakė
įsimintiną kalbą, kurią norėtųsi čia ir pacituoti:
„Didžiuojuosi jūsų ryžtu ir gražia iniciatyva įprasminti
bendradarbiavimo tiltą tarp Aukštaitijos ir pajūrio, tarp
triatlono sostinės Panevėžio ir metų kultūros sostinės
Klaipėdos. Jūs – geriausi mūsų ambasadoriai Jūros šventėje.
Linkiu Jums puikaus oro, kuo mažiau priešpriešinio vėjo, išvengti
traumų, sėkmingai pasiekti finišą ir pasveikinti klaipėdiečius
su Jūros švente“. Įkvėpti štai tokių žodžių sėdome ant
balnų ir pasileidome Klaipėdos link.
 |
| R. Kriuko trilapis žiedlapis |
Prieš šį žygį tikėjomės priešpriešinio vėjo, kuris įprastai
pučia nuo jūros link vidurio Lietuvos. Šįkart nebuvo jokių
staigmenų, vėjas išties buvo priešpriešinis, bet palyginus ne
toks baisus. Sutarėme su Armandu dirbti pasikeisdami bei pataupyti
jėgas ateinantiems kilometrams. Savijauta buvo gera, nuotaika irgi,
o ir jausmas - tarsi per Tour de France varžybas, nes mus lydėjo
net keturi automobiliai su palaikymo komandomis, kurios rūpinosi,
kad būtume pavalgydinti, pagirdyti ir aprengti. Nereikėjo niekuo
rūpintis, tik sukti pedalus.
 |
| Artėjame prie Kelmės |
Pirmąjį sustojimą padarėme Kelmėje,
tuo metu jau buvome įveikę apie 110 km. Sustojimas truko ne ilgiau
kaip 10 min, per kurias nuėjome į tualetą, šilčiau apsirengėme
ir leidomės toliau į kelią. Per šį sustojimą pajaučiau, kad
skrandis jau pradeda stoti, tad išpylęs iš gertuvių izotoninius
gėrimus, prisipyliau mineralinio, kuris būna nepamainomas draugas
ilguose nuotoliuose.
 |
| Pirmasis sustojimas Kelmėje |
Toliau laukė nelengva atkarpa nuo Kelmės iki
Kryžkalnio, nes tas kelias buvo itin apkrautas važiuojančiu
transportu. Laimei visada šalia buvo lydintys automobiliai, kurie
suteikdavo saugumo jausmą. Pasiekę Kryžkalnį įsukome į žemaičių
plentą, kur mus pasitiko gana stačios įkalnės ir pirmieji
nuovargio ženklai. Šis žygis man buvo savotiška repeticija prieš
dvigubo ultra triatlono varžybas, kurios turėjo vykti rugpjūčio
pabaigoje Panevėžyje, todėl tai buvo puiki proga pasitikrinti,
kaip kūnas reaguoja į krūvį, kaip virškinimas priima maistą ir
kokio būtent jam norėtųsi. Dar kartą įsitikinau, kad ilgo
nuotolio metu organizmas geriausiai priima natūralų maistą.
Geliukai, batonėliai, izotoniniai gėrimai yra puikus sprendimas,
kai krūvis trunka iki 5 valandų, bet kai perkopia penkias valandas
ir daugiau, organizmui norisi kuo natūralesnio maisto, kuriame būtų
kuo mažiau balastinių medžiagų.
 |
| Įvažiuojame į Žemaičių plentą |
Galiausiai pasiekėme Rietavą, kur buvo mūsų antrasis suplanuotas
sustojimas. Kai nulipau nuo dviračio, pajaučiau, kad organizmas
stipriai sėdęs, todėl kai atsisėdau į automobilį, valgydamas
sumuštinį su kava, pradėjau galvoti, kad laukia dar ilgas kelias
(tuo metu buvo likę 75 km dviračiu), o jėgų liko ne per
daugiausiai.
 |
| Antrasis ilgesnis sustojimas Rietave |
Tuo metu palaikymo komandos irgi pradėjo kalbėti, kad
minam per greitai ir reikėtų mesti tempą. Pasiūliau Armandui
minti vienam, nes man vis sunkiau sekėsi jį pakeisti ir palaikyti
norimą tempą. Tačiau Armandas pasisiūlė važiuoti priekyje, man
„sėsti“ ant rato, o Alinai važiuoti man už nugaros. Tokia
taktika man leido šiek tiek pataupyti jėgas, o Armandui labiau
pavargti, tempiant mūsų trijulę. Visgi nuovargį nustelbė
pojūtis, kad vis labiau artėjame prie jūros ir pati ilgiausia
šiandienos rungtis eina į pabaigą. Šiek tiek prieš 18 valandą
pasiekėme Palangą, kur mūsų jau laukė pasiruošę palydėti
dviratininkai. Buvo malonus jausmas po 265 km nulipti nuo dviračio
balno, nusiauti batelius nuo aptirpusių kojų ir įšokti į bėgimo
aprangą.
 |
| Paskutinis pasistiprinimas prieš bėgimą |
Nuo Palangos botanikos parko iki Klaipėdos vasaros estrados reikėjo
įveikti apie 25 km. Gal todėl, kad tai buvo paskutinė rungtis, o
gal todėl, kad prie mūsų prisijungė lydintys dviratininkai –
vyravo pakili nuotaika, turbūt visi jautėme, kad žygis bus
įgyvendintas, beliko tiek nedaug.. Pirmuosius 4-5 kilometrus bėgome
visi kartu, bet po to turėjau stoti į tualetą. Kai vėl įbėgau į
trasą Alina su Armandu jau buvo priekyje.
 |
| Išbėgame..Nuotaika puiki :) |
Visą bėgimo distanciją
mane lydėjęs vienas stipriausių šalies dviratininkų – Tomas
Vaitkus, kuris papasakojo labai daug įdomių istorijų iš savo
profesionalios karjeros, pradedant nuo to, kaip Lance Armstrong’ui
slapta vietoje vyno įpylė actą ir baigiant pasakojimais, apie
komandos draugą, kuris laimėjo Vuelta Espana, valgydamas tik
Snickers ir Marso batonėlius. Taip besišnekučiuodami pavijome
Aliną ir Armando tėtį Valdą, kuris nusprendė kartu su mumis
pasportuoti. Liko apie 10 km ir čia jau reikėjo pakentėti, trasoje
buvome jau beveik 12 valandų ir organizmas rodė stiprius nuovargio
požymius. Šiomis sunkumo akimirkomis savęs klausdavau, ar norėčiau
daryti dvigubą Ironman nuotolį. Tuo metu, bėgant, norėjau tik
pabaigti šią trasą, tad apie dar sunkesnę distanciją net
nesinorėjo galvoti.. Iki finišo likus bėgti maždaug 4 km, gavome
žinią, kad Armandas jau finišavo. Mums irgi buvo likę tiek ne
daug.. Sukandęs dantis artėjau prie finišo ir galiausiai pamačiau
pažįstamą paskutinį posūkį, už kurio jau turėjo matytis
vasaros estrada. Dar keli šimtai metrai ir galiausiai galiu
apkabinti žmoną.. Ilgai brandinta idėja sujungi Panevėžį su
Klaipėda galiausiai buvo įgyvendinta.
 |
| Klaipėdos miesto mero sutikimas |
Netrukus sulaukėme ir
Klaipėdos miesto mero, kuris, nepaisant savo įtemptos dienotvarkės,
surado laiko atvykti ir pasveikinti mūsų. Klaipėdos meras
pajuokavo, kad net ir jūros šventė buvo surengta specialiai dėl
mūsų :)
Šis žygis buvo puikus įrodymas, kad norint patirti puikių emocijų, nebūtina mokėti brangius startinius mokesčius varžybose, užtenka vienijančios idėjos, bendraminčių prisidėjimo ir visa tai galima susikurti patiems.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą